„Aš manau, kad ir kažkokių humanoidų [kosmose] galėtų būti, tačiau viskas ten yra taip toli, kad jie negali iki mūsų atskristi“, – LRT.lt sako panevėžietis Aidas Vodeikis. Kadangi net iki artimiausios galaktikos šviesos greičiu mums reikėtų keliauti 2,5 mln. metų, mėgėjas astrofotografas kviečia ten apsilankyti (ir galbūt paieškoti gyvybės) bent apžiūrinėjant nuotraukas.
Jau šeštus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Vienoje Panevėžio gatvių stovi, kaip juokauja pašnekovas A. Vodeikis, žirafos raštu išmargintas namas. Tačiau ne jo išvaizda svarbiausia, o tai, kad statinys užstoja mažytį vidiniame kieme esantį medinį namuką.
„Čia mano kampelis“, – į pastarąjį vedasi mus Aidas. Prasiveria durys, atsidaro stogas ir namelis staiga virsta observatorija.
Astronomija domino nuo vaikystės
Aidas pasakoja, kad nors astrofotografija užsiima tik maždaug ketverius metus, dangus nuo pat vaikystės buvo artimas jo širdžiai.
„Jau vaikystėje patiko kosmosas ir fantastinės knygos. (...) Mano mama buvo bibliotekininkė, tai aš būdamas vaiku daug laiko leisdavau bibliotekoje, išvarčiau ten daugybę knygų ir žurnalų“, – pasakoja A. Vodeikis ir priduria, kad susižavėjimą astronomija ypač paskatino lietuvių autorių knygos.
„Lietuvė mokslininkė Zinaida Genovaitė Sviderskienė išleido tokią knygą „Astronomijos abėcėlė“ ir tada jau galutinai užsikabinau.
Po kelerių metų ji išleido ir antrą knygą, čia buvo žvaigždėlapis. Tai buvo stebuklas, tada galėjai pradėti žiūrėti, kur kas yra. Tokių dalykų Lietuvoje išvis nebuvo, tai ką jau kalbėti apie fotografavimą, jokios įrangos nebuvo, net normalių žiūronų neturėjau. Tai bandydavau plikomis akimis danguje įžiūrėti Grįžulo Ratus, Kasiopėjos žvaigždyną“, – prisimena panevėžietis.
Su astronomija savo gyvenimo Aidas visgi nesusiejo, stojo į radiomechaniką, bet sako sprendimo visai nesigailįs.
„Mokiausi vidutiniškai, tik iš astronomijos turėjau penketus. Tačiau labai patiko viskas, kas susiję su radiomechanika. Tai ten ir stojau. Iš tiesų, radiomechanika eina šalia, prie visų mano hobių: prie muzikos, prie aparatūros, prie astrofotografijos – čia irgi reikėjo viską sumontuoti, padaryti, daug laidų, daug detalių“, – atvirauja A. Vodeikis.
Lemtingas „YouTube“ įrašas
Jis pasakoja anksčiau taip pat domėjęsis ir fotografija. Tačiau, pašnekovo žodžiais tariant, tai jo niekur nenuvedė. Iki vieno atsitiktinumo...
Vieną vakarą kažkaip netikėtai „YouTube“ išmetė kosmoso nuotraukas ir kaip jos daromos. (...) Tai pagalvojau, o kodėl nepabandžius.
A. Vodeikis
„Vieną vakarą kažkaip netikėtai „YouTube“ išmetė kosmoso nuotraukas ir kaip jos daromos. Ir man viskas taip susirišo. Tai pagalvojau, o kodėl nepabandžius – aš jau viską išbandęs fotografijoje“, – prisimena vyras. Visgi jis pripažįsta – astrofotografija nėra pigus užsiėmimas, tad prireikus teleskopų teko išparduoti net dalį savo plokštelių kolekcijos.
Šiandien medinėje paties rankomis įrengtoje observatorijoje – du teleskopai. Pastebime, kad ant jų nėra okuliarų, pro kuriuos įprastai stebimas dangus.
„Pas mane viskas čia automatizuota. Aš ateinu tik [nuo teleskopo] nuimti dangtelio ir tada iš namų jau viską nuotoliniu būdu valdau“, – juokiasi Aidas ir pasakoja, kad į ant teleskopų esančius kompiuteriukus yra instaliuotos specialios programos, kurios naktiniame danguje padeda rasti norimą objektą ir jį nufotografuoja.
„Tai man tik reikia pasirinkti objektą ir teleskopas pats atsisuka ir visą naktį jį seka (nes dangus juk sukasi)“, – sako A. Vodeikis. Anot jo, teleskopas vieną kosminę grožybę fotografuoja keliasdešimt kartų, o kiekvieną kadrą padaryti užtrunka maždaug 5 minutes. „Prisidarai daug kadrų ir tada su programa viską lipdai į vieną“, – sako jis.
Dėmesį patraukia vienintelė observatorijoje ant sienos kabanti nuotrauka. Aidas paaiškina: tai pati pirmoji – Pakmano ūkas (tarpžvaigždinių dujų ir dulkių telkinys).
„Nuotrauką gavau per vieną naktį. Aš dabar gerai nepamenu, bet kokios 4–5 valandos šviesos rinkimo buvo. Čia yra Pakmano ūkas. (...) Dėl ko Pakmanas? Nes jo forma šiek tiek panaši į pagrindinį „Pac-Man“ žaidimo veikėją. Tad ūkas buvo pavadintas pagal 8-ajame dešimtmetyje atsiradusį kompiuterinį žaidimą“, – sako A. Vodeikis.
Kitų galaktikų niekada nepasieksime
Pašnekovo darbo kabinetas atrodo kaip bet kuris kitas darbo kabinetas, tačiau būtent čia vyksta magija – nuotraukos redaguojamos, sujungiamos į vieną ir po kelių dienų darbo gimsta kosminis paveikslas.
„Kai parsineši, suklijuoji visus kadrus ir atsidarai pirmą nuotrauką, tada būna didelis pasitenkinimas. Ir dar jei viskas gerai išėjo... Nes kartais būna, kad ir žvaigždės kaip kiaušiniai išeina, ir debesys užeina ar kas nors nutupia ant objektyvo, pavyzdžiui, strazdas vieną kartą buvo nutūpęs. Dar labai trukdo palydovai“, – sako Aidas.
Jo galerijoje – daugiausia ūkai ir galaktikos. Iš viso 74 nuotraukos. Pašnekovas nekantrauja parodyti mums kelias savo mėgstamiausias. Viena jų – Pickeringo trikampis, kurį įamžinti užtruko 7 valandas.
„Čia mes matome supernovos liekaną ir čia tik dalis po sprogimo likusių dulkių. Šitą liekaną astronomai pavadino Pickeringo trikampiu pagal žymų amerikiečių astronomą Edwardą Charlesą Pickeringą. Taip pat esu užfiksavęs ir beveik visus šios supernovos likučius. (...) Man labai gražu: visos tos plunksnelės, visa ta struktūra, grynai matomos tokios nuo sprogimo nuėjusios bangos“, – sako A. Vodeikis.
Pristato ir maždaug 15 tūkst. šviesmečių nuo Žemės nutolusį ūką, kuris panašus į šalmą su sparneliais. „Ūkas šioje nuotraukoje panašus į Dievo Toro šalmą. Tai viena iš mano ir mano sekėjų mėgstamiausių nuotraukų“, – sako jis.
A. Vodeikis ūkus fotografuoja keliais būdais: taip, kaip juos matytų pro teleskopo akutę žvelgdama žmogaus akis, ir pasitelkdamas vadinamąją „Hubble“ spalvų paletę. Pirmosios nuotraukos yra blankesnių spalvų, jose nėra geltonos spalvos, o raudona išryškina labiausiai kosmose paplitusį elementą – vandenilį. Nuotraukos, gautos naudojant „Hubble“ spalvas, – daug ryškesnės, jose gali būti ir geltonos spalvos (tai sieros ir vandenilio gausūs regionai).
„Pagrindiniai kosmose aptinkami elementai yra vandenilis, deguonis ir siera. Amerikiečiai sugalvojo, kaip juos atskirti, ir sukūrė vadinamąją „Hubble“ teleskopo spalvų paletę. „Hubble“ teleskopas kiekvieną elementą fotografuoja per skirtingą filtrą, kuris praleidžia tik to elemento šviesą. Ir kiekvienam filtrui yra priskirta spalva: deguonis – mėlynas, vandenilis – žalias, siera – raudona“, – pasakoja mėgėjas astrofotografas.
Taigi, anot Aido, kosminių objektų nuotraukos – tai ne tik gražus vaizdas, bet ir informacijos šaltinis, mat pagal skirtingas spalvas galima matyti cheminių elementų pasiskirstymą konkrečiame kosmoso plotelyje.
Tiesa, svarbu suprasti, kad bet kurioje dangaus nuotraukoje matomos spalvos tiksliai neatspindi tikrųjų spalvų, kurias matytume, jei būdami kosmose, žvelgtume į ūkus ar galaktikas. Vis dėlto, pasak A. Vodeikio, tai menka problema, nes mes niekada ir nesužinosime, kaip realybėje atrodo šie objektai.
Niekada ten [į kitas galaktikas ar ūkus] nenuskrisime, nes (...) tai yra tiesiog fiziškai neįmanoma.
A. Vodeikis
„Niekada ten [į kitas galaktikas ar ūkus] nenuskrisime, nes kiek aš skaičiau straipsniuose, tai yra tiesiog fiziškai neįmanoma. Šviesos greitį pasiekus atsiranda tam tikrų problemų, neįveikiamų šiandieniam mokslui.
Be to, skrisdami link ūko vis tiek nieko nepamatytume, galime jį ir praskristi, nes kuo arčiau skrisi, tuo labiau viskas išsisklaidys, nes jis yra milžiniško dydžio“, – sako Aidas.
Gyvybės yra, tik ji negali mūsų pasiekti
Aido Vodeikio galerijoje – kosminiai objektai, kurie nuo Žemės yra nutolę sunkiai suvokiamais atstumais.
Štai kad ir arčiausiai Paukščių Tako esanti Andromedos galaktika, nuo mūsų ji nutolusi per 2,5 mln. šviesmečių. Vadinasi, iki jos skristume 2,5 mln. metų šviesos greičiu, kuris yra 300 000 km/s. Tai taip pat reiškia, kad šviesa nuo Andromedos iki mūsų keliauja 2,5 mln. metų – tai toks ilgas laiko tarpas, šypsosi astrofotografas: kas žino, galbūt tos galaktikos jau ten seniai nebėra. O ką jau bekalbėti apie, pavyzdžiui, panevėžiečio nufotografuotą Markariano galaktikų juostą (angl. Markarian`s Chain of Galaxies), kur visos galaktikos yra išsidėsčiusios 50–60 mln. šviesmečių nuo mūsų.
„Tai sunkiai įsivaizduojami dalykai. Tačiau taip yra su visais kosminiais objektais. Pavyzdžiui, jei kokia nors žvaigždė sprogo prieš 50 tūkst. metų, o pas mus dabar atkeliauja jos šviesa, tai mes nežinome, galbūt ten jau nieko nebėra, net dulkelės“, – sako Aidas.
Kiek galaktikų yra visatoje – milijonai, tai tikrai ten turi būti kažkokios formos gyvybės. Tačiau pagal visatos dydį ir senumą mes gyvename sekundės dalį – labai trumpai, tad kitų civilizacijų mums neįmanoma aptikti.
A. Vodeikis
Astrofotografas įsitikinęs – gyvybė už Žemės ribų tikrai egzistuoja. Tik dėl milžiniškų atstumų mes niekada jos neaptiksime: „Kiek galaktikų yra visatoje – milijonai, tai tikrai ten turi būti kažkokios formos gyvybės. Tačiau pagal visatos dydį ir senumą mes gyvename sekundės dalį – labai trumpai, tad kitų civilizacijų mums neįmanoma aptikti.“ Taigi, anot jo, visi filmukai apie tai, kaip žmonės randa ateivių, arba pasakojimai apie esą matytas skraidančias lėkštes – išgalvotos istorijos.
„Žmonės, kurie sakė, kad kažką matė Žemėje, 100 proc. meluoja, visa tai yra sąmokslo teorijos“, – teigia A. Vodeikis.
Lietuvoje fotografuoti nėra lengva, bet verta
Panevėžietis prisipažįsta – fotografuoti dangų Lietuvoje nėra lengva, juk pagrindinė sąlyga, norint užsiimti šia veikla, yra giedras dangus, o jo mūsų krašte pasitaiko ne tiek ir daug.
Aš jaučiu malonumą ir teleskopą krapštydamas, ir kai pradedu fotografavimo procesą, ir kai redaguoju nuotraukas.
A. Vodeikis
„Pavyzdžiui, sezonas prasideda rugpjūčio mėnesį, kai ilgesnės naktys prasideda, o jau kokį spalį užtraukia dangų. Tai per patį pagrindinį sezoną gauni iki 20 naktų“, – sako pašnekovas. Šimtaprocentinės garantijos, kad šiomis naktimis pavyks ką nors užfiksuoti, irgi nėra.
Anot Aido, stebėti dangų trukdo ir Mėnulio šviesa. Be to, fotografuoti netinkamos ir naktys, kai pučia stiprus vėjas ar labai karšta, tada „vibruoja atmosfera ir nuotraukos nėra tiek ryškios“. Kad gerai žinotų orų situaciją, greta namų observatorijos A. Vodeikis netgi įsirengė savo meteorologinę stotelę.
Nors iššūkių netrūksta, panevėžietis sako, kad kosminių objektų fotografavimo hobis jam yra labai svarbus: „Labai patinka (juokiasi). Patinka ta nežinomybė, ta didybė. (...) Aš jaučiu malonumą ir teleskopą krapštydamas, ir kai pradedu fotografavimo procesą, ir kai redaguoju nuotraukas.“
Matyt, astrofotografija jo gyvenime liks svarbi dar ilgai. „Aš gyvenime turėjau ne vieną hobį. Šitas yra vienas mano paskutinių, bet jau labai labai mane pagavo. Visi vakarai man sukasi aplink orus: kad tik būtų giedra, kad tik būtų giedra. (...) Kad ir ta Sombrero galaktika, aš ją gaudžiau ilgai ir galiausiai pavyko. Jos nuotraukų, aišku, yra pridaryta milijonai, bet aš laikau, kad mano – geriausia“, – juokiasi A. Vodeikis.
Jis pasakoja esąs nusiteikęs tobulėti pats ir tobulinti savo observatoriją. „Norėčiau įsirengti kupolą“, – prisipažįsta ir nedrąsiai prasitaria, kad ateityje dalelyte savo hobio norėtų pasidalinti ir su kitais.
