Muzika

2019.04.13 11:41

LRT.lt interviu: „Bullet For My Valentine“ žvaigždė – apie neblėstančią aistrą rokui ir neeilinę pažintį

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2019.04.13 11:41

Sekmadienio vakaras Vilniuje – labai laukiamas daugybės roko ir metalo gerbėjų. Pirmąsyk Lietuvoje į sceną kils garsi Velso grupė „Bullet For My Valentine“, sužavėjusi milijonus trankių garsų klausytojų keliuose žemynuose.

Sostinės salėje „Compensa“ grosiančios grupės albumai yra parduoti keturių milijonų egzempliorių tiražu. Milijoną iš jų nusipirko amerikiečiai, ir tai yra gana neįprasta sėkmės istorija.

Pirmiausia todėl, kad „Bullet For My Valentine“ kūryba niekad nebuvo tokia, kokią galima pavadinti ypač madinga.

Įkvėpti senųjų britų metalo dievų, tokių kaip „Judas Priest“, keturi muzikantai iš Didžiosios Britanijos groja energingą ir trankią muziką su daug emocijų, kuri verčia kritikus krapštytis pakaušį.

Pagrindinis jų ginčas – koks yra „Bullet For My Valentine“ stilius. Sunkusis rokas ar metalas? Žmogui, kuris labai į tai nesigilina, gali pasirodyti visai nesvarbu, tačiau patiems grupės nariams jau ne kartą teko dėl to aiškintis.

Pavargęs nuo diskusijų, „Bullet For My Valentine“ vokalistas Matthew Tuckas dažnai atsako, jog jam į tai visiškai nusispjaut: „Jei jau būtinai reikia, tiesiog vadinkite mus metalo grupe“.

Jam, regis, pritaria ir žanro didmeistriai - „Bullet For My Valentine“ išleidus debiutinį albumą „The Poison“, kartu koncertuoti grupę pasikvietė legendiniai amerikiečiai „Metallica“.

Nuo to laiko grupė net tris sykius įtakingo roko ir metalo žurnalo „Kerrang!” apdovanojimuose pelnė geriausios britų grupės titulą.

Nuo 1998 metų gyvuojanti, iš pradžių kitaip pasivadinusi, tačiau maždaug nuo 2002-ųjų savo profesionalią karjerą skaičiuojanti grupė yra grojusi daugybėje festivalių visame pasaulyje, gastroliavusi su metalo legendomis „Slayer“ ir skandalinguoju Marilyn Mansonu, visi šeši jis albumai pakilo gana aukštai populiariausiųjų sąrašuose gimtinėje ir ne tik.

Dar įdomiau, kad „Bullet For My Valentine“ turi gausų gerbėjų būrį JAV – šalyje, kuri dažnai kiek skeptiškai žiūri į britų grupes. Ypač – ilgaplaukių su gitaromis.

Į Lietuvą grupė atvyksta, pristatydama pernai išleistą šeštąjį albumą „Gravity“, gerokai suskaldžiusį jos gerbėjus.

Mat šiame įraše yra „nu metal“ žanro, išsikerojusio praėjusio amžiaus pabaigoje, šešėlių. Dalis grupės klausytojų sako, jog albumas – pernelyg linkstantis į per lengvą skambesį. Patys grupės nariai tvirtina, kad taip grįžo prie savo muzikos ištakų.

Beje, albumas – labai asmeniškas. Dainininkas M.Tuckas neslepia, jog jį įkvėpė skyrybos su žmona Charlotte Beedell, su kuria jis turi aštuonerių metų sūnų Evanną.

39-erių muzikantas, kuris yra ir grupės „AxeWound“ lyderis, prieš kelionę į Lietuvą davė interviu portalui LRT.lt.

Lietuva turbūt yra viena iš nedaugelio šalių Europoje, kurioje dar nesate groję. Kodėl mums teko taip ilgai jūsų laukti?

Taip, šio turo metu lankome kelias tokias šalis ir tai džiugina, nes groti nematytose vietose ne taip jau dažnai pasitaiko. Lietuva – viena iš tokių.

- Kas ateina į galvą, išgirdus šalies pavadinimą?

- Jei taip iškart – nieko. (Juokiasi). Tikiuosi, kad tai nenuskambėjo nemandagiai. Tiesiog mūsų iki šiol į jūsų šalį kažkodėl nekvietė. Nežinau, gal jūsų šalyje mažiau populiari muzika, kurią grojame, ar nepavykdavo susitarti dėl pinigų. Bet svarbiausia, kad pagaliau atvykstame.

- Ko mums tikėtis iš jūsų koncerto?

- Bus ir dainų iš naujausio albumo „Gravity“, ir dainų iš seniausio mūsų etapo. Stengiamės scenoje groti viską, ką esame sukūrę geriausio, man atrodo, kad tai – teisingiausias požiūris.

- Susidaro įspūdis, kad jūsų gerbėjų armiją nuolat papildo nauji žmonės – koncertuose netrūksta šešiolikmečių. Sakoma, kad jaunimą labai sunku sudominti. Kaip jums pavyksta?

- Net nežinau, bet tiesa, kad mūsų publikos amžius yra labai įvairus. Ateina berniukai, mergaitės, pražilę rokeriai ir tikri veteranai. Man tai atrodo labai smagu. Mūsų muzika priimama plačiai, nesame tam tikros kartos grupė. Jau nesame jaunikliai, bet pritraukiame gerokai jaunesnius klausytojus. Tai fantastika.

- Neslepiate, kad naująjį albumą parašėte apie savo skyrybas su žmona. Ar atlikti šias dainas gyvai – savotiška terapija?

- Ne, jau nebe. Rašydamas ir įrašydamas dainas, tikrai taip jaučiausia, bet tai jau praėjo. Savo giliausias problemas ir emocijas viešai rodydavau ir kituose „Bullet For My Valentine“ įrašuose. Tikiu, kad dainų autorius turi nestabdydamas rašyti apie tai, kas siaučia jo širdyje. Bet šiandien tos dainos turi visai kitokį poveikį man, nei buvo iš pradžių. Gerbėjai jas irgi pamėgo, viskas gerai.

- Naujo albumo skambesys tikrai patiko ne visiems jūsų gerbėjams, buvo ir tokių, kurie nusisuko.

- Negatyvių ir pozityvių atsiliepimų sulaukia kiekviena grupė. Mes jau pripratę, tai mūsų šeštasis albumas. Esame gana populiari grupė visame pasaulyje, ne tik Didžiojoje Britanijoje ar Europoje, galime koncertuosi beveik visur ir rasti ten gerbėjų.

Svarbiausia, kad viskas būtų natūralu, muzika keičiasi, idėjos irgi. Turime daryti tai, kas mums patinka. Jei bandysime įtikti gerbėjams, tai nebus gerai. Visada taip elgėmės, ir kas ką pasakys, tikrai nėra svarbu.

- Būdamas keturiolikos, įsigijote pirmąją savo gitarą. Jei dabar pažvelgtumėte to paauglio akimis, kas populiaraus muzikanto gyvenime jus labiausiai nustebino?

- Verslo pusė. Kai groji tėvų garaže, nepagalvoji, kad muzika yra didelis verslas, to tenka išmokti vėliau. Ne dėl to žengi į muzikos pasaulį, kai susiduri su koncertų, klipų biudžetais, supranti, kad ne viskas yra taip jau paprasta ir smagu. Tai rimčiau nei daug kas galvoja. Rimtas, sunkus darbas. Bet tuo pačiu ir labai smagus.

Pavyzdžiui, mūsų gastrolėse dirba didelė komanda, nuo agentų iki technikų. Milžiniškas procesas, ypač kai pasieki tam tikrą populiarumo lygį. Kad paruoštum naują šou, turi dirbti ištisus mėnesius, ir toje karuselėje sukiesi nuolat.

- Muzikos kritikai dažnai sako, kad pastarieji pora metų yra prasti elektrinėmis gitaromis grojamai muzikai, kurią visiškai užgožė hiphopas. Ar rokas tikrai išgyvena krizę?

- Tam tikra prasme – taip. Jei palyginsite roko muzikos ir hiphopo ar popmuzikos įrašų populiarumą, perklausų skaičių internete, tie vyrukai visiškai daužo mus, rokerius. Į vienus vartus.

Bet žinote ką? Daugelis tų žanrų atlikėjų neturi tokio ištikimo gerbėjų būrio, kokį turi žinomi rokeriai. Jie ateina ir išeina, publika išeina ieškoti naujo dievuko. O rokeriai, net jei neuždirba tiek pinigų, turi ilgesnę karjerą, dažnai gerbėjai juos seka nuo pirmos dienos. Mes grojame 15 metų ir nepanašu, kad kada nors artimiausiu metu tai baigtųsi.

Mes niekada nenorėjome būti grupe, kuri išgarsės ir išgaruos po poros albumų. Ne, mes visada planavome, kad ateisime ilgam. Tai ir vyksta, pirmiausia – labai atsidavusių gerbėjų dėka. Esame jiems labai dėkingi.

- Ar yra tekę susidurti su gerbėjais, kurie atrodė keisti ir lengvai pamišę?

- Ne, tokių nepasitaikė. Nors, žinoma, sutikau ne vieną žmogų, kuris išsitatuiravęs mūsų grupės pavadinimą ar dainos eilutes. Tai ir labai pamalonina, ir truputį gąsdina.

Bet aš tuos žmones suprantu. Augdamas dievinau grupę „Metallica“, ji buvo svarbiausias dalykas mano gyvenime, jie man dievai, kiekvienas jų žodis man kaip religija. Bet niekada nedrįsau darytis tatuiruotės. Tačiau suprantu aistringus gerbėjus.

- Vienas stereotipų apie rokerius – kad užkulisiuose nuolat vyksta išgertuvės ir orgijos. Pavyzdžiui, šiuo metu daug kalbų kelia filmas apie grupę „Motley Crue“ „Purvas“, kur tai nuolat rodoma.

- Taip, bet tai – klaidingas stereotipas. Ypač, jei kalbame apie dabartinę mūsų grupės kasdienybę. Didžiąją laiko dalį užkulisiuose tiesiog ramiai sėdžiu su gitara ir geriu limonadą. Patikėkite, visi tie gandai apie tai, kad rokeriai amžinai yra girti, yra netiesa.

Mes grojame aistringai, didžiuojamės savo darbu. Jei gertume ir linksmintumėmės visą naktį, koncertas nebūtų geras. Buvo koncertų, kai mus kamavo pagirios. Skambėjo siaubingai, jautėme, kad visus nuvylėme. Tai buvo grupės karjeros pradžioje. Po kelių tokių koncertų pasakėme „stop“ ir iki šiol to laikomės.

Be to, kaip minėjau, gastrolės yra sunkus ir išsunkiantis darbas. Norisi jas kaip nors baigti sveikiems.

- Yra dalykų, kurie jums būtini užkulisiuose?

- Nieko ypatingo. Tyla, ramybė, švara, karštas vanduo duše, šiek tiek maisto ir gėrimų. Visiškai nieko ekstravagantiško.

- Negaliu nepaklausti apie „Brexit“. Kas ten pas jus Didžiojoje Britanijoje vyksta?

- Vyksta visiškas anekdotas, gėda mūsų šaliai. Neįsivaizduoju, kaip tai išsispręs. Juk jau turėjome išstoti, vyksta visiškos politinės nesąmonės. Politikai – neįgalūs. Tai išvis niekada nebuvo nutikti. Laiko nebeatsuksi atgal, kaip žmonės balsavo, taip balsavo. Bet jei jau jie taip balsavo, reikėtų galų gale tai padaryti ir gyventi toliau.

Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau kažkaip viskas išsispręs, bet lažybų kontoroje nedrįsčiau statyti pinigų, kaip viskas baigsis. Mano šalies žmonės jau nuo viso šito pavargo. Liksime ar išstosime – tai vis tiek bus farsas.

- Kuris jūsų koncertas buvo labiausiai neįtikėtinas?

- 2006-aisiais grojome Talino Dainų slėnyje, „apšildėme“ grupę „Metallica“. Tai buvo visiškai neįtikėtina. Mes dar neseniai buvome išleidę pirmąjį albumą, ir staiga grojame prieš 70 tūkstančių žiūrovų prieš savo dievukus.

Negana to, jie dar pakviečia mus pagroti kartu. Kai dabar apie tai pasakoju, man net pačiam nesitiki, kad tai tikrai buvo. Tai viena tų stebuklingų istorijų, kurias prisiminsiu visą gyvenimą.

- Bet kartais sakoma, kad geriau nesutikti savo dievukų, nes sužinosi, kad jie visiški šikniai.

- „Metallica“ – ne tokie. Jie elgėsi kaip džentelmenai, atėjo į mūsų persirengimo kambarį, prisistatė, paklausė, ar nieko netrūksta.

O dar kai paklausė, ar nenorėčiau kartu eiti į sceną, išvis vos neapalpau. Viena gyvenimo akimirkų, kurias nešiojiesi širdyje dėl visų teisingų priežasčių.

Nes vis dar esu didelis „Metallica“ gerbėjas. Jų muzika yra priežastis, dėl kurios šiandien kalbamės. Kai aš buvau paauglys ir svaigau nuo šios grupės, netikėjau, kad kada nors spausiu jiems ranką.

- Ar po 20 metų „Bullet For My Valentine“ vis dar gyvuos?

Tikiu, kad taip. Jei mes vis dar tuo džiaugsimės ir jausime tankesnį širdies plakimą, kai eisime į sceną. Manau, per 15 metų nuveikėme nemažai, bet dar daug padarysime.

Gerbėjų vis daugėja, grupė groja vis geriau. Kam sustoti?

- Jei tektų mesti grupę ir dirbti kitokį darbą, kas tai būtų?

Manau, tai vis tiek būtų muzika. Galėčiau būti kitų atlikėjų prodiuseriu. Sukaupiau daug žinių apie muzikos rašymą, įrašymą, prodiusavimą, mielai tai perteikčiau jaunesniems.

- Turite aštuonerių metų sūnų. Ar jis jau nori būti muzikantu?

- Taip, jis jau groja gitara ir kitais instrumentais, po pamokų lanko muzikos mokyklą, turi puikų ritmo pojūtį. Jei jis nuspręstų tapti muzikantu, būtų nuostabu. Manau, galėčiau jam atverti ne vienas duris, net to norėčiau. Jei tik jis jaus aistrą muzikai, pirmyn. Jei ne – irgi nieko blogo.

- Ar jis mėgsta jūsų grupės muziką?

Taip, klausosi mašinoje, mėgsta būti įrašų studijoje. Jo mėgstamiausia daina – „Over It“. Gal todėl, kad ji tranki, o jam šiuo metu patinka trankios gitaros. (Juokiasi).