„Sumani visuomenė, kuri supranta ir nori, kad šis pasaulis liktų jų vaikams, anūkams ir proanūkiams, – žiūrės, kiek CO2 buvo sunaudota produkto pagaminimui“, – sako Vidmantas Janulevičius. LRT Plius laidoje „Prognozė“ Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas kartu su aplinkosaugos ekspertais primena, kas yra CO2 pėdsako ženklinimas ir ką jis reiškia vartotojui.
CO2 ženklinimas
Norint sužinoti tikslų CO2 pėdsaką, reikia apskaičiuoti ne tik prekės gaminimui sunaudotas žaliavas, tačiau produktui užauginti ar apdoroti išnaudotus energijos resursus, taip pat transportavimo kaštus. Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas sako, kad CO2 grandinė iki galutinio vartotojo – žmogaus, yra ilga.
„Kiekviena gamykla ateityje turės rodyti visą vertikalią medžiagų tiekimo grandinę, transporto kaštus ir išlaidas – dėl to įmonės stengiasi rinktis žalesnes transporto priemones, pavyzdžiui, gabenti prekes elektromobiliais. Pėdsakas bus skaičiuojamas nuo žaliavos pagaminimo iki galutinio vartotojo“, – sako V. Janulevičius.
SEB banko tvarumo vadovas Audrius Rutkauskas teigia, kad Europos Sąjunga (ES) siekia reglamentuoti būtiną statybinių prekių CO2 pėdsako žymėjimą. Nuo 2030 metų, statybų įmonės privalėtų galutiniam vartotojui pateikti, kiek CO2 buvo sunaudojama išgaunant konkrečią žaliavą.
„Kai kurios statybinės prekės jau dabar, tiek ES, tiek Lietuvoje, turi aplinkosaugos produkto deklaracijas. Tai deklaracijos, kuriose paskaičiuojamas produkto gyvenimo ciklo CO2 pėdsakas, dėl ko – galima apskaičiuoti, koks yra viso statomo pastato CO2 pėdsakas, sudėjus atskiras statybines medžiagas“, – teigia A. Rutkauskas.
Tačiau statybinės žaliavos ne vienintelės, kurios pateks į CO2 pėdsaku paženklintų prekių sąrašą. Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas tikina, kad 2030 m. gamintojai bus įpareigoti nurodyti beveik visų buitinių prekių CO2 pėdsaką.
„Nuo 2030 m., beveik kiekvienas gaminys (3 tūkst. muitinės kodų) bus įtraukti į CO2 ženklinimą. (...) 3 tūkst. kodų yra buitinių prekių pagrindas: nuo lemputės iki sintetinių drabužių (...) Manau, kad atsiras raidinė prekių gradacija (sužymėjimas, pavyzdžiui A, B – LRT)“, – priduria V. Janulevičius.
Tačiau CO2 žymėjimas teoriškai ir praktiškai skiriasi. SEB tvarumo vadovas tikina, kad suprasti ir įsisąmoninti tai, kas parašyta ant prekės etiketės gali būti nelengva.
„Yra sunku suprasti, ar nurodyti kiekiai yra dideli, ar maži. Vartotojas to dar nesupranta, to nesuprantu ir aš, nors dirbu tvarumo srityje. Jei visi produktai būtų sužymėti tik pagal CO2 matavimą, aš kvestionuočiau kitus su tvarumu susijusius aspektus. Nežinau, ar tai turėtų įtakos mano lemiamam sprendimui (...). Tai yra tik vienas iš dedamųjų, kalbant apie prekę iš tvarumo pusės“, – teigia A. Rutkauskas.
Ar CO2 ženklinimas pasiteisins?
Tik ženklinimo neužtenka, reikia visuomenės švietimo – sako dr. Jogaila Vaitekaitis, Vilniaus Universiteto darnaus vystymosi švietimo lektorius. Anot specialisto, kol kas tyrimai rodo, kad prekių ženklinimas prie sąmoningo vartojimo prisideda minimaliai.
„Tyrimai rodo, kad žmonės nesuvokia, neatpažįsta etikečių ženklinimo ir juo nesidomi. Jeigu ant etiketės parašyta: „Sunaudota 50 g CO2“ – kaip žinoti ar tai daug, ar mažai? Trūksta žinių, kompetencijų ir suvokimo. Idėjiškai, žmonės norėtų prisidėti prie to [iniciatyvos], tačiau praktiškai, kaip Suomijos tyrėjai nustatė, kad vartotojų elgesio pokytis matant ženklinimą, pasikeitė tik 7 proc.“, – priduria dr. J. Vaitekaitis.
Mykolo Riomerio universiteto (MRU) aplinkos psichologijos tyrimų centro vadovė dr. Audra Balundė taip pat kelia klausimą, kiek CO2 žymėjimas veiktų ne tik iš teorinės, tačiau ir iš praktinės pusės. Anot mokslų daktarės, supratimas apie CO2 daromą žalą aplinkai, turėtų prasidėti ne prie produktų lentynos, o švietimo įstaigose.
„Kalbėkime apie Lietuvą. Jei žmogus niekada neturėjo apie tai informacijos ir tuo nesidomi, nesinorėtų spekuliuoti, tačiau nežinau, kiek tai [prekių ženklinimas] gali turėti įtakos vartotojui. Nežinau, kiek tai informatyvu. CO2 pėdsakas gali atrodyti labai efemeriškas reiškinys, kurį sunku apibrėžti, jį sunku fiziškai įsivaizduoti, todėl grįžtame prie opaus klausimo – edukacinės sistemos. Kiek darželiai, mokyklos, universitetai ir profesinės edukacijos centrai paruošia mus suprasti ir apdoroti tokią informaciją“, – sako dr. A. Balundė.
Tačiau Lietuvos jaunimas rodo optimistišką tendenciją. Mokslininkai paaugliams sukūrė testą, kuriuo siekė nustatyti, kaip globalaus klimato bei aplinkosaugos problemas vertina jauno amžiaus piliečiai. Anot darnaus vystymosi švietimo lektorius, rezultatai aukštesni nei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkis.
„Mokinių buvo klausiama, ar jie boikotuotų prekes dėl politinių, ekonominių, socialinių priežasčių. Ar jie rinktųsi brangesnę, bet ekologiškai švaresnę prekę. Net 40 proc. mokinių nurodė, kad jie rinktųsi brangesnę, bet ekologiškai švaresnę prekę“, – sako dr. J. Vaitekaitis.
Ar CO2 pėdsakas yra vienintelis svarbus rodiklis?
A. Rutkauskas tikina, kad CO2 nėra ir vartotojams neturėtų būti vienintelis produkto tvarumą lemiantis rodiklis. Anot jo, gali būti, kad prekė, pasižyminti mažu CO2 pėdsaku, buvo pagaminta neatsižvelgiant į lygių žmogaus teisių principus. Todėl anot jo, vertinti, ar prekė atitinka tvarumo standartus tik pagal CO2 rodiklį – nėra efektyvu.
„200 g CO2 – ar tai yra gerai, ar tai yra blogai, tam trūksta žinių. Yra ir kitų žymėjimų, pavyzdžiui – „EUEcolabel“, kuri pažymi, kad produktas atitinka ES nustatytus tvarumo kriterijus, manau, kad tai taip pat yra svarbu, tai integruoja daugiau kriterijų, nei tik CO2 pėdsaką“, – priduria jis.
Klimatosaugininkė Gintarė Klimienė papildo sakydama, kad tvarumo kaina pažymi žalingų gamtai ir žmonėms efektų visumą, o ne išskiria tik vieną žalingą aspektą, pavyzdžiui – CO2.
„Ekologiškai kainai galima priskirti išteklius, atliekas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Tačiau yra ir etinė produkto kaina – kokios buvo produktą gaminusių žmonių darbo sąlygos, ar jiems buvo sumokėtas adekvatus užmokestis, ar jų darbo sąlygos nežaloja jų sveikatos. Turime atkreipti dėmesį į tai, kad viskas yra tarpusavyje susiję“, – sako klimatosaugininkė.
A. Rutkauskas priduria, kad šiuo metu šimtaprocentinio tvarumo negali užtikrinti niekas, todėl vartotojai turi būti budrūs ir atkreipti dėmesį į ES prekių ženklinimą – ar prekė yra patvirtinta ir pripažinta tvaria pagal bendruosius ES standartus.
„Jei dantų pastos pakuotė yra tvari, turime atkreipti dėmesį į patį produktą. Vartotojui reikia turėti budrumo, todėl standartiniai ES ženklinimai suteikia ramybę – tai yra geriausia, ką jis šiuo metu gali nusipirkti iš tvarumo perspektyvos“, – sako jis.
Parengė Emilija Balcerytė
Plačiau LRT PLIUS laidoje „Prognozė“.
