Tobulumo siekis iš pažiūros yra geras bruožas, tačiau perfekcionizmas neretai apsunkina gyvenimą, o kartais net nuveda iki perdegimo, sako neuromokslininkė Laura Bojarskaitė. Tinklalaidėje „Smegenų DNR“ ji pasakoja, kodėl smegenims gali būti taip sunku sustoti ir nebeieškoti klaidų.
Plačiau – garso įraše:
Perfekcionizmas dažnai tapatinamas su aukštų standartų siekiu, tačiau neuromokslas rodo, kad jis dažnu atveju yra susijęs ne su kokybės gerinimu, o su smegenų bandymu sumažinti nerimą, pasakoja L. Bojarskaitė.
„Kai žmogus jaučia, kad kažkas gali nepavykti ar jis bus kritikuojamas, smegenyse suaktyvėja sritys, atsakingos už grėsmių aptikimą. Viena svarbiausių jų – migdolinis kūnas (lot. amygdala), kuris nuolat skenuoja aplinką ieškodamas signalų apie saugumą ir galimas klaidas“, – aiškina ji.
Pasak tinklalaidės autorės, signalui sustiprėjus, įsijungia kontrolės sistemos smegenų priekinėje dalyje – prefrontalinėje žievėje. Smegenys pradeda ieškoti būdų, kaip sumažinti galimą klaidą, o vienas paprasčiausių kelių – dar kartą peržiūrėti ir patobulinti darbą.
Perfekcionizmas tampa įpročiu
Visgi, kaip nurodo L. Bojarskaitė, problema ta, kad smegenys tokiu būdu mokosi: kiekvieną kartą, kai darbas dar kartą patikrinamas ir patobulinamas, nerimas trumpam sumažėja, o smegenys tai įsimena kaip veiksmingą strategiją. Taip formuojasi perfekcionizmo įprotis.
„Perfekcionizmas tampa ne produktyvumo strategija, o nerimo reguliavimo mechanizmu“, – sako ji.
Pasak L. Bojarskaitės, tyrimai rodo, kad žmonės su stipriu perfekcionizmu dažnai turi aktyvesnį klaidų aptikimo signalą smegenyse.
„Elektroencefalografijos tyrimuose matomas vadinamasis error-related negativity signalas, t. y. smegenų reakcija į klaidą, perfekcionistams dažnai būna stipresnis. Kitaip tariant – jų smegenys greičiau ir efektyviau pastebi klaidas“, – aiškina mokslininkė.
Ji priduria, kad tai gali būti pranašumas tam tikrose profesijose, pavyzdžiui, chirurgijoje ar inžinerijoje, kur detalės yra kritiškai svarbios. Tačiau kasdienybėje tai gali sukelti problemų – smegenys pradeda matyti klaidas net ten, kur jų beveik nėra.
„Dėl to perfekcionizmas dažnai lemia ilgą darbų taisymą, baimę pradėti naują projektą, užduočių atidėliojimą arba jausmą, kad niekas niekada nėra pakankamai gerai. Kai kuriais atvejais perfekcionizmas siejamas su didesne nerimo, perdegimo ir depresijos rizika“, – teigia L. Bojarskaitė.
Pakankamai gerai yra pakankamai gerai
Ar galima ištraukti smegenis iš šio ciklo? Anot tinklalaidės autorės, tyrimai rodo, kad labai padeda aiškių ribų nusistatymas. Iš anksto nusprendus, kiek laiko skiriama užduočiai arba kiek kartų ji bus redaguojama, perfekcionizmo ciklas dažnai susilpnėja.
„Smegenys gauna naują signalą: darbas baigtas ne tada, kai jis tobulas, o tada, kai pasiekta nustatyta riba. Ir kartais būtent tai leidžia smegenims pereiti nuo nuolatinio taisymo į kūrybos ir veikimo režimą“, – nurodo L. Bojarskaitė.
Galiausiai, neuromokslininkė primena, kad smegenys evoliucionavo ne tam, kad sukurtų tobulus projektus, o tam, kad veiktų, mokytųsi ir judėtų pirmyn.
„Kartais svarbiausias žingsnis yra ne pataisyti dar vieną detalę, o tiesiog pasakyti sau: „Pakankamai gerai yra pakankamai gerai“, – apibendrina neuromokslininkė dr. Laura Bojarskaitė.
Parengė Ignas Ramanauskas
