Pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama, kokią naudą mokymo ir mokymosi procesams duoda moderniosios technologijos. Ar tai išties tapo būdu sudominti jaunąją kartą, su nuoboduliu žiūrinčią į knygas? Ar mokytojai jau išnaudojo visas įmanomas dėmesio pritraukimo ir sudominimo priemones? O gal tos naujosios technologijos išties blaško dėmesį ir neduoda jokios naudos?
Pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama, kokią naudą mokymo ir mokymosi procesams duoda moderniosios technologijos. Ar tai išties tapo būdu sudominti jaunąją kartą, su nuoboduliu žiūrinčią į knygas? Ar mokytojai jau išnaudojo visas įmanomas dėmesio pritraukimo ir sudominimo priemones? O gal tos naujosios technologijos išties blaško dėmesį ir neduoda jokios naudos?
„The New York Times“ portalas nesiūlo atsakymų, tik kelia idėjas ir klausimus, pateikia autoritetingų ekspertų skirtingas pozicijas.
Willas Richardsonas. Gyvename mobiliame pasaulyje
Komentaro autorius yra vienas „Powerful learning practice“ įkūrėjų, knygų autorius, raginantis ugdymo ekspertus po truputį keisti sistemą, prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo keliamų iššūkių, prie naujosios, medijų apsuptyje išaugusios kartos poreikių.
Turime suprasti, kad ir mano vaiko, ir milijono tokių kaip jis gyvenimą galima palyginti vienu ilgu telefono bandymu. Jie – pirmoji karta, kuri prieigą prie žmonijos žinių archyvo savo kišenėje nešiosis visą savo gyvenimą, kitaip tariant, po ranka turės milijardus potencialių mokytojų, instaliuotų viename prietaise.
Šia prieiga jie naudosis norėdami bendrauti, kurti, ir svarbiausia – mokytis. Mokytis tokiais būdais, kuriuos vargu ar mes jau galime įsivaizduoti. Ar į tai atsižvelgdami neturėtume savo vaikų mokyti, kaip teisingai išnaudoti mobiliuosius įrenginius?
Galime tvirtinti, kad XX a. mokymo programos, naudojamos daugelyje mokyklų visai neatspindi šių dienų pasaulio realijų, bando ignoruoti tiesiog akyse besiplečiantį mobilųjį, skaitmeninį pasaulį bei jo aktualijas.
Šiuo metu mokyklos gana priešiškai nusiteikusios ir bijo naujovių bei nesusipratimų, kuriuos gali atnešti mobiliosios prieigos, taip pat pavojų, tykančių tinkle.
Mūsų vaikai šiuo metu yra tarsi įstrigę spaudos eroje, lokalaus mokslo sistemoje, nepripažįstančioje globalios, tinklinės, daug galimybių suteikiančios terpės.
Nėra abejonių, kad dabartiniai mobilieji prietaisai vis dar riboti, ir yra kitokių konstruktyviam, prasmingam mokymuisi kelią atveriančių prietaisų (pvz., nešiojamieji kompiuteriai), suteikiančių galingesnę ir lankstesnę prieigą. Tokią, kokios dar negali suteikti mobilieji, ar planšetiniai kompiuteriai. Tačiau reikia turėti galvoje, kad ir tai netrukus pasikeis.
Be to, reikia išnaudoti ir dabar populiarius, visų turimus prietaisus ir dėl mažesnes pajamas gaunančių šeimų vaikų. Jiems kompiuteriai yra vienintelė prisijungimo prie padedančio mokytis turinio, susisiekimo su nuostabių dalykų padedančiais išmokti žmonėmis priemonė.
Mūsų vaikų kišenėse esanti prieiga skatina mus pergalvoti, ką mes veikiame mokyklose. Pirmiausia turėtume nustoti klausinėti mokinių to, ką galima atsakyti naudojantis savo telefonais („valstijų sostinės, kas nors?“) ir užduoti tuos klausimus, kuriems atsakyti nereikia tik prisijungimo prie interneto. Jiems reikia klausimų, raginančių sintetinti žinias, kritiškai ir kūrybiškai mąstyti – ne tik naudoti atmintį. Jei to nėra, vadinasi mes neruošiame jų turtingam informacija pasauliui, kuriame gyvename.
Paulas Thomas. Nevykusiai panaudoti pinigai
Autorius jau 18 metų dirba aukštosios mokyklos anglų kalbos mokytoju, taip pat yra Furmano universiteto Greenvilyje profesorius. Jis tikina, kad mokyklos neturėtų akcentuoti naujųjų technologijų, priimti jų į klases: yra ir geresnių būdų pinigams investuoti.
Jungtinių Amerikos Valstijų švietimo reformatoriai dažnai ieško ir naujų technologijų, galinčių patobulinti mokymą bei mokymąsi. Tačiau, užuot pirkusios naujus prietaisus, mokyklos galėtų išmokyti studentus kritiškai vertinti technologijas. Taip mokiniai gautų daugiau naudos, o ir tiek daug išlaidų nereikėtų.
Lenta, ant kurios rašoma kreida, lenta, ant kurios rašoma markeriais, ir galiausiai – „išmanioji“ nepatobulino mokymo ir mokymosi lenta. Viena, ką ji padarė, – padidino mokyklų išlaidas.
Mes retai susimąstome apie neigiamas „išmaniosios“ lentos ar kiekvieno mokinio aprūpinimo planšetiniu kompiuteriu pasekmes, esame linkę vytis naująsias technologijas, neįvertindami mokymosi poreikių, nenagrinėdami, ar tie naujieji prietaisai patenkinta poreikius.
Taip mes remiame technologijoms būdingą vartotojiškumą (prietaisas 2.0 nublanksta prieš prietaisą 3.0). Be to, technologijų kompanijoms atiduodame milžiniškus pinigus. Taip, technologijos yra priemonė padedanti mokymuisi, tačiau JAV mokyklų sandėliai ir spintos, pripildytos vertę praradusiais kabeliais, monitoriais ir programine įranga, anksčiau kainavusia milijonus dolerių.
Šios visų rūšių lentos ne tik kad nepatobulino mokymosi proceso, bet ir padidino mokyklų išlaidas, kartu padidino ir technologijų kompanijų pelną. Tiesą sakant, tyrimų, kurie iliustruotų teigiamą technologijų poveikį mokymosi procesui, atlikta mažai. O štai vienoje atrastųjų studijų pateikiama išvada, kad „daugelis mokyklų, kurios mokymosi procese pritaikė nešiojamuosius kompiuteris ir kitas skaitmenines priemonės, neatnešė tiek daug naudos, kiek iš jų tikėtasi“.
Neturi reikšmės tai, kaip jaunas žmogus skaitys romaną – ar jis ims skaityklę „Kindle“, ar planšetinį kompiuterį „iPad“, ar paprastą knygą. Jei jis nenorės to romano skaityti, ar jam bus sunku suprasti tekstą – tuo labiau. Geri mokytojai įjungia vaizduotę, „atgaivina“ tekstą, taigi materiali turinio pateikimo forma –spindintis ekranas ar popieriaus lapas – yra visai nereikšminga.
Mokyklų neturėtų apakinti pastarosios naujųjų technologijų mados, nederėtų švaistyti tam pinigų. Turėtume suteikti daugiau galių mokytojams ir investuoti išteklius prasmingiau.
Gerai būtų, jei paisytume Henry Davido Thoreu išminties: „Mums labai norėtųsi pastatyti telegrafą nuo Meino iki Teksaso, tačiau gali būti, kad nei Meinas, nei Teksasas neturi nė menkiausio poreikio bendrauti.“
