Akademikas, verslininkas, profesorius Vladas Algirdas Bumelis LRT Metų apdovanojimuose pelnė Metų verslo lyderystės titulą. Jis apdovanotas už indėlį į Lietuvos biotechnologijų pramonę ir pirmąjį Baltijos šalyse genų terapijos centrą.
V. A. Bumelis – „Dienos temoje“.
– Profesoriau, visų pirma, sveikinu su apdovanojimu. Jums 75-eri, neseniai sakėte, kad niekur nesitrauksite – nei iš verslo, nei iš mokslo. 10 metų už jus jaunesnė ponia Vilija Blinkevičiūtė pasakė, kad yra pensininkė ir yra per sena premjero postui, ir pasitraukė į Briuselį. Atsakykite kaip mokslininkas, iš kur tarp žmonių tokie skirtumai?
– Dviejų vienodų žmonių nėra – visi mes skirtingi. Nors sako, kad mūsų visų genomas beveik 99 proc. yra toks pats, bet turbūt tas 1 proc. ar pusės procento skirtumas duoda, kad mes vis vien esame žmonės, bet vis vien visi truputį esame skirtingi. Vieni nori kur nors sustoti, kiti – visąlaik judėti į priekį. Aš visada sakiau, kad aš nedirbu, aš esu veikloje, o kai esi veikloje, ir nedirbi, ir užsiimi patinkančia veikla, nėra ko į pensiją eiti.
Kai esi veikloje, ir nedirbi, ir užsiimi patinkančia veikla, nėra ko į pensiją eiti.
– Ar pavyks užsiimti genų terapiją taip, kad ji padėtų pensininkams kuo ilgiau išlikti jauniems, kad galėtume juos matyti premjerų ar prezidentų kėdėse, kaip kai kuriose šalyse?
– Galvoju, kad tokios sąvokos kaip „pensininkas“ iš mūsų pasaulio išvis turi išnykti ir mes visą laiką turime likti žmonėmis ir užsiiminėti ta veikla arba tą veiklą po truputį keisti – iš vienos veiklos pereiti į kitą. Bet sakyti, kad mes visi jau čia pensininkai... Ką reiškia pensininkas? Kai jau nieko nebedirbi, sėdi atsisėdęs prie pečiaus ir gurkšnoji arbatą? Dėl genų ir genų terapijos, be abejo, viskas užkoduota mūsų genuose, kiek mes galime būti jauni, vadinamieji „jauni“, kiek mes galime būti subrendę, save vadinti „subrendusiais jaunuoliais“.
– 75-eri – joks ne pensininkas, o subrendęs jaunuolis?
– Taip, pasižiūrėkite į mane. Kai save vadini subrendusiu jaunuoliu, tada jau nesi piemuo, esi subrendęs, bet turi norą judėti į priekį ir judame. Be abejo, mūsų genome yra tokių genų, kurie vis tiek tam tikru būdu lemia, kad mūsų medžiagų apykaita nebe tokia greita, kad mūsų ląstelės nebe tiek gerai dauginasi, kaip reikia daugintis. Net neabejoju, kad dabar, kai yra visiškai ištyrinėti žmogaus genomai, jie yra visiškai išrašyti, yra aišku, kokie genai už ką atsako, už kokias ligas. Jeigu norime žinoti, kokiomis ligomis sirgsime, šiuo metu tą galima sužinoti, kadangi yra genų, apibrėžiančių tam tikras ligas. <...>
Tik sakau, ar visi mes jau čia labai norime žinoti, kas čia mūsų laukia? Galbūt kartais psichologiškai nėra gerai tai žinoti. Bet aš net neabejoju, nes genų terapija ir genų keitimas nebus čia pat, kad jau rytoj viską tą darome, bet mes link to judame. Jeigu su vaistais šiandien mes gydome pasekmę, jeigu koks nors nelabai tikęs genas ekspresuoja kokį nelabai tikusį baltymą, kuris mums reikalingas, arba to baltymo struktūra netinkama, mes sergam, bet jeigu tą geną patvarkytume ir padarytume, kad jis būtų toks, koks yra sveikų žmonių, tada tas žmogus, kuris serga kokia nors liga, nesirgtų. Genų terapija gydys priežastis.
– Tikėtina, kad ateityje bus galima išvengti tų bjaurių lėtinių ligų?
– Visiškai teisingai, visiškai su tuo sutinku, tik nenorėčiau, kad jau pasakytų „oi, Bumelis pasakė, kad rytoj jau viską išgydysime“. To tikrai nėra ir nebus. Tam mes judame į priekį, judame per progresą, per žinias, per supratimą, kaip tai daryti. Lietuvoje, manau, teisingai padarėme, kad pasistatėme Genų terapijos centrą, nes mums reikia truputį žiūrėti į ateitį. Tos technologijos ateis, jų bus ir turime patys mokytis.
Man atrodo, Lietuvoje padėtis todėl tokia nebloga, kad visi po truputį žiūrėjome į ateitį, o ne į tą dieną, kurioje šiandien esame: vystėme ir aukštąsias technologijas, ir eksportą, žiūrėjome, kad ne vien tiktai augintume ir pardavinėtume agurkus, bet žiūrėjome ir į aukštųjų technologijų vystymąsi. Mano supratimu, dabar mes Lietuvoje tikrai neblogai gyvename ir tikrai neblogai stovime. Tikiu, kad šios tendencijos vystysis ir nesustos.
– Jau užsiminėte apie rugsėjį atidarytą Genų terapijos centrą. Jūsų dėka Lietuvoje statomas pirmas Baltijos šalyse biotechnologijų miestas, čia veiks net 6 skirtingi kompleksai, dvi jo dalys jau pastatytos. Per 10 metų planuojami 7 mlrd. eurų investicijų, priimti 2,1 tūkst. naujų darbuotojų. Kaip suprantu, viskas vyksta pagal planą?
– Taip. „Bio City“ yra trijose vietose. Pirma vieta yra Mokslininkų g., jau esame pastatę didžiulį kompleksą, kuris vadinasi „Biotech Farma“. „Bio City 1“ yra suintegruotas su kitu kompleksu, kuris yra Bostone, tai panašus kompleksas kaip ir Vilniuje. Tai yra tas „Bio City 1“. „Bio City 2“ yra Merkio g., arba važiuojant Molėtų puse. Merkio g. mes turime 5 hektarų sklypą, jame žadam pastatyti keletą kompleksų. Pirmą, Genų terapijos centrą, pastatėme, galiu pasakyti, gana šauniai. Esu sužavėtas lietuvių statybininkais, kurie per metus pastatė 8 tūkst. kvadratinių metrų technologinį kompleksą.
Žiūrėjome, kad ne vien tiktai augintume ir pardavinėtume agurkus, bet žiūrėjome ir į aukštųjų technologijų vystymąsi.
– Privačiame versle tai įmanoma lengvai?
– Taip, pasirodo, viskas įmanoma, jeigu tik yra noro. Nėra būtinybės sakyti, kad Lietuvoje statybos vyksta po 2–3 metus ir nieko nepadarome. Tikrai dirbome labai efektyviai, turėjome gerą vadybą ir susitvarkėme. „Bio City 3“ yra Vismaliukų kaimelyje. Ten kažkada buvo toks bjaurus karinis kompleksas, jį nugriovė, sutvarkė teritoriją. Vismaliukuose vystomas aukštos pramoninės technologijos miestelis, kuriame bus „Bio City 3“ ir įvairių kitų gamyklų, ir biotechnologinių, ir nebiotechnologinių.
Ten mes ketiname pastatyti keletą kompleksų: vieną kompleksą, skirtą ląstelių terapijai (kai išimi ląsteles, jeigu jos nelabai gerai funkcionuoja, truputį patvarkai ir grąžini atgal žmogui į jo organizmą, ir tokiu būdu gydomos ligos) ir didžiulį fabriką, reikalingą dideliems kiekiams kombinantinių baltymų gaminti, kad juos naudotume terapijoje. Tai yra gana didelės investicijos. Šeštadienį atsiimdamas apdovanojimą juokavau, kad biotechnologijos yra labai simpatiška veiklos sritis, jos turi vienintelį bjaurų trūkumą – baisiai brangu.
– Baisiai brangu, reikalauja didžiulių, milijardinių, investicijų, o aplink matome karą Ukrainoje, baiminamasi tolesnės Rusijos agresijos. Lietuvos ir kitų Europos regiono valstybių pagrindinė būtinybė – stiprinti savo saugumą ir gynybą. Ar jums nebaisu investuoti žinant, kokia už lango geopolitinė situacija?
– Nemanau, kad reikia visko bijoti ir sustoti su investicijomis. Kuo geresnę pramonę turėsime, kuo labiau išsivysčiusią šalį turėsime, tuo būsime stipresni, tiek žinių, tiek technologiniu aspektu. Manau, turime toliau judėti į priekį, turime investuoti. Baimių, aišku, yra, yra ir kalbų visokių, bet, man atrodo, progreso niekas negali sustabdyti. Progresas kaip vystosi, taip jis ir eis į priekį. Mes padarėme Genų terapijos centrą, planuojame statyti didžiulį fabriką ir dar keletą fabrikų. Linkiu visiems Lietuvos verslininkams nesustoti, nes, jeigu norime išlaikyti konkurencinį pranašumą, sustoti investuoti yra labai blogas daiktas, nuspręsti, kad tu žlugsi. Konkurencinėje kovoje turi nuolat judėti į priekį, būti priekyje, visąlaik būti vadinamuoju lyderiu. Kas tai yra lyderis? Lyderis – tai viziją turintis žmogus, kuris turi supratimą.
– Ir iš kurio mokosi kiti.
– Kuris turi viziją, kuris žino, ko mes norime Lietuvoje pasiekti, kokios mes norime Lietuvos. Visą laiką sakau, kad Lietuvoje politikai priima sprendimą, kad 2030-aisiais 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) turi būti iš šiuolaikinių biotechnologijų. Mūsų BVP, neabejoju, bus apie 100 mlrd. eurų, tai 5 mlrd. turime daryti.
– Biotechnologijos tarp moksleivių vis dar nėra populiarios ir biologiją, chemiją, fiziką renkasi nedaug moksleivių. Mes žinome, kiek daug neišlaiko matematikos egzamino. O štai jūs kalbat apie aukštąsias technologijas, biotechnologijas ir 2 tūkst. naujų darbo vietų. Ar nesibaiminat, kad pritrūks specialistų ir kad nebus gebančiųjų gilintis į šią sritį?
– Tai, kad mokinukai nelabai tų biotechnologinių, biologinių ir techninių mokslų renkasi, yra mūsų bėda, nes mes, subrendę jaunuoliai, esame truputį tinginiai. Mes tingime važiuoti į mokyklas, tingime skaityti paskaitas, tingime populiarinti šią sritį, tingime rodyti perspektyvas, kurias atveria 21 amžius. Aš visąlaik sakau, ir jaunimui sakau, kad 20 amžius buvo fizikos amžius, 21 amžius yra biologijos amžius. Jei 21 amžius yra biologijos amžius, visi tie, kurie norės studijuoti biologiją, biotechnologijas, molekulinę biologiją, ląstelės biologiją, kad labiau suprastume, tie tikrai turės darbo, ir puikaus darbo. Čia net nėra abejonės.
Taip kad aš pažadu, jog labiau užsiimsiu propagavimu, kad jaunų žmonių, kurie ateitų į biologiją, biotechnologiją, artimiausiu metu atsirastų daugiau.
