Esame linkę manyti, kad Žemė ir kosmosas yra atskiri pasauliai. Vienas čia, žemai, kitas ten, aukštai. Tačiau tiesa ta, kad riba tarp jų labai pralaidi. Kasdien į Žemę nukrinta tonos kosminės medžiagos, daugiausia grūdelių dydžio, o tuo pačiu metu Žemės dujos išsiskiria į kosmosą. Pasirodo, dalis išsiskiriančių medžiagų gali atsidurti Mėnulyje – šis faktas gali būti labai naudingas ateityje tyrinėjant mūsų palydovą, skelbia „IFLScience“.
Manoma, kad Mėnulis susiformavo po neįtikėtino susidūrimo tarp protožemės ir Marso dydžio objekto, kurį vadiname Tėja. Tai reiškia, kad Mėnulio ir Žemės sudėtis yra panaši, tačiau yra keletas elementų, vadinamų lakiaisiais junginiais, kurių Mėnulio formavimosi metu praktiškai neliko. Tačiau keista, kad šių elementų buvo rasta Mėnulio regolite – „Apollo“ misijų surinktuose Mėnulio dirvožemio mėginiuose. Galima kelti hipotezę, kad Saulės vėjas ir kosminiai spinduliai laikui bėgant praturtina Mėnulį. Tačiau tai negali būti išsamus paaiškinimas. Saulės vėjas ir kosminiai spinduliai daugiausia sudaryti iš vandenilio. Norint paaiškinti didelius azoto ir kitų elementų kiekius, reikia ieškoti kitų versijų.
Tikėtina, kad vienas galimas scenarijus yra susijęs su mūsų pačių atmosfera. Tačiau mūsų planetos magnetinis laukas turėtų būti pakankamai stiprus, kad apsaugotų atmosferą nuo išsisklaidymo kosmose. Taigi vienintelis tikėtinas paaiškinimas, kaip medžiagos iš atmosferos pateko į Mėnulį, galėtų būti susijęs su Žemės praeitimi, kai planeta neturėjo magnetinio lauko.
Tačiau, pasirodo, yra ir kita galimybė. Žemės magnetinis laukas yra suspaustas Saulės pusėje ir nusidriekia į ilgą, mažiausiai 2 milijonus kilometrų siekiančią uodegą priešingoje planetos pusėje. Ši „magnetinė uodega“ ir gali būti atsakinga už atmosferos dalelių patekimą į Mėnulį. Nauji modeliai rodo, kad tokia galimybė yra pakankamai tikėtina.
„Ji suteikia pabėgimo kelią, – „IFLScience“ sakė pagrindinis tyrimo autorius, Ročesterio universiteto magistrantas Shubhonkaras Paramanickas. – Bet ar juo judančios dalelės nusileis ant Mėnulio? Kad taip įvyktų, turi būti tam tikra erdvės konfigūracija: Mėnulis turi būti už Žemės. Tik tokiu atveju šios dalelės galėtų įsitvirtinti Mėnulio paviršiuje.“
Žemėje paplitusių elementų buvimas Mėnulyje gali būti naudingas ateityje planuojamiems Žemės palydovo tyrimams. Kuo daugiau išteklių galima panaudoti vietoje, tuo mažiau jų reikia vežti iš Žemės. Šis tyrimas taip pat gali padėti suprasti, kaip Marsas prieš milijardus metų prarado didžiąją dalį savo atmosferos, o tai savo ruožtu padėtų įvertinti ilgalaikį kitų planetų gebėjimą palaikyti gyvybę.
