Lietuviški internetai yra neįtikėtini tuo, jog į elementarų klausimą galima rasti visiškai (net diametraliai) priešingus atsakymus. Ar homeopatija veiksminga? Taip, sako vienas šaltinis. Ar homeopatija yra apgaulė? Taip, džiaugsmingai praneša kitas šaltinis. Dar labiau klaidina skaitytoją, kuomet skirtingus atsakymus pateikia tas pats šaltinis.
Lietuviški internetai yra neįtikėtini tuo, jog į elementarų klausimą galima rasti visiškai (net diametraliai) priešingus atsakymus. Ar homeopatija veiksminga? Taip, sako vienas šaltinis. Ar homeopatija yra apgaulė? Taip, džiaugsmingai praneša kitas šaltinis. Dar labiau klaidina skaitytoją, kuomet skirtingus atsakymus pateikia tas pats šaltinis.
Paimkime konkretų pavyzdį. Nidos Vasiliauskaitės tekstą delfi.lt – „Kodėl empatija „mažutėliams“ nėra kairioji vertybė?“. Tačiau kitoje naujienoje pranešama, kad „empatija yra būdinga įvairiems gyvūnams“, o straipsnyje kalbama apie šunų, pavianų, vilkų empatiją! Ir čia skaitytojui gali įsijungti logika. Šunų empatija. Jei empatija nėra kairės vertybė, ar tai reiškia, jog visi šunys konservatyvių pažiūrų?
Šis pavyzdys dar kartą patvirtina tai, apie ką esu jau rašęs: mokslo populiarinimas yra nedėkingas darbas. Ypač, jei patys mokslininkai nežino apie ką jie kalba, arba gyvena savo pačių susikurtame sąvokų vakuume.
Tokia takoskyra būdinga humanitarinių ir tiksliųjų mokslų atstovams, kurie nesidomi mokslu. Per pastaruosius dešimtmečius tikslieji mokslai sparčiai įžengė į kadaise vien humanitarinių mokslų teritoriją. Jei prieš šimtą metų apie smegenų funkcijas galėjome tik paspekuliuoti, tai šiandien galingi trimačiai smegenų veiklos skeneriai geba realiu laiku analizuoti gyvūno nervinės sistemos aktyvumą. Nekalbu apie galingus superkompiuterius ir dirbtinio intelekto užuomazgas.
Pabandysiu skaitytojams papasakoti, koks yra mokslinis konsensusas apie empatiją, kas tai yra ir kodėl tai yra įdomu.
Veidrodiniai neuronai – empatijos pagrindas
.jpg)
Veidrodinių neuronų atradimas įvyko senokai. Mokslininkų grupė iš Parmos universiteto Italijoje norėjo išnagrinėti makakos veislės beždžionės smegenų aktyvumą, kuomet ji ką nors valgo. Tam jie ant primato galvos uždėjo specialius elektrodus ir įrašinėjo smegenų sričių aktyvumą.
Kaip ir reikėjo tikėtis, smegenų sritys, atsakingos už rankos judesius bei maisto kramtymą, buvo sėkmingai aptiktos. Tačiau kokia buvo mokslininkų nuostaba, kai tos pačios sritys buvo aktyvios ir tada, kai makaka matė laboratorijoje valgantį žmogų!
Vėliau paaiškėjo, jog veidrodiniai neuronai sudaro apie dešimtadalį beždžionės smegenų. Neužilgo panašus neuronai buvo aptikti ir pas žmogų. Dabar mokslininkai mano, kad veidrodiniai neuronai yra būdingi tiems gyviems padarus, kurie gyvena stambiomis grupėmis. Tokie neuronai gerokai pagreitina bendravimą grupės arba genties viduje.
Iš vienos pusės, veidrodiniai neuronai yra svarbūs besivystančiam kūdikiui, nes padeda imituoti saugusiųjų veiksmus ir taip mokytis naujų įgūdžių. Iš kitos pusės, dėl empatijos vienas žmogus gali suvokti kito žmogaus veiksmų prasmę vien tik vizualiai stebėdamas. Daktaras gali empatiškai suvokti paciento skausmą ir labiau stengtis jam padėti. Menininkas gali geriau perduoti savo jausmus, o gelbėtojas gali greičiau suprasti, ar žmogus skęsta, ar tiesiog maudosi. Galu gale žiovuliu užsikrečiame irgi dėl tos pačios empatijos.
Apibendrinant, empatija sutaupo žmonėms aibę laiko, kuris kitaip būtų būtinas paaiškinti kitam asmeniui savo veiksmų motyvus. Be šių neuronų pantomima būtų mums tuščias žodis!
Psichopatai ir sadistai yra vieninteliai žmonės, kurie nesugeba suvokt kito žmogaus skausmo ir pasižymi ypač cinišku elgesiu bei žiauriomis bejausmėmis žmogžudystėmis. Taip atsitinka dėl to, jog jų smegenų veidrodiniai neuronai yra genetiškai išjungti ir dėl to jie nesuvokia empatijos.
„Šuo yra geriausias žmogaus draugas“ – teiginys dabar yra įgavęs ir mokslinį patvirtinimą. Mūsų keturkojai draugai yra mums empatiški: jie žiovauja kartu su mumis, jie suvokia mūsų nuotaikas ir bando mus paguosti. Prieš keletą metų mokslininkai nustatė, jog tai nėra vien emocinis šuns prisirišimas prie savo savininko. Šuo rodo empatiją ir visiškai nepažįstamam žmogui. Dar daugiau, šunys demonstruoja empatiškus jausmus ir kitos rūšies gyvūno atžvilgiu!
Lyg to būtų maža, dėl empatijos šuo gali neįtikėtinai gerai suvokti situaciją vien tik stebėdamas žmonių sąveiką! Tarkime, kalbate prie pietų stalo su šeimos nariais apie maistą. Galvojate, kad šuo nesupranta? Klystate, jis stebi jūsų reakciją į valgomą maistą ir iš tos reakcijos daro išvadą, pas ką lėkštėje maistas skanesnis!
Būtent tokį eksperimentą atliko mokslininkai. Kambario priešinguose galuose stovėjo po žmogų, kiekvienas jų turėjo maisto. Į kambarį įeidavo trečias žmogus, kuris prieidavo prie kiekvieno ir paragaudavo to maisto. Šuniui matant žmogus arba pademonstruodavo savo nepasitenkinimą, arba nepasitenkinimą maisto skoniu. Šiam žmogui išėjus, šuniui buvo leidžiama pačiam prieiti prie kambaryje likusių eksperimento dalyvių. Šunys beveik visada tiesiogiai eidavo prie to asmens, pas kurį maistas turėtų būti skanesnis.
Geras klausimas būtų, ar daug gyvūnų yra empatiški? Gal tai kažkas būdingo vien tik aukštesniems gyvūnams? Gal tai tik žmogaus, kitų primatų, šunų savybė? Pasirodo, kad ne. Net tokie maži gyvūnai, kaip laboratorinės žiurkės, geba demonstruot bent jau empatijos užuomazgas. Eksperimento metu žiurkės visada išlaisvindavo savo gentainį iš narvo.
Empatijos stebuklai
.jpg)
Empatijos stebuklus įrodo ir dar vienas eksperimentas. Empatija gana netikėtu būdu pasireiškė dalyvių kūno temperatūrose. Kodėl netikėtai? Matote, visi eksperimento dalyviai buvo sveiki, nesergantys ir ligų neturintys žmonės. Eksperimento metu visi jie patogiai įsitaisė šildomoje aplinkoje ir stebėjo filmukus. Specialiai sukurtuose filmukuose, kurių iš viso buvo 8, buvo rodomi įvairūs žmonės, kurie kyšo savo kairę ranką į akivaizdžiai šaltą vandenį arba į šiltą vandenį. Įstabiausia buvo tai, jog visų dalyvių rankų temperatūros pradėjo keistis bežiūrint filmuką, o efektas buvo stipriausias, kuomet buvo stebimas ledinis vanduo. Labiausiai keitėsi tos pačios rankos, kaip ir rodomos filmuke temperatūra.
Visus eksperimento dalyvius, kuriems parodė filmuką su lediniu vandeniu, supurtė juntamas šaltis. Dalyvių kūno temperatūros krito 0,2–0,3 laipsniais. Kitaip tariant, kūno temperatūra nukrito nuo 36,6 iki 36,3 laipsnių: tai yra vienas lengvo peršalimo pradinių simptomų.
Kitas įdomus aspektas yra tai, kad reakcija į filmuką, vaizduojantį žmogų, kišantį rankas į šiltą vandenį, tokios stiprios reakcijos nesukėlė. Filmuką stebėjusių žmonių kūno temperatūros lengvai ūgtelėjo gan nestipriai – 0,02–0,04 laipsnio.
Panagrinėjus, kaip laikui bėgant keitėsi žmonių temperatūros, matome, kad žmonėms rodant šilumoje esančias rankas, reakcija buvo nevienareikšmė. Pradžioje temperatūra kilo, o po to krito.
Mokslininkai spėja, jog toks mažas pokytis buvo sąlygotas tuo, kad buvimas šiltame vandenyje nėra mums susijęs su grėsmėmis, tad dalyvių reakcija buvo gerokai nuosaikesnė. Kai žmonės stebėjo šaltyje esančias kito žmogaus galūnes, jų pačių temperatūros krito pastoviai. Tai gali būti instinktyvi reakcija į šaltį, nes buvimas šaltyje mums labiau siejasi su pavojais ir galima mirtimi.
Šis eksperimentas gerai parodo, kokia svarbi yra mums empatija. Žmogus yra socialinė būtybė, tad mūsų sėkmė didžia dalimi priklauso nuo savybės kooperuotis bei gyventi sudėtinguose dariniuose.
Gebėjimas greitai įsijaust į kito kailį, gebėjimas nuspėti kito žmogaus mintis, jausmus bei motyvacijas – ši savybė po šio eksperimento gali pasirodyti beveik telepatine.
Ar tikrai empatija tokia galinga?
Šioje vietoje reiktų savęs paklausti: jei empatija yra toks galingas stimulas, kodėl ji nedominuoja mūsų kasdienybėje? Gal visgi egzistuoja kažkokios empatijos ribos? Ir būtumėte teisūs.
Būtent šiuo klausimu susidomėjo profesorius Jeffrey Mogilas iš McGill universiteto. Jis paklausė savęs: kodėl kartais mes nesame empatiški? Koks veiksnys gali blokuoti empatiją? Pasirodo, žmogus linkęs pirmiausiai jausti empatiją artimam arba pažįstamam žmogui. Tai yra socialinis bendruomenės mechanizmas. K
Kai žmogus mato kitą žmogų pirma kartą gyvenime, empatijos jausmą nuslopina tam tikras stresas arba nežinomybė dėl svetimo žmogaus. Ko tas svetimas žmogus nori? Ar jis neša grėsmę, kokie jo ketinimai, kokie jo tikslai? Ar jis yra priešiškas? Ar jis yra draugiškas?
Šiame darbe eksperimento dalyviai buvo prašomi įkišt savo rankas į ledinį vandenį, o jų neurologines reakcijas į skausmą buvo registruojamos. Dalyviai buvo padalinti į keletą grupių. Pirmi eksperimentą atliko vieni, antri eksperimentą atliko kartu su savo draugu, treti su nepažįstamu asmeniu. Kitas dvi grupes sudarė visiškai nepažįstami studentai, kuriems arba buvo duotas antidepresentas, arba buvo leista 15 minučių kartu pažaisti video žaidimą.
Visu pirma, tyrėjai pastebėjo, kad draugo buvimas šalia sukelia gerokai stipresnį skausmo pojūtį, negu tas pats veiksmas, kai nieko šalia nėra. Nepažįstamo žmogaus buvimas šalia lengvai sumažino skausmo pojūtį. Iš pirmo žvilgsnio rezultatai atrodytų keisti. Atsidūrus nelaimėje su pažįstamu žmogumi arba su draugu, skausmas yra išgyvenamas stipriau negu esant vienam arba su nepažįstamu. Tačiau neurologinių reakcijų tyrimai atskleidė netikėtą kaltininką – empatiją. Prie savo paties juntamo skausmo prisidėdavo skausmas matant kenčiantį draugą! Kuomet šalia yra nepažįstamas asmuo, dėl streso skausmo pojūtis nežymiai sumažėja, o mūsų empatija yra blokuojama.
Tačiau studijos autoriai sugebėjo rasti sprendimą. Būtent tam jie palygino antidepresanto ir socialinės sąveikos poveikius. Jei antidepresantas sugebėdavo sumažint streso pojūtį, jis nesugebėjo įjungt empatijos. Tačiau užtenka dviem jaunuoliams apie penkiolika minučių „susipažinti“ žaidžiant komandiniame režime video žaidimą (tyrime tai buvo „Rock Band“), kai empatinės reakcijos pradėdavo reikštis ir nebebuvo blokuojamos nemalonių jausmų! Šis eksperimentas gan gerai parodo, koks sudėtingas ir nepaprastas socialinis sutvėrimas yra žmogus.
Panašiai elgiasi ir žiurkės. Jos gelbėja tik savo gentainius, tačiau palieka bėdoje kitos rūšies žiurkes. Situacija pasikeičia tuomet, jei skirtingų rūšių žiurkės buvo kažkurį laiką laikomos bendrame narve ir galėjo viena su kita „susipažinti“. Po bendro gyvenimo žiurkės vadovo iš nelaisvės ir kitos rūšies atstovus.
Kaip matote, empatija yra greičiau mūsų savybė, negu vertybė. Vertybių mes galime atsisakyti, o nuo mūsų savybių nėra taip lengva pabėgti.
