Nors Marsas šiandien yra sausas, taip buvo ne visada. Dėl to mokslininkai mano, kad kadaise ten, kaip ir šiandien Žemėje, galėjo egzistuoti kažkokia gyvybė. Dabar buvo pateikta vienų stipriausių iki šiol to įrodymų. Vilniaus universiteto astrofizikė dr. Renata Minkevičiūtė LRT.lt komentavo, kad šis atradimas byloja, jog Žemė, turint omeny gyvybės egzistavimą, nėra unikali.
„Tai gali būti aiškiausias gyvybės ženklas, kurį kada nors radome Marse“, – trečiadienį per spaudos konferenciją sakė NASA laikinasis administratorius Seanas Duffy.
„Mes esame žingsniu arčiau atsakymo į vieną iš svarbiausių žmonijos klausimų, t. y. ar mes Visatoje tikrai esame vieni?“ – teigė NASA mokslo misijų direktorato asocijuota administratorė dr. Nicky Fox.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- 2024 m. NASA marsaeigis „Perseverance“ Raudonojoje planetoje aptiko keistų akmenų. Manoma, kad juose esantys mineralai atsirado dėl mikrobų veiklos.
- Įrodymai vadinami potencialiais, nes tiesiogiai tai nėra gyvybė.
- Anot astrofizikės Renatos Minkevičiūtės, atradimas verčia galvoti, kad visur kosmose gyvybė atsiranda ir vystosi panašiu keliu, tad Žemė nėra unikali.
- Nors šiandien Marsas yra šaltas ir sausas, jis toks buvo ne visada.
- Pašnekovės teigimu, mažai tikėtina, kad Marse galėjo egzistuoti aukštesnės gyvybės formos.
Leopardiniai akmenys
Jezero krateryje nusileidęs NASA marsaeigis „Perseverance“ Raudonojoje planetoje važinėja jau nuo 2021 m. Pernai robotas atvyko į Neretva Vallis – senovinės upės vagą. Nuo to laiko jis tyrinėjo prie šiaurinės upės vagos krantinės esantį slėnį, vadinamą Bright Angel. Pro jį į Jezero kraterį prieš milijardus metų tekėjo vanduo.
Slėnyje Bright Angel marsaeigis aptiko neįprastų uolienų. Kadangi pastarųjų paviršiuje matomos dėmės ir gumbeliai, mokslininkai jas praminė leopardinėmis.
Roverio moksliniai prietaisai nustatė, kad uolienos sudarytos iš molio ir dumblo, kurie Žemėje puikiai išsaugo senovinę mikrobinę gyvybę. Uolienose taip pat daug organinės anglies, sieros, oksiduotos geležies (rūdžių), fosforo, taip pat mineralų požymių: vivianito (hidratuoto geležies fosfato) ir greigito (geležies sulfido).
Žemėje reakcijos, kurių metu organinės medžiagos ir cheminiai junginiai dumble jungiasi ir sudaro naujus mineralus, pvz., vivianitą ir greigitą, dažnai vyksta dėl mikrobų veiklos. Mikroorganizmai suvartoja organinius junginius ir gamina mineralus kaip savo metabolizmo šalutinį produktą.
„Konkrečiai mineralai, kurie suteikia spalvas leopardo dėmėms, yra vivianitas arba greigitas. Jie gali susidaryti ir vykstant neorganinėms, nebiologinėms cheminėms reakcijoms, kai yra aukšta temperatūra, rūgštinė terpė. Kažkur, sakykim, ten, kur yra vulkaninio aktyvumo vietos, hidroterminės srovės ir pan., – komentuoja dr. Renata Minkevičiūtė. – Bet tos uolienos, kurios yra tiriamos, nerodo, kad, sakykim, molis, kuriame buvo rasti šie mineralai, būtų patyręs aukštą temperatūrą arba kažkokį rūgštinį poveikį.“
Anot mokslininkės, net jei aptiktos nuosėdos būtų susidariusios aukštoje temperatūroje, jos atrodytų visiškai kitaip.
„Jos būtų susidariusios kaip koks kilimas, kaip ištisinis sluoksnis. O būtent tas ir yra įdomu, kad tai yra netaisyklingos dėmelės, kas vėlgi tarsi sustiprina įspūdį, jog šitie mineralai atsirado dėl gyvybės veiklos“, – sako mokslininkė.
Potencialus gyvybės požymis
Nors trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje NASA laikinasis administratorius teigė, kad pateikti duomenys yra aiškiausias iki šiol gautas senovinės gyvybės požymis Marse, o įrodymai publikuoti prestižiškiausiame moksliniame žurnale „Nature“, pastarąjį straipsnį pristatę tyrėjai labiau linkę atradimą vadinti potencialiais, o ne tvirtais gyvybės požymiais.
R. Minkevičiūtės teigimu, „potencialūs“ reiškia, kad atrastus mineralus galime susieti su gyvybės veikla, tačiau tai tiesiogiai nėra gyvybė.
„Gyvybė gaminasi pati sau energiją – toks yra gyvybės apibrėžimas, kad gyvybė turi pati pasigaminti savo energiją. Tai reiškia, ji turi kažkokiu būdu maitintis. Tai, kaip mes kvėpuojame, geriame vandenį, valgome ir kažką po savęs paliekame. Lygiai taip pat ir mikroorganizmai. Jie ne kažkaip kitaip maitinasi, jie maitinasi irgi panašiai, jie naudoja kažkokias medžiagas cheminėms reakcijoms, iš kurių pasigamina energiją. Bet po cheminių reakcijų lieka kažkokių produktų ir tie produktai ir yra vadinami potencialiais gyvybės ženklais“, – aiškina astrofizikė.
Ji priduria, kad neužtikrintumo atradimui prideda ir tai, kad panašios cheminės reakcijos gali įvykti ir be gyvybės.
Sustiprina mintį, kad Marse egzistavo gyvybė
Nepaisant po atradimo visuomenėje ir mokslininkų bendruomenėje kilusių bangų, R. Minkevičiūtė naujieną linkusi vertinti atsargiai.
„Reikia suprasti, kad šitie įrodymai yra nuotoliniai, tyrimai yra atliekami per nuotolį. Paprastai net ir mokslininkai, kai praneša apie tuos atradimus, atsargiai daro išvadas, – teigė VU mokslininkė. – Aš taip pat atsargiai apsidžiaugiu, kad pagaliau mes turime įrodymų, nes suprantu, kad vis tiek dar ir kiti mokslininkai dirbs su tais duomenimis. Ir vis tiek tyrimai, paieškos Marse bus tęsiamos ir toliau ir mes vis dar sužinosime kažkokių naujienų ir toliau.“
Visgi tai ne pirmas kartas, kai pranešama apie atradimus, liudijančius apie galimai Marso praeityje egzistavusią gyvybę. Štai, pavyzdžiui, 2018 m. „Curiosity“ zondas aptiko senovinę organinę medžiagą, išlikusią maždaug 3,5 milijardų metų senumo molio akmenyse Geilo krateryje. Taip pat nustatyta, kad šiame krateryje priklausomai nuo Marso metų laikotarpio kinta metano koncentracija. Nors tiek organinės medžiagos, tiek metanas gali susidaryti ir be gyvybės, R. Minkevičiūtė sako, kad kai tokių atradimų skaičius didėja, tai nebeatrodo, jog jie būtų atsitiktiniai.
Kuo daugiau mes renkame tarsi tokią kolekciją tų radinių, kuriuos galime susieti su gyvybės veikla, tai ta mintis apie gyvybę Marse darosi vis stipresnė ir vis realesnė.
R. Minkevičiūtė
Tad ir pastarasis atradimas yra dar vienas žingsnelis link to, kad galutinai patvirtintume, jog praeityje Marse iš tiesų egzistavo gyvybė: „Jeigu, pavyzdžiui, tai būtų tik vieno kažkokio kosminio aparato arba roverio radinys ir daugiau nieko, tai keltų labai daug abejonių. Tačiau kuo daugiau mes renkame tarsi tokią kolekciją tų radinių, kuriuos galime susieti su gyvybės veikla, tai ta mintis apie gyvybę Marse darosi vis stipresnė ir vis realesnė, kad tikrai taip galėjo būti.“
Žemė nėra unikali
R. Minkevičiūtės teigimu, naujas atradimas – įrodymas, kad gyvybė atsiranda spontaniškai, jeigu planetiniame kūne susidaro palankios sąlygos. Taip pat tai verčia galvoti, kad visur kosmose gyvybė atsiranda ir vystosi panašiu keliu.
„Nors tai yra skirtingos planetos – Marsas ir Žemė, bet tas kelias [gyvybės atsiradimo] atrodo toks pat. Ji [gyvybė] taip pat save išlaiko, panašiai gaminasi energiją, gyvena panašiose aplinkose, kaip ir Žemėje, taip ir Marse“, – komentuoja astrofizikė.
Tuomet galime drąsiau galvoti, kad gyvybė galėtų egzistuoti ir kituose, į Žemę panašiuose, dangaus kūnuose.
„Kadangi pavyksta rasti Marse požymių, kurie atitinka tą mūsų klasikinį supratimą, kas yra gyvybė, kaip ji išlaiko save, kaip ji gaminasi energiją, tai leistų drąsiau svarstyti ir apie [gyvybės] paieškas kitose planetose, kurios yra ne prie Saulės, o prie kitų, sakykim, žvaigždžių, – svarsto R. Minkevičiūtė. – Jeigu tas gyvybės atsiradimo procesas yra universalus ir panašus, tikėtina, kad mes ir kitose planetose galėtume rasti panašių gyvybės egzistavimo požymių.“
Mes tikrai nesame unikalūs ir mūsų Žemė nėra unikali, mes nesame vieninteliai kosmose.
R. Minkevičiūtė
Tad, mokslininkės teigimu, mąstant plačiau, savaime peršasi mintis, kad „mes tikrai nesame unikalūs ir mūsų Žemė nėra unikali, mes nesame vieninteliai kosmose“.
Marso aplinka ne visuomet buvo tokia atšiauri
Šiandien Marsas yra sausa, šalta planeta. Tad gali kilti klausimas, kaip apskritai galime svarstyti, kad ten galėjo egzistuoti gyvybė.
„Vidutinės temperatūros ten yra labai žemos, nuo -60 iki -70 laipsnių, poliuose – dar šalčiau. Tačiau ties pusiauju dieną temperatūra gali pakilti ir iki +10, – anksčiau LRT.lt pasakojo šerkšną Marse aptikęs dr. Adomas Valantinas.
Be to, Raudonąją planetą gaubia plona – tik apie 1 proc. Žemės atmosferos tankio – atmosfera, kuri visiškai neapsaugo nuo kosminių uolienų smūgių, taip pat lemia didelius temperatūrų svyravimus.
Jei vidurdienį atsistotumėte Marse ties pusiauju, prie kojų jaustumėtės lyg pavasarį, o prie galvos – lyg žiemą – štai kaip greitai dėl plonos atmosferos šiluma palieka planetos paviršių, rašo NASA.
Tačiau Marsas ne visuomet buvo toks. Šiandien jo paviršius išraižytas senovės upių vagų, kur ir buvo rasta potencialių gyvybės požymių, ir ežerų įdubų, tad manoma, kad prieš milijardus metų čia teliuškavo vanduo.
„Marso geologija yra įdomi tuo, kad jo paviršiuje matome labai daug skirtingų geologinių darinių ir procesų, kurie kūrė tuos darinius. Pavyzdžiui, nuo pat 60-ųjų metų, nuo pirmųjų palydovų nuotraukų, Marso paviršiuje buvo pastebėtos upių vagos, ežerų nuosėdų dariniai. (...) Buvo padarytas spektroskopinis atradimas, kad ten yra daugybė mineralų, kurių sudėtyje yra vandens. Tai buvo vienas svarbiausių 2000-aisiais Marso moksle padarytų atradimų“, – sakė dr. A. Valantinas.
Šiandien žinoma, kad Marso polius dengia iš vandens ir anglies dioksido sudarytas ledas, be to, ledo yra ir grunte. Taip pat atmosferoje yra vandens garų, iš kurių formuojasi debesys.
Pateikta įrodymų, kad tam tikrose vietovėse periodiškai susidaro šerkšnas.
Įdomu ir tai, kad kartais pasirodo duomenų, jog maždaug 20 km po Raudonosios planetos paviršiumi gali būti skysto vandens. Visa tai – įrodymai, kad kadaise Marsas buvo daug šiltesnis ir drėgnesnis.
Aukštesnės gyvybės formos
Jei kadaise Marso klimatas buvo daug palankesnis, o ir planeta iš kosmoso atrodė daug mėlynesnė, natūraliai kyla klausimas: galbūt ten taip pat galėjo išsivystyti ir aukštesnės gyvybės formos?
R. Minkevičiūtė pasakoja, kad šiuo metu mokslininkai kalba išskirtinai apie Raudonojoje planetoje galimai gyvenusius mikroogranizmus.
„Yra laikomasi nuomonės, kad Marsas gyvybės egzistavimui buvo tinkamas gana trumpai. O mes žinome, kad Žemėje atsirasti sudėtingesnėms gyvybės formoms prireikė gana ilgo laiko – maždaug apie milijardą metų, jeigu ne daugiau, tai kažin ar Marsas turėjo tiek laiko tokiai ilgai gyvybės evoliucijai“, – LRT.lt sakė pašnekovė.
R. Minkevičiūtė, kaip ir kiti mokslininkai, išlieka skeptiška svarstydama, ar Marse kadaise galėjo egzistuoti sudėtingesnė gyvybė už mikrobus. Visgi astrofizikė priduria, kad tokios galimybės visiškai griežtai atmesti taip pat negalima.
„Nes iš tikrųjų mes nelabai įsivaizduojame, ką gyvybė veikė po to, kai iš Marso paviršiaus dingo vanduo. Yra minčių, kad galbūt prisitaikė gyventi kažkur giliai po Marso paviršiumi ar Marso urvuose. Tai sunku pasakyti, kiek ten gyvybė galėjo egzistuoti ir kokią evoliuciją ji nuėjo. Tiesiog reikia daugiau tyrimų. Ir ką gali žinoti, gal mus nustebins ir kiti atradimai“, – sakė Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Renata Minkevičiūtė.
