Mokslas ir IT

2019.03.05 11:00

Lietuvos mokslininkas apie gyvybes kainuojančius mitus ir infekcijas, prieš kurias daromės bejėgiai

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.03.05 11:00

Apklausų rezultatai rodo, kad du realiausi pasaulio pabaigos scenarijai yra besimokančių ir tobulėjančių robotų revoliucija bei antibiotikams atsparios infekcijos protrūkis. Nenuostabu, kad sužinoti kuo daugiau apie mikroorganizmų sukeliamas ligas bando daugybė mokslininkų, tarp kurių ir Povilas Kavaliauskas.

2011 metais laimėjęs geriausio jaunojo Europos Sąjungos mokslininko prizą jis toliau tiria ir sieka perprasti procesus, vykstančius infekcijos metu. „Juo mikrobas baisesnis, padaro daugiau žalos ir yra nenuspėjamesnis, tuo jis man įdomesnis“, – suintriguoja mikrobiologas.

– Tiriate virusus ir infekcines ligas. Gal galite plačiau papasakoti apie savo veiklą?

– Tiriu infekcines ligas, kurias sukelia mikroorganizmai. Tai aprėpia virusus, bakterijas bei mikroskopinius patogeninius grybus. Tiesa, pastaruoju metu su virusais dirbu, ko gero, mažiausiai. 

Trumpai tariant, visų mano tyrimų tikslas yra suprasti procesus vykstančius infekcijos metu molekuliniu lygmeniu, perprasti, kaip patogenas bendrauja su šeimininku, kaip priverčia šeimininko ląsteles daryti tai, ko jos niekada nedarytų. Taip pat dalis mano darbų paremti epidemiologiniais tyrimais. Tai naujų vaistų, kovojančių su patogeniniais mikroorganizmais, bandymai.

– Pasirinkote tirti pavojingas ligas. Kodėl? Kokių savybių reikia mokslininkams, besidomintiems potencialiai pavojų keliančiais dalykais?

– Sakyčiau, kad tokių pat, kaip ir dirbant bet kokį kitą darbą – begalinės meilės daromam darbui ir didelio užsidegimo bei susidomėjimo tuo, ką darai. Darbas su patogeniniais mikroorganizmais savo struktūra nėra labai ypatingas ar išskirtinis. Turi suprasti su kuo dirbi, darbai turi būti atliekami tinkamą infrastruktūrą turinčiose institucijose bei laikantis griežtų darbo saugos protokolų. 

– Astronomai „giriasi“, kad jau suvokiame ir ištyrėme 4 proc. visatos. Kiek mes šiuo metu žinome apie virusus ir infekcines ligas?

– Labai priklauso nuo konkretaus mikroorganizmo. Apie vienus mikroorganizmus žinome šiek tiek daugiau, apie kitus mažiau. Yra mikroorganizmų, kurių biologija bei patogenezės mechanizmai iki šiol yra absoliuti mįslė. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi bakterija Legionella savo infekcijos metu, naudodama mikroskopines į adatas panašiais struktūras, į šeimininko ląstelės vidų perkelia daugiau kaip 300 skirtingų baltymų. Iš šių 300 baltymų pažinome tik mažą dalį, tačiau visi jie ar jų deriniai labai svarbūs sėkmingam infekcijos procesui. Galime pripažinti: žinome, kad dar nežinome nieko. 

– Pasaulinio lygio infekcinių ligų centras Lietuvoje? Realu? 

– Aš manau viskas yra realu, tačiau daugelis dalykų priklauso nuo pačios šalies poreikio. Pavyzdžiui, Lietuvoje kažkodėl vyrauja tyli nuomonė, jog infekcinės ligos Lietuvai nėra labai aktuali tematika. Mano akimis, tai yra grėsmingas požiūris, vedantis į augantį tuberkuliozės bei ypač rezistentiškų mikroorganizmų sukeltų infekcijų atvejų skaičių, kuris fiksuojmas ir tarptautinių stebėsenos organizacijų. Taigi reikėtų kiek pakeisti suvokimą ir žvelgti plačiau. Siekiant pritraukti specialistus iš užsienio, turi būti pasiūloma patogi pozicija darbui su atitinkamu užmokesčiu. 

– Įdomiausi ir reikšmingiausi jūsų atradimai, išradimai, sukurti metodai. Papasakokite apie juos?

– Ko gero, reikšmingiausiu laikyčiau metodą, skirtą ypač išrankių viduląstelinių bakterijų atsparumui antimikrobinėms medžiagoms testuoti. Taip pat daug dėmesio skiriame bakteriofagų terapijos, nukreiptos prieš multirezistentiškas bakterijas, prototipui sukurti. Tiesa, galutinio produkto dar reikia palaukti. 

– Kokios ligos, virusai šiuo metu kelia daugiausia grėsmių žmonėms? Kurie kelia daugiausia klausimų mokslininkams?

– Vienareikšmiškai atsakyti būtų sudėtinga. Pasaulis yra labai didelis, todėl skirtingos žemės rutulio vietos turi skirtingus grėsmę keliančius mikroorganizmus. Kalbant apie mūsų platumas, didžiausią grėsmę mums kelia tuberkuliozė. Iš tiesų tuberkuliozės situacija yra labai liūdna, o „pasigauti“ šį pavojingą mikroorganizmą yra labai paprasta. Taip pat didelę grėsmę hospitalizuotiems asmenims kelia antibiotikams atsparių mikroorganizmų sukeliamos infekcijos, prieš kurias mokslas ir medicina darosi bejėgiai. 

Galiausiai kaip ir kiekvienais metais reikėtų nepamiršti gripo, tačiau sergamumą ar ligos sunkumą, susirgus šia sunkia infekcine liga, galima valdyti skiepais. 

– Kiek manote prireiks laiko, kol visiškai perprasime infekcijas? Ar žinoti viską apie už mus senesnę „gyvybės formą“ apskritai įmanoma? 

– Manau tam prireiks ne vieno šimtmečio, kad galėtume pasakyti, jog jau žinome viską. Kai kurių didelę įvairovę turinčių virusų atveju laiko reikės dar daugiau. Taip pat tobulėjant mokslui bei tyrimo metodams, turime galimybę vis giliau pažvelgti į infekcijos procesus ir pamatome kažką naujo. 

Galiausiai yra keliama hipotezė, jog šiuo metu žinome tik palyginti mažą žmonėms ir gyvūnams patogeniškų virusų kiekį. Manoma, kad didžioji dalis dar neatrastų grėsmę keliančių virusų cirkuliuoja atogrąžų miškuose tarp ten gyvenančių vietinių gyvūnų. Atsitiktinis kontaktas su šiais gyvūnais galėtų sudaryti sąlygas užsikrėsti kažkuo, ko nepažintų nei mūsų imuninė sistema, nei šiuolaikinis mokslas. Todėl norint galutinai perprasti tiek virusus, tiek bakterijas mums reikės dar labai daug padirbėti. 

– Kaip manote, ar virusai egzistuoja visatoje? Ar tai unikalus Žemei organizmas?

Virusui gyvuoti būtinas šeimininkas. Pagal dabartinę virusų sampratą virusai negali daugintis už ląstelės ribų. Jei kur nors visatoje egzistuoja ląstelinė gyvybė, tai net neabejoju, jog egzistuoja ir virusai. 

– Kovos su infekcijomis ateitis? Kuo pakeisime antibiotikus? Ar pakanka dėmesio alternatyvų antibiotikams ieškojimui? 

– Mikroorganizmai sugeba tapti atsparūs greičiau, nei mes sugebame kurti ir į rinką įvesti naujus antibiotikus. O laikas tarp šių kūrimo etapų kainuoja daug gyvybių. Todėl, mano akimis, ateitis nėra šviesi, bet išeičių yra. Visų pirma jau nuo šiandien reikėtų didelį dėmesį skirti racionaliai antimikrobinei terapijai, vaistus skirti ar gydymą koreguoti tik nustačius sukėlėjo jautrumą antibiotikams. 

Mano manymu, ir toliau naudosime antibiotikus ar jiems tolygias molekules. Šių bioaktyvių molekulių sintezė bei paieška mokslui gerai pažįstama ir patogi. Tačiau jei su mikroorganizmais kovosime jų pačių tarpusavio kovos ginklais, nereikia būti naiviems ir tikėtis, jog visada laimėsime. 

Šiuo metu pradedama mąstyti apie bakteriofagus, kaip galimus antibiotikų pakaitalaus. Taip pat antimikrobinius peptidus. Visgi šiose srityse reikia dar daug nuveikti. 

– Individo teisė į tamsybę ir neišmanymą prieš populiacijos išlikimą. Kaip būtų galima visuomenėje „skiepyti“ objektyvesnį, faktais paremtą požiūrį į skiepus?

– Labai paprastai – tiesiog apie tai daugiau kalbėti. Žmogus yra mąstantis padaras: jei išaiškinsi kiekvienam suprantama kalba, kaip skiepai veikia, ką daro organizme, taip pat atsakysi į klausimus, žmogus turėtų pakeisti internetinių forumų suformuotą požiūrį į skiepus.  

Mano skaitomų viešų paskaitų apie skiepus atvejai rodo,  jog ir visiškai skiepus neigiantys žmonės gali pakeisti požiūrį į skiepus ir sutikti skiepyti savus vaikus. 

– Pagrindiniai gajūs mitai apie virusus ir infekcijas?

– Mano akimis, keisčiausiais iki šiol gyvuojantis mitas susijęs su infekcinėmis ligomis yra tas, jog antibiotikai veikia virusus. Visiems skaitantiems galiu pasakyti, jog tai nėra tiesa ir antibiotikai niekuomet neturi būti vartojami virusinėms infekcijoms gydyti. 

Žinoma, dažnai linksniuojamos vakcinos, autizmas, nuodijimas gyvsidabriu ir panašiai. Tai yra baisūs mitai, paremti keistų asmenų garsiai išsakytais kliedesiais, kurie įsitvirtino visuomenėje ir gausiai išplito. 

Tiesa, pagrindinė problema susijusi su visais infekcinių ligų mitais yra ta, jog tai kainuoja gyvybes. Neracionalus ir besaikis antibiotikų vartojimas veda į atsparumo augimą ir laiką, kai pradeda neveikti ir stipriausi antibiotikai. O nesiskiepijimas nuo sunkių infekcinių ligų kelia tiesioginę grėsmę populiacijai. 

– Jei žmonių kalbą suprastų virusas. Ko jo paklaustumėte?

– Mano ir virusų pokalbis būtų labai ilgas. Vargu, ar užtektų popieriaus jam užrašyti...