Mokslas ir IT

2019.03.28 20:12

Žmonės, kurie nejaučia skausmo: iš pirmo žvilgsnio pavydu, tačiau realybėje jie kiekvieną dieną kovoja dėl išlikimo

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.03.28 20:12

Įsivaizduokite, kad keliolika minučių ranką laikote priglaudę prie iki raudonumo įkaitusios kaitlentės, kad nusitraukę čiurnos raiščius žaidžiate svarbias krepšinio varžybas, kad išnirus peties sąnariui plaukiojate baseine. Skauda vien skaitant? Vadinasi, jums pasisekė – veikia vidinė pavojaus signalizacijos sistema, padedanti išvengti rimtų sužalojimų. Tiesa, tarp mūsų yra ir tokių, kurie skausmo tiesiog nejaučia, o mokslininkams pavyko paaiškinti, kodėl.

Gydytojai nustatė retą genetinę mutaciją, dėl kurios 71 metų amžiaus Jo Cameron nejaučia skausmo ir streso. Geno, kurio mokslininkai anksčiau nežinojo, mutacija veikia skausmo signalų perdavimą į smegenis, turi įtakos žmogaus nuotaikai ir atminčiai. Šis atradimas gali padėti sukurti naujų gydymo būdų, kaip malšinti ūminius skausmus, kuriuos jaučia milijonai žmonių, rašo „The Guardian“.

Kad padegė save, supranta tik po kurio laiko

Cameron, gyvenanti Škotijos mieste Ivernese, dirbo mokytoja, o per dešimtis metų be jokių nuskausminamųjų iškentėjo kaulų lūžius, nudegimus ir operacijas. Kartais ši moteris rankomis atsiremia į įkaitusią viryklę, tačiau, kad kažkas nutiko, supranta tik dėl svylančios odos kvapo, o ne dėl skausmo.

„Tada suvokiu, kad niekas namie nekepa jokios mėsos, todėl kvapas sklinda dėl svylančio mano kūno“, – „The Guardian“ sakė ji.

Be to, moteris nejautrumas dažnai padeda susitvardyti stresinėse situacijose, ji nepradeda panikuoti. Kartą, kai ją partrenkė vairuotojas, ji atsikėlė ir pradėjo juo rūpintis, nes jis buvo ištiktas šoko. Tik po kurio laiko ji pastebėjo, kad jos kūnas taip pat buvo gana rimtai sužalotas.

Dar daugiau, mokslininkai, atlikę streso ir depresijos testus, rezultatų lape parašė nuliukus. Vadinasi, moteris ne tik nejaučia skausmo, tačiau yra atspari stresui, visada būna geros nuotaikos.

Medikai ignoravo, nes nejaučia skausmo

Moteris teigia, kad savo ypatingus gebėjimus pastebėjo tik tada, kai jai sukako 65 metai. Įdomu tai, kad, kentėdama dėl vis pasikartojančių klubų sąnarių išnirimų, ji nesulaukdavo medikų pagalbos, nes nejausdavo skausmo. „Aš nemeluodavau, nes skausmo tikrai nejaučiau, bet tai, kad negalėjau normaliai vaikščioti, turėtų būti pakankamas simptomas, kad būtų pradėtas gydymas“, – pasakojo ji.

Galiausiai, kai medikai teikėsi ją ištirti, jie negalėjo patikėti, kad ji „neklykia“ dėl nutrauktų raiščių ir kitų sąnarių deformacijų.

Moteris sirgo osteoartritu, jai buvo paskirtos sudėtingos ir skausmingos korekcinės operacijos, tačiau skausmo ji vėl nejautė. Nustebinti gydytojai kreipėsi į skausmą tyrinėjančius mokslininkus, kurie tyrimus atlieka UCL (angl. University College London).

Kanapioidinės supergalios

Mokslininkai tyrė moters DNR ir ketvirtadienį paskelbė rezultatus žurnale „British Journal of Anaesthesia“. Jiems pavyko identifikuoti dvi unikalias mutacijas. Kartu jos malšina skausmą, be to, skatina „laimės“ hormonų susidarymą.   

Pirmoji mutacija yra gana dažna. Dėl jos susilpnėja geno, vadinamo FAAH, veikla. Pastarasis genas atsakingas už enzimo, kuris sumažina anandamido kiekį, gamybą. Anandamidas yra cheminė medžiaga, kuri padeda jausti skausmą, turi įtakos nuotaikai ir atminčiai. Ši medžiaga veikia labai panašiai kaip „žolės“ aktyviosios medžiagos. Kuo mažiau jų išskaidoma, tuo didesnis nuskausminamasis poveikis.

Antroji mutacija yra dar paslaptingesnė ir sudėtingesnė. Pasirodo, kad moteris neturi tam tikros DNR dalelės. Ieškodami atsakymų, mokslininkai aptiko kol kas nežinomą geną, kurį pavadino FAAH-OUT. Tyrėjų teigimu, jis kontroliuoja FAAH geno raišką – jį užtildo. To rezultatas – daug didesnis anandamido kiekis organizme. Priminsime, kad anandamidas pasižymi kanapioidų savybėmis, o anandamido moteris turi du kartus daugiau nei įprasta.

Sužinojusi mokslinį jos „supergalių“ paaiškinimą, moteris prisiminė daugybę vaikystės įvykių. Ji buvo susilaužiusi ranką, tačiau nejautė skausmo, todėl ilgą laiko tarpą nieko niekam nesakė. Ji nepatogumus kentėjo taip ilgai, kol kaulas tiesiog deformavosi. Įdomu ir tai, kad valgydama itin aštrų maistą ji nejausdavo deginančio poskonio – tokia jos galimybė (be ašaros išspaudimo valgyti daug aštraus maisto) stulbino kitus.

Niekados nepanikuojanti užmarštuolė

Visgi lazda turi du galus – mutacijos paveikė moters atmintį, ji visada buvo užmarštuolė. „Moteris, kuri nejaučia skausmo, ir moteris, kuri viską pamiršta, nėra pats geriausias derinys“,– ironizavo ji.

Nei Cameron motina, nei jos dukra šių mutacijų neturi, tačiau sūnui pasireiškia tam tikri simptomai. Tyrėjai mano, kad jis pasižymi tik viena iš minėtų mutacijų, o paveldėjimas atėjo iš tėčio linijos.

Įvertina pavojaus rimtumą

Mūsų audinius nuo fizinio pavojaus sergi milijonai jautrių nervų – nociceptoriais vadinamų skausmo receptorių, galinčių užfiksuoti temperatūrą, spaudimą ar kitus cheminius stimulus. Šių receptorių sužadinimo slenkstis yra gana aukštas, todėl jie signalus pasiunčia tik tuomet, kai iškyla sužalojimo grėsmė. Pavyzdžiui, terminiai nociceptoriai aktyvuojasi tuomet, jeigu odos temperatūra pakyla virš 40 laipsnių Celsijaus ar nukrinta žemiau 15 °C.

Mechaniniam dirginimui jautrūs nociceptoriai suveikia tuomet, kai oda išsitempia, plyšta arba jos patiriamas spaudimas viršija tris kilogramus, tenkančius kvadratiniam centimetrui. O štai ląstelėms patyrus pažeidimų ir pradėjus pratekėti jų turiniui, įsijungia cheminiai nociceptoriai.  

Itin svarbus ne tik nociceptorių sužadinimas, bet ir staigus atsakas į jų suaktyvinimą. Jeigu jūsų ranką apgaubtų liepsna, kūnas į iškilusį pavojų privalo sureaguoti per sekundės dalelę. Viskas prasideda, kai nociceptoriai savuosius signalus pasiunčia į nugaros smegenis, kurios pasirūpina pirmaisiais kūno atsako žingsniais. Čia dalis informacijos gali būti apdorota be galvos smegenų, tokiu būdu sužadinant labai staigų atitraukimo refleksą.

Tai yra pati paprasčiausia žalos organizmui suvaldymo forma, kurią naudoja net primityvūs gyvūnai, galintis pajusti dirgiklius ir į juos sureaguoti. Tiesa, skausmas yra kur kas daugiau nei paprastas refleksas.  

Traukiant ranką iš ugnies, nociceptorių perduotas signalas nugaros smegenimis keliauja aukštyn smegenų kamieno link. Tuomet jis pasiekia galvos smegenų žievę, atsakingą už pažinimo funkciją ir sąmoningumą. Čia patekę jutiminiai signalai yra apdorojami ir sujungiami su atsiminimais ir emocijomis, taip suformuojant sudėtingą skausmo pojūtį, kurio sukeliama nemaloni patirtis mums padeda įsiminti apie grėsmę keliantį elgesį ir paskatina jo vengti ateityje.

Skirtingi skausmo tipai

Skausmas gali būti trumpalaikis (ūminis) arba ilgalaikis (lėtinis), o jo stiprumas skirstomas į silpną, vidutinį, stiprų ir nepakeliamą. Kai kuriais atvejais skausmas jaučiamas nuolatos, o kitais jis tai atslūgsta, tai vėl sugrįžta. Tiesa, nors yra skirtumų, visi skausmai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas: nocicepcinį (fiziologinį) ir neuropatinį. Nocicepcinis skausmas – tai įprastas organizmo atsakas į audinių pažeidimus. Skausmo receptoriams pajutus ekstremalią temperatūrą, spaudimą ar kenksmingas chemines medžiagas, jie pasiunčia signalus smegenims. Tai mums praneša apie grėsmę, paskatina ilsinti sužeistą kūno vietą ir primena ateityje vengti panašių situacijų.

O štai neuropatinis skausmas, kurį sukelia nervų pažeidimai, naudingos funkcijos neturi. Kai kurie sužeidimai, ligos ar infekcijos gali pažeisti skausmą juntančius neuronus, o kūnui negalint jų atstatyti, sutrinka signalų siuntimas. Tokiais atvejais nervai signalus apie skausmą siunčia net ir tuomet, kai mes jo justi neturėtume, tačiau smegenys jų atskirti negali, tad suvokia kaip tikrą skausmą. Gydyti tokio tipo skausmus yra ypatingai sudėtinga.

Ar galime matuoti skausmą?

Kaip subjektyvias patirtis įvertinti šaltais ir racionaliais skaičiais? Vienas pirmųjų mėginimų tai padaryti buvo su skausmo matavimo prietaisu dolorimetru, kuris odą spaudžia ar degina tol, kol pacientas pasako „auč“.  Tai padeda nustatyti skausmo slenkstį – spaudimo ar karščio ribą, iki kurios pacientai tai gali toleruoti. Vis dėlto šiandien skausmas dažniausiai vertinamas paprasčiausiai paklausiant paciento, kaip jis jaučiasi ir kaip pats savo skausmą įvertintų skalėje nuo vieno iki dešimties.

Nė vienas iš šių metodų nėra labai tikslus, tačiau Kolorado universiteto mokslininkai ėmėsi skausmą vertinti kiek moksliškiau, tam panaudoję smegenų skenogramas.  Pasitelkę dolorimetrą primenantį metodą, jie odą paveikė karščiu, tačiau vietoje to, kad lauktų, kol išgirs „auč“, stebėjo tiriamųjų smegenis.

Iš viso tyrime dalyvavo 114 žmonių, tarp kurių buvo mokslininkai iš trijų kitų Jungtinių Valstijų universitetų. Kiekvienas tiriamasis buvo paveiktas skirtingų temperatūrų diapazonu, o tai atskleidė tam tikrus smegenų aktyvumo pakitimus, leidusius nuspėti juntamo fizinio skausmo lygį. Šis smegenų aktyvumas skyrėsi nuo to, kurį sukelia emocinis skausmas, taip pat jį mažino skausmą malšinantys vaistai. Toks metodas suteikė galimybę objektyviau įvertinti, kaip stipriai kažką skauda.

Lėtinio skausmo gydymas

Be recepto parduodami vaistai nuo skausmo įprastai būna nutaikyti prieš uždegimą, o tai reiškia, jog jų efektyvumas slopinant lėtinį skausmą ne visuomet būna didelis. Opioidiniai analgetikai, tokie kaip kodeinas ir morfinas, gali neleisti skausmo signalams pasiekti smegenis, tačiau šie vaistai sukelia priklausomybę, be to, jų efektyvumas su laiku mažėja, tad jų nerekomenduojama naudoti ilgalaikiam skausmo gydymui. Tarp alternatyvų taip pat yra antidepresantai ir prieštraukuliniai vaistai, pakeičiantys smegenų chemiją, tačiau jie suveikia ne visiems.

Pastaruoju metu farmacijos pramonė daug dėmesio skiria smegenų išskiriamai cheminei medžiagai, vadinamai nervų augimo faktoriumi (angl. nerve growth factor; NGF). Ši medžiaga paveikia nervų jautrumą skausmui, o per bandymus su gyvūnais, blokuojant jos aktyvumą, pavyko sumažinti skausmą. Vis dėlto atlikti bandymai su žmonėmis atskleidė pavojingus šalutinius poveikius, tokius kaip žalą kaulams ir sąnariams.

Skausmo malšinimas

Skausmą malšinantys vaistai veikia mėgindami sutrikdyti šį procesą įvairiose jo etapuose. Patys populiariausi nereceptiniai vaistai taikosi į pačią šios skausmo jutimo grandinės pradžią. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), tokie kaip ibuprofenas, veikia mėgindami pašalinti kai kuriuos cheminius signalus, kurie aktyvuoja skausmą jaučiančius neuronus. Tai atliekama sąveikaujant su fermentu, vadinamu ciklooksigenaze (COX). Ciklooksigenazė dalyvauja gaminant cheminius pasiuntinius prostaglandinus, kurie paskatina uždegimą. Blokuojant COX fermentą, slopinama uždegiminė reakcija, o tuo pačiu mažinamas skausmas.

Kitame skausmo signalų perdavimo grandinės etape jie keliauja į nugaros smegenis, o čia veikia vietiniai anestetikai. Tam, kad nervų ląstelės galėtų pasiųsti signalus, joms per savo membranas reikia transportuoti natrio jonus. Šie turi krūvį, kuris reikalingas elektriniams signalams. Vietiniai anestetikai užblokuoja kanalus, kuriais transportuojami šie jonai, tokiu būdu neleisdami tolyn perduoti skausmo signalų.

Patys stipriausi analgetikai, opiatai, veikia dar kitame proceso etape: jie neleidžia skausmo signalams pasiekti galvos smegenų. Šiai medžiagų grupei priklauso kodeinas, morfinas ir nelegalus narkotikas heroinas. Jie skausmo signalų perdavimą stabdo paveikdami nugaros smegenis ir galvos smegenų kamieną.

Galiausiai, taip pat yra bendrieji anestetikai, kurie paveikia pačią paskutinę skausmo perdavimo grandinės grandį. Šie anestetikai paveikia tai, kaip nervinės ląstelės viena kitoms perduoda signalus, ir neleidžia smegenims skausmo suvokti.