Muzika

2019.04.25 15:47

LRT.lt interviu: „Kaunas Jazz“ žvaigždė Jeffas Lorberis – apie gerą ir blogą muziką, karjerą ir sunkią ligą

Ramūnas Zilnys2019.04.25 15:47

Vienas didžiausių Lietuvos džiazo festivalių „Kaunas Jazz“ įsibėgėja. Dar prieš porą savaičių koncertais Birštone, Palangoje, Panevėžyje ir Kaune prasidėjęs ir jau „apšilęs“ renginys šį savaitgalį kviečia pagrindinei muzikinių malonumų dozei.

Trečiadienį „Kaunas Jazz“ svečių muzika skambėjo Kauno autobusų stotyje – čia muzikavo grupė iš Klaipėdos „Jazzway“ su žinomu dainininku Steponu Januška priešakyje.

Šiandien prasidės pagrindinė „Kaunas Jazz“ dalis – vakarop Kauno rotušėje įvyks festivalio atidarymo ceremonija, vėliau Raudondvario dvare koncertuos lietuvių muzikanto Kęstučio Vaiginio ir iš Argentinos kilusio garsaus gitaristo Hernano Romero duetas.

Penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį festivalio garsai užplūs visą miestą – koncertai vyks ir Kauno centre po atviru dangumi, ir Vytauto Didžiojo universiteto salėje, ir „Žalgirio“ arenoje.

29-ąjį kartą vyksiantis festivalis, kaip įprasta, nudžiugins kelių ryškių užsienio žvaigždžių pasirodymais – penktadienį jame koncertuos vienas ryškiausių šių dienų pasaulio saksofonininkų, amerikietis Joshua Redmanas, o sekmadienį – po aštuonerių metų pertraukos į festivalį grįžtantis JAV vokalistas, dešimties „Grammy“ statulėlių laimėtojas Bobby McFerrinas.

Ryškiausia šeštadienio programos žvaigždė – JAV pianistas, kompozitorius, prodiuseris, „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas Jeffas Lorberis.

Dar 1977-aisiais pirmąjį savo grupės „Jeff Lorber Fusion“ albumą išleidusio muzikanto vardas džiazo pasaulyje dažnai minimas greta tokių grandų kaip Herbie Hancockas, Joe Sample'as ir pernai „Kaunas Jazz“ grojęs Bobas Jamesas.

Šį pianistą, kompozitorių, prodiuserį kritikai vadina vienu išradingiausių džiazo pasaulio mąstytojų, viena iš ryškiausių „smooth“ džiazo žvaigždžių, o jo kūrybą – gaivališka gamtos jėga, kupina įtraukiančių ritmų ir virtuoziškų soluočių.

Groti pianinu Jeffas pradėjo, būdamas ketverių, jau paauglystėje muzikavo įvairiose ritmenbliuzo grupėse, o meile džiazui užsikrėtė, pradėjęs lankyti garsų Berklio muzikos koledžą.

Studijų metais susidraugavęs ir pradėjęs groti su garsiu gitaristu Johnu Scofieldu, vėliau Jeffas vis dėlto pradėjo studijavo chemiją, nebūdamas įsitikinęs, ar muzika taps jo pagrindiniu užsiėmimu.

Vis dėlto aistra džiazui nugalėjo. Įkvėptas tokių atlikėjų kaip „Tower Of Power“ ir „Earth, Wind & Fire“, 1977 metais subūręs savo grupę, jau pirmaisiais keliais jos albumais J. Lorberis pelnė publikos ir džiazo specialistų dėmesį.

Beje, šiuose įrašuose kaip svečias dalyvavo ir garsus džiazo pianistas Chickas Corea, o grupės nariu kurį laiką buvo tada dar mažai kam žinomas saksofonininkas Kenny G, vėliau tapęs pasauline švelnaus „smooth“ džiazo žvaigžde.

Nuo džiazroko iki popmuzikos ir r'n'b – aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Jeffas Lorberis daug eksperimentavo, įrašė muzikos su vokalistais, jo kūriniai su dainininkėmis Anita Pointer ir Karyn White netgi pasiekė JAV populiariausių dainų sąrašus.

Tačiau pats Jeffas, beje, posūkį į vokalinius įrašus vėliau vadino klaida, netgi padarė septynerių metų karjeros pertrauką ir grįžęs prie aktyvaus muzikavimo vėl nėrė į instrumentinės muzikos vandenis.

Jo karjeroje – daug spalvingų ir kartais – net stebinančių akimirkų. Pavyzdžiui, Jeffo grojimas skamba ne vienos devintojo dešimtmečio popžvaigždės, tarp jų – Paulos Abdul ir Sheenos Eeaston, įrašuose.

Tačiau pagrindinį dėmesį Jeffas Lorberis ir toliau skiria savo kūrybai. Po kone trijų solinės karjeros dešimtmečių 2010-aisiais jis į sceną sugrąžino grupę „Jeff Lorber Fusion“, kurioje groja ir „Kaunas Jazz“ publikai gerai žinomos grupės Yellowjackets buvęs bosistas Jimmy Haslipas.

Keliaudamas per pasaulį, muzikantas taip pat skleidžia žinią apie retą ligą, dėl kurios prieš 14 metų jam prireikė inksto persodinimo operacijos. Donore tapo Jeffo Lorberio žmona. Nuo šios ligos mirė muzikanto sesuo ir motina, jo dukterys taip pat ja serga. Tačiau, nepaisant visų likimo iššūkių, Jeffas toliau kuria muziką, koncertuoja ir yra kupinas kūrybinės aistros.

Prieš kelionę į Lietuvą J. Lorberis davė išskirtinį interviu portalui LRT.lt.

- Iki šiol nesate lankęsis mūsų šalyje. Koks pirmas dalykas šauna į galvą, išgirdus Lietuvos pavadinimą?

- Esu ne sykį koncertavęs Estijoje, bet jūs teisus – Lietuvoje kažkodėl iki šiol lankytis neteko. Prisipažinsiu, kad apie jūsų šalį nežinau beveik nieko. Tai yra, mokiausi istorijos, žinau apie Antrąjį pasaulinį karą, Baltijos šalis, sudėtingus jūsų santykius su Rusija. Bet esu pasiruošęs sužinoti daugiau ir jau laukiu šios kelionės.

- Ką mums šį sykį pagrosite?

- Tikrai bus du trys kūriniai iš naujausio albumo „Impact“, bet mano karjera – ilga, atsirinkti yra iš ko. Bus senų kūrinių – pavyzdžiui, mėgstu groti kūrinius „Rain Dance“, „Water Sign“, „Chinese Medicinal Herbs“, nes jie atspindi mano kūrybos ištakas. Kaip ir kūrinį „Montserrat“, įrašytą prieš septynerius metus, ar melodijas iš albumų „Step It Up“ ar „Prototype“, išleistų šiame dešimtmetyje. Pastarasis man – itin svarbus, nes už jį pirmą sykį gyvenime pelniau „Grammy“ apdovanojimą.

Yra daug kūrinių, kurie patinka ir man, ir klausytojams. Bus smagu juos atlikti su savo dabartine grupe, kurioje groja nuostabus būgnininkas Gergo Borlay ir turbūt daugeliui džiazo gerbėjų žinomas bosistas Jimmy Haslipas, kuris yra vienas iš garsios grupės „Yellowjackets“ įkūrėjų. Mes su juo pažįstami seniai, o šį dešimtmetį pagaliau pradėjome nuolat groti kartu.

- Kaip ir minėjote, esate įrašęs dešimtis albumų. Muzikantai nemėgsta šio klausimo, bet kuris iš tų įrašų jums pačiam atrodo svarbiausias?

- Tiesa, kad svarbiausias visada atrodo tas, kuris naujausias. (Juokiasi). Nes jis atspindi tavo dabartinę būseną, viską, ką išmokai per daug metų, kaip išvystei savo idėjas.

Bet, pavyzdžiui, man labai svarbūs yra ir albumai „Water Sign“ (1979 m.) ar “Wizard Island” (1980 m.). Jie ypatingi, nes padėjo atsiskleisti mano muzikiniam braižui. Todėl, prabėgus keturiems dešimtmečiams, man ir šiandien smagu groti muziką iš jų.

- Teigiate, kad naujausias jūsų albumas „Impact“ yra įkvėptas „Žiedų valdovo“ autoriaus J.R.R. Tolkieno knygų. Kodėl?

- Paskutinius tris jo kūrinius parašiau keliaudamas po Kiniją, vartydamas J.R.R. Tolkieno knygą. Visi, kurie jas skaitė, žino, kad tose knygose svarbus kelionės motyvas.

O aš kaip tyčia keliavau nematytomis vietomis, aplankėme daug mažiau žinomų miestų. Galvoje ir pradėjo suktis mintys apie paslaptingas keliones ir jų žavesį. Ir taip, esu didelis J.R.R. Tolkieno gerbėjas, perskaičiau visas jo knygas.

- Buvote nominuotas „Grammy“ apdovanojimui šešis sykius, kol pagaliau laimėjote praėjusiais metais. Ar nenutiko taip, kad galiausiai laukti, kol būsite apdovanotas, tapo nebeįdomu?

- Yra tiesos. (Juokiasi). Kai kelis sykius nepaskelbia tavo vardo, o tu to tikiesi, šiek tiek išblėsta azartas.

Be to, „Grammy“ aš gavau neįprastoje ceremonijoje. Paprastai ji vyksta Los Andžele, mieste, kuriame gyvenu. Ten ramiau, galiu pėsčiomis iki arenos nueiti. Pernai „Grammy“ ceremonija vyko Niujorke, o tai – toks varginantis, nuolat įtampą spinduliuojantis miestas, visur kalnai pypsinčių mašinų, policijos. Žodžiu, gal ir nebuvo tokio didelio šventės pojūčio, bet vis tiek smagu, kad laimėjau.

- Muzikinis klimatas nuo jūsų karjeros pradžios pasikeitė neatpažįstamai. Vyresni muzikantai ir kritikai mėgsta pabambėti, kad dauguma šių dienų muzikos – niekam tikusi. Ar 2019-ieji – geras laikmetis muzikai?

- Geras, tik reikia paieškoti ir pasigilinti. Taip, dabar – viskas kitaip. Kai aštuntajame dešimtmetyje pradėjau karjerą, žmonės praleisdavo daug laiko, tiesiog klausydamiesi plokštelių. Dabar kitaip – žmonės klausosi muzikos, darydami kažką kita, vairuodami, tvarkydamiesi namus. Muzika dabar – tik fonas.

Be to, senais laikais mes įrašinėjome į juostą, turėjome labiau stengtis, tai irgi pasikeitė, dabar viską gali pataisyti kompiuteriu. Man pasisekė, nes karjeros pradžioje mano muzika susidomėjo įrašų leidykla, kuri skyrė padorų biudžetą įrašams, stengėsi mano muziką reklamuoti. O šiais laikais džiazas – muzika, priklausanti mažytei melomanų nišai, kurios atlikėjai dažniausiai nesulaukia daug dėmesio.

Taip, dauguma muzikos, kurią dabar girdžiu, atrodo nevykusi, bet reikia geriau paieškoti, ir rasi daug naujų gerų atlikėjų. Kita vertus, tiesa, kad aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje džiaze ir popmuzikoje buvo išrasta daug įdomių dalykų, kurie išliko iki šiol, išlaikė išbandymą laiku. To išradingumo šiais laikais aš šiek tiek pasigendu.

- Dešimtmetį grojote su popmuzikos atlikėjai, dalyvavote įrašant daug jų albumų. Ką iš to gavote?

- Matote, aš myliu džiazą, bet man patinka ir bliuzas, ritmenbliuzas, taip pat – popmuzika. Nuo 1985 iki 1995 metų beveik visą savo laiką skyriau darbui studijoje, padėdamas su kitais atlikėjais. Prisidėjau prie daugybės popmuzikos įrašų. Ir tai buvo įdomus iššūkis.

Kai esi kito kompozitoriaus, prodiuserio talkininkas, pamatai, kaip skirtingai jie žiūri į muziką, kiekvienas mąsto savaip. Įsivelti į tau neįprastą žanrą – nebloga pamoka bet kuriam muzikantui. Bet taip, džiaugiuosi, kad dabar galiu groti ką noriu ir visiškai kontroliuoti savo kūrybą.

- Esate vadinamas vienu iš švelnaus, melodingo, smarkiai „popsinio“ „smooth“ džiazo žanro pradininkų. Jis dažnai išjuokiamas kritikų – kaip nieko verta muzika.

- Ir dažnai tie priekaištai – visiškai teisingi. Štai kaip viskas nutiko – praėjusio amžiaus ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje džiazas buvo populiari muzika, visi jos klausėsi. Paskui džiazas pamažu tapo menininkų džiaugsmu, kone avangardine muzika, neskirta platesnei auditorijai.

„Smooth“ džiazas grįžo į populiarumo viršūnę, tai buvo muzika, tinkama radijo stotims. Šio žanro misija buvo sugrąžinti žmones prie džiazo, pasakyti, kad tai vis dar džiazas, bet kitoks, prieinamesnis.

Tiesą sakant, tokią muziką aš kūriau dar prieš „smooth“ termino atsiradimą. Bet aš turiu savo požiūrį – norėjau, kad ši muzika liktų įdomi, ne per daug paprasta. Švelni, bet reikalaujanti dėmesio ir susikaupimo. Kad melodijose liktų erdvės improvizacijoms, kad būtų įdomios aranžuotės. Muziką, kuri patiktų daug žmonių, bet nebūtų kvaila.

- Jūsų ankstyvuosiuose albumuose grojo saksofonininkas Kenny G, kuris vėliau tapo milžiniška „smooth“ džiazo žvaigžde, pardavė milijonus įrašų. Ar nujautėte, kad jis bus toks populiarus?

- Nenujaučiau, bet suprantu, kodėl taip nutiko. Viskas paprasta, tuo metu, devintajame dešimtmetyje, „topuose“ dominavo muzika, sukurta sintezatoriais ir ritmo mašinomis. Jis pagrojo saksofonu ir visiems patiko. Jam tiesiog pasisekė – jis atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu metu. 

- Jūsų muzika skamba scenoje, įrašuose, televizijos serialuose, kompiuteriniuose žaidimuose, vedate savo radiją laidą. Ar dar yra iššūkių, kurių nespėjote imtis, bet norėtumete?

Aš tiesiog bandau kurti naują muziką, kuri džiugintų ir jaudintų. Tai svarbiausia. Netrukus baigsime įrašyti albumą su garsiu gitaristu Mike‘u Sternu, šiais metais jis pasirodys. Labai tuo džiaugiuosi.

- Sergate reta genetine policistine inkstų liga, nuo kurios mirė jūsų mama ir sesuo. Ar tai kaip nors varžo jūsų muzikavimą, koncertinį gyvenimą?

- Man pasisekė, nes turiu persodintą inkstą, donore tapo mano žmona. Tad iš esmės mano gyvenimas dabar – niekuo neypatingas. Jei nebūčiau gavęs inksto, gyvenimas būtų pasikeitęs iš esmės. Tiesiog privalau kasdien nepamiršti išgerti vaistų, visa kita – paprasta ir normalu.

Inksto persodinimas buvo gana standartinė operacija. Jau 14 metų gyvenu su persodintu organu, nekyla jokių komplikacijų.

Bet keliaudamas daug pasakoju apie šią ligą. Manau, kad svarbu sukelti dėmesį, kad daugiau žmonių sutiktų būtų donorais.

- Koks yra labiausiai neįprastas įkvėpimo šaltinis, atnešęs jums idėją kūriniui?

- Jų pasitaiko nuolat. Labiausiai, žinoma, įkvepia kelionės. Pavyzdžiui, kūrinį „Wizard Island“ parašiau, pamatęs gražų gamtovaizdį Oregono valstijoje.  O, pavyzdžiui, kūrinį „Requiem For Gandalf“ parašiau savo katinui. Taip, jo vardas buvo Gendalfas (J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ personažas – Red.).

Taip pat skaitykite: Kauno autobusų stotyje – nemokamas „Kaunas Jazz“ ir Stepono Januškos koncertas

Taip pat skaitykite: Nemokamuose festivalio „Kaunas Jazz“ koncertuose - būrys Lietuvos ir užsienio žvaigždžių

Taip pat skaitykite: „Kaunas Jazz“ skelbia festivalio programą: naujos koncertų erdvės, ryškūs vardai ir atradimai

 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius