Mokslas ir IT

2018.11.08 11:15

Radiologai – medikai, sugebantys išvesti iš akligatvio

LRT.lt2018.11.08 11:15

Žmogaus organizmas – paslaptingas ir sudėtingas mechanizmas, kurio veiklai sutrikus, skubama pas medikus. Dar prieš gerą šimtą metų, apie tai, kas vyksta jo viduje, spręsti buvo galima iš pasireiškiančių simptomų ar išsakomų nusiskundimų. XIX amžiaus pabaigoje buvo padaryta pirmoji plaštakos rentgeno nuotrauka, nuo kurios ir prasidėjo radiologijos mokslo istorija.

„Radiologija – mokslas, kuris leidžia pažvelgti į žmogaus vidų be pjūvio. Pamatyti vidaus organų ir struktūrų atvaizdus ir juos įvertinti. Naudojame skirtingas vaizdo gavimo priemones.

Pavyzdžiui, ultragarso tyrimo metu skleidžiamos aukšto dažnio garso bangos į tiriamąją sritį ir registruojamos grįžtančios atspindėtos bangos bei iš jų formuojamas vaizdas, o taikant magnetinio rezonanso tyrimą – veikia magnetinis laukas, kuris orientuotas į vandenilio atomų sukinius. Juk žmogaus organizmas didžiąja dalimi sudarytas iš vandens, tad keičiant magnetinio lauko kryptis, tarsi surikiuojame vandenilio atomus, priverčiame juos pasikreipti viena ar kita kryptimi ir iš to suformuojamas 3D vaizdas“, – duris į paslaptingą radiologijos pasaulį praveria Santaros klinikų gydytojas radiologas dr. Donatas Vajauskas.

Be šių tyrimų radiologijoje taikomi ir kiti, rašoma Santaros klinikų pranešime spaudai. Pirmasis pradėtas naudoti – rentgeno tyrimas, kurio pradininkas Wilhelmas Conradas Rontgenas, o pirmoji rentgeno nuotrauka atlikta dar 1895 m. – W. C. Rontgeno žmonos rankos. Tai bazinis radiologinis tyrimas, kurio metu rentgeno spinduliais – jonizuojančia spinduliuote – peršviečiama tam tikra žmogaus kūno sritis, spinduliai pereina organizmą ir kitoje jo pusėje, naudojant detektorius, kasetes, užregistruojamas vaizdas.

„Jonizuojanti spinduliuotė naudojama ir dar vieno radiologinio tyrimo metu – atliekant kompiuterinę tomografiją. Skirtingi audiniai turi skirtingą pralaidumą jonizuojančiai spinduliuotei, todėl galima matyti ir atskirti įvairias anatomines struktūras – nuo kaulo iki oro. Tokiu būdu galima įvertinti tiriamo paciento organizmo būklę, natūralius, nuo amžiaus priklausiančius pokyčius, diferencijuoti su ligos sukeltais pakitimais“, – pasakoja VUL Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro vadovė doc. Jūratė Dementavičienė.

Doc. J. Dementavičienė, VUL Santaros klinikų nuotr.

Abu medikai pabrėžia, jog labai svarbu ir tiksliai parinkti geriausią, efektyviausią radiologinio tyrimo būdą kiekvienam pacientui individualiai. Kiekviena metodika turi savo diagnostikos galimybių ribas ir kiekvienu atveju yra keliami tam tikri diagnostiniai klausimai. Reikia viską įvertinti ir parinkti efektyviausią bei mažiausią riziką keliantį tyrimą.

Pavyzdžiui, tyrimai su jonizuojančia spinduliuote neskiriami nėščioms moterims, mažiems vaikams, jeigu tam nėra medicininės būtinybės. Nors šiuolaikiniai aparatai ir yra stipriai ribojantys apšvitą, tačiau jonizuojančios spinduliuotės keliama rizika išlieka. Radiologai atsakingi už saugų ir efektyvų diagnostinių metodų taikymą.

Dr. D. Vajauskas, VUL Santaros klinikų nuotr.

Tiesa, anot dr. D. Vajausko, pasitaiko situacijų, kai jiems reikia vertinti galimą tyrimo žalą ir jos teikiamą naudą. Pavyzdžiui, atvykus į ligoninę pacientui, ištiktam smegenų insulto, radiologiniai tyrimai bus kartojami dažniau, nei rekomenduojama įprastu atveju, mat čia jau vyksta kova už žmogaus gyvybę. Ir tai yra pagrindinis bei svarbiausias medikų tikslas. Tokiam pacientui bus atliktas pirminis tyrimas tik atvykus, vėliau gali tekti jį kartoti po intervencinės procedūros, kad įvertintų situaciją, būtų nuspręsta dėl tolesnio gydymo.

„Radiologiniai tyrimai skiriasi tiek savo atlikimo būdu, tiek galimybėmis įvertinti vaizdą po atlikto tyrimo. Pavyzdžiui, ultragarso tyrimą galima vadinti „gyvuoju“, skubiuoju tyrimu. Tai yra, jis atliekamas pacientui čia ir dabar bei gauti duomenys vertinami iškart. Atsikėlė pacientas ir viskas – daugiau duomenų nebegausi. Todėl gydytojas radiologas tokios procedūros metu turi būti ypač susikaupęs, sukoncentravęs dėmesį. Kitų tyrimų metu vaizdas yra užfiksuojamas ir vėliau jį aprašydamas gydytojas turi laiko atidžiai išanalizuoti, esant reikalui – pasitari su kolegomis“, – teigia D. Vajauskas.

Radiologas turi būti nepaprastai susitelkęs. Taip kyla intelektinis nuovargis, nes tyrimo rezultatai, jo interpretacijų tikslumas lems paciento gydymo strategiją. Medikas juokauja, kad radiologai lyg pokerio lošėjai, geba išbūti susikoncentravę labai ilgą laiką.

„Gal radiologai ir mažiau bendrauja su pacientais, tačiau jaučia ypatingą atsakomybę už savo darbo rezultatus. Tiesą sakant, net sunku būtų įvardinti medicinos sritį, kurioje nereikėtų radiologinių tyrimų. Tad radiologas turi gerai išmanyti ne tik vaizdų mokslą, bet ir kitas klinikines sritis. Turime ne tik vaizdą išanalizuoti, bet ir jį sujungti su jau turima informacija apie paciento ligą, atliktais laboratoriniais tyrimais, klinikine informacija. Nors lyg ir nesame pirmosios linijos žadėjai gydant pacientus, bet kai sugebi išvesti iš to akligatvio, kai panaudoji visas turimas priemones kūrybingai, kartais gal net netikėtai, jauti begalinį pasitenkinimą“, – savo įžvalgomis dalijasi D. Vajauskas.