Evoliuciškai taip susiklostė, kad žmonės turėtų gyventi tik maždaug iki 40 metų amžiaus. Tai, ką matome dabar, nėra visiškai natūralu ir šiek tiek netikėta pačiai gamtai – žmogus niekada anksčiau negyveno taip ilgai, kiek gyvena dabar. Štai kodėl senatvėje susiduriame su puokšte ligų, kurios, pasirodo, nebūtinai susijusios su genetika. Britų mokslininkė, genetikė Linda Partridge aiškinasi, ką galima padaryti, kad žmogus iki pat savo mirties būtų kiek įmanoma sveikesnis.
L. Partridge yra Maxo Plancko senėjimo instituto įkūrėja ir Karališkosios draugijos narė, 2009 metais už nuopelnus mokslui ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu. Pradėjusi savo mokslinį kelią nuo evoliucinės biologijos, L. Partridge aiškinasi, kodėl mūsų ląstelės linkusios nykti ir mirti, kodėl tam tikros specifinės ligos, pavyzdžiui, Alzheimerio ir Parkinsono, linkusios atsirasti su amžiumi.
INTERVIU TRUMPAI
- Mes evoliucionavome gyventi sveikai tik iki 40 metų – žmonės niekada negyveno taip ilgai, kaip dabar. Natūrali atranka neteko savo paskirties.
- Mokslininkai siekia ne dar labiau pailginti žmonių gyvenimo trukmę, o užtikrinti, jog iki pat mirties jie džiaugtųsi kiek įmanoma geresne sveikata.
- Genetika nulemia tik iki 10 proc. to, kaip gyvensime senatvėje, – daugiau įtakos turi sportas ir mityba. Tačiau kai kurios sunkios ligos priklauso ir nuo genų.
- Žmogus evoliuciškai iškart gavęs maisto nori jį suvalgyti, o sportuoti tik bėgdamas nuo grėsmės, štai kodėl iš dalies sunku laikytis sveikos gyvensenos principų. Todėl dabar turime rasti vidinės motyvacijos nepersivalgyti ir daugiau judėti.
Mokslininkė bando sužinoti, ar galime pakeisti savo biologiją, kad sustabdytume ląstelių senėjimą. Naujausi moksliniai tyrimai leido geriau suprasti, kaip vyksta senėjimas, kas lemia senatvės ligas. Taip pat paaiškėjo, jog laboratorijoje gyvūnų senėjimą galima reguliuoti mityba ir tam tikrais vaistais, jog vėlyvame amžiuje sveikata būtų geresnė. Tolimesniame tyrimų horizonte atsiranda ir kitų intervencinių priemonių.
Vilniuje organizuotoje konferencijoje „The COINS 2023“ pranešimą skaičiusi mokslininkė LRT.lt portalui paaiškino, nuo ko priklauso, kaip gyvensime senatvėje, ką daryti, kad tas laikas nebūtų pažymėtas kančia ir skausmu. Ji taip pat pasidalino ir savo įžvalgomis apie ilgaamžiškumą ir nemirtingumą – ir kodėl, jos nuomone, žmonės neturėtų norėti gyventi nei ilgiau, nei juolab amžinai.
LRT.lt pristato straipsnių ciklą „Mokslo spektras“ su užsienio mokslininkais, kuriame pristatysime ne tik mokslo bendruomenei, bet ir kiekvienam mūsų skaitytojui aktualias temas.
– Kodėl mes senstame?
– Priežastis, kodėl mes pradedame kentėti nuo įvairių dalykų sendami, yra ta, kad mes gyvename daug ilgiau negu evoliucinėje praeityje. Jeigu pasižiūrėtume į Lietuvą, iki 1900-ųjų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 40 metų. Su tuo stipriai siejasi gimstančių vaikų mirtys. Tačiau dabar vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 70 metų. Taigi per tą laikotarpį gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Tas pats nutiko visame pasaulyje.
Gyvename laikais, kai natūrali atranka nebeturi galimybės patobulinti ar pertvarkyti mūsų. Mes evoliucionavome gyventi sveikai iki 40 metų. O kas nutinka po to? Gamta nesukūrė gyventi sveikai 50-mečių, 60-mečių, 70-mečių, nes žmonės paprasčiausiai taip ilgai niekada negyvendavo.
Todėl susiduriame su problemomis, kai pasiekiame šį amžių. Žinoma, negalime sakyti, kad su senatve ateina visi blogi dalykai, yra ir gerų. Yra nemažai duomenų, kad po 50-ies žmonės pasidaro linksmesni, sumažėja stresas, turi daugiau žinių, todėl gali elgtis taip, kad būtų daugiau malonumo ir mažiau skausmo. Ne viskas blogai su senėjimu, bet aš susirūpinusi medicininiu aspektu – kaip išlaikyti žmones kuo sveikesnius iki jiems numirštant.
– Bet mes norime gyventi dar ilgiau, net ir iki 150 metų. Tai gerai ar blogai? Kokių iššūkių kelia šie norai?
– Mes nesistengiame padaryti, kad žmonės gyventų dar ilgiau, tai išeina natūraliai. Ką bandome padaryti? Padėti išlaikyti sveikatą kuo ilgiau. Gyvenimo trukmė šiek tiek gal pailgėja, tačiau tai nėra pirminis tikslas.
Ir netgi nesu tikra, kad visi nori gyventi ilgiau, pavyzdžiui, iki 150 metų. Manau, kad tai būtų didelis iššūkis visuomenei. Reikia išsiaiškinti, ko iš tikrųjų nori žmonės. Tikriausiai dauguma nori tiesiog geros sveikatos.
– Kodėl vieni žmonės sensta greičiau nei kiti? Galėtume pažiūrėti į du vienodo amžiaus asmenis, bet vienas iš jų atrodys jaunesnis nei kitas. Kartais netgi nepaisant žalingų įpročių.
– Atrodo, kad čia yra ir sėkmės elementas. Nepanašu, jog tai būtų susiję su genetika – ji turi nedidelę įtaką žmogaus gyvenimo trukmei, greičiausiai mažiau nei 10 proc.
Likusi dalis, manau, nemažai susijusi su vaikyste, kaip mes vystomės ir augame. Taip pat daug įtakos turi socialinė nelygybė ir tai, ką tu gali padaryti, norėdamas save išlaikyti sveiką. Turi gerai maitintis, mankštintis, nerūkyti ir t. t. Šiuos dalykus daug paprasčiau daryti, jeigu turi pakankamai pinigų. Ne tuomet, kai stengiesi palaikyti savo, savo vaikų ir dar, greičiausiai, savo tėvų gyvenimą, turėdamas pinigų tik tiek, kad išgyventum.
Blogos gyvenimo sąlygos, neturtas. Daug pigiau yra maitintis prastu maistu negu valgyti sveikai. Šie dalykai vaidina didelį vaidmenį.
Nežinau, kaip Lietuvoje, bet turbūt rastumėte panašų atitikmenį. Londone, jeigu keliauji nuo centro rytų link, kuo toliau eini, tuo gyvenimo trukmė mažesnė. Tuo pačiu keliu traukiant, žmonės į rytus vis vargingiau gyvena, jų gyvenimas sunkesnis. Manau, tai labai susiję su sveikata senstant.
– Tai galima sakyti, jog mano genetika nenulemia to, kaip ilgai aš gyvensiu ir kokios kokybės bus mano gyvenimas?
– Čia sudėtinga. Nes gali daryti matavimus įvairiais pjūviais, kas nutinka senstant. Yra tam tikras genetinis pagrindas, nulemiantis, kokiomis ligomis žmonės suserga ir ar anksti. Tai gali būti ligos žudikės.
Genetinis potencialas išgyventi iki 100 metų yra labai mažas, daugiau priklauso nuo to, kaip tu gyveni. Tačiau vis tiek tam tikras genetinis pagrindas yra, nuo kurio priklauso kai kurios labai rimtos ligos. Jeigu šeimoje yra smegenų auglių, širdies ir kraujagyslių ligų, tai tikrai turės įtakos.
– Į ką esate sutelkusi dėmesį savo tyrimuose?
– Bendrąja prasme – kaip išlaikyti žmones sveikus kuo ilgiau. Dirbame su gyvūnų modeliais, konkrečiai – pelėmis ir vaisinėmis musėmis. Mus labai domina mityba ir vaistai, kas gali išlaikyti gyvūną sveiką jam senstant.
Mane domina organizmo signalų sistema. Tai yra tam tikras molekulinis ryšių tinklas, su juo susijęs insulinas, insulino tipo augimo faktorius – gal bus girdėta daugeliui žmonių. Tai išties sudėtingas signalų tinklas su grįžtamaisiais ryšiais ir ciklais, veikiamas maistinių medžiagų ir vaistų. Tyrėme vieną vaistą nuo vėžio ir dar vieną, skirtą apsisaugoti nuo inkstų atmetimo reakcijos po transplantacijos, – imunosupresantą, skiriamą didelėmis dozėmis. Bandydami juos su gyvūnais, pastebėjome, kad abiejų vaistų mažos dozės padeda kovoti su senėjimu.
Tačiau taip pat analizuojame mitybos sandarą, laiką, kada reikia valgyti, protarpinį badavimą. Tiriame ir žmonių sveikatos įrašus, kokios ligos pasirodo kartu, ar jos susijusios su kokiu nors konkrečiu senėjimo proceso aspektu, į kurį galėtume nusitaikyti ir abiejų išvengti.
– Iš jūsų turimų žinių, kas ilgalaikėje perspektyvoje žmonėms padeda išlikti sveikiems?
– Dalykai, kuriuos galime padaryti patys. Svarbu nerūkyti, atsisakyti visų kitų žalingų įpročių, nes rūkymas tikrai nėra vienintelis. Mankštintis tikrai yra labai svarbu – epidemiologiniai tyrimai tai patvirtina. Profesionalūs sportininkai sensta sveikiau nei vidutinis žmogus. Keli klinikiniai tyrimai, kurių metu dalyviai turėjo laikytis sporto režimo, parodė, kad mankšta labai padeda atkuriant metabolinę sveikatą. Galima pažvelgti ir į tuos žmones, kurie apskritai daug sportuoja, ir įvertinti, kokia jų sveikata, nereikia net ir eksperimentų.
Mityba taip pat kertinis dalykas. Kiek valgai, ką valgai, kada valgai. Viskas, ką mama sakė vaikystėje apie maistą, yra svarbu.
– Kokie būtų jūsų pastebėjimai apie mitybą? Dabar yra daug įvairių nuomonių. Pavyzdžiui, ar turėtume valgyti mažiau mėsos? Mažiau pieno produktų? Atsisakyti miltinių gaminių? Cukraus?
– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Problema tokia, kad nelabai yra klinikinių tyrimų šioje srityje. Jeigu nori kontroliuoti, ką žmonės valgo, nėra prasmės jiems patarti, ką valgyti, o tada sekti, kas jiems nutinka. Nes jie gali daryti taip, kaip tu pasakei, bet gali ir nedaryti. Duomenys iš tokių tyrimų susideda iš to, ką žmonės sako apie tai, ką jie daro. Jeigu nori, kad žmonės laikytųsi konkrečios dietos, ir užtikrintai tai žinoti, vienintelis būdas tai padaryti yra juos uždaryti ir duoti tą maistą bei pasirūpinti, kad jie jį suvalgytų. Tai nėra labai praktiška. Todėl remiamės koreliacijomis ir iš dalies darbu laboratorijoje, stebime žmogaus ląsteles.
Kas atrodo akivaizdu, tai svarbus geras makromedžiagų balansas. Pavyzdžiui, per didelis druskos kiekis yra reikšmingas rizikos veiksnys širdies ir kraujagyslių ligoms. Cukrus ir angliavandeniai nėra gerai dėl metabolinių ligų, pavyzdžiui, diabeto.
Baltymų mityboje reikia. Jeigu jų yra per daug, tai kelia vėžio riziką, o jei per mažai – tai duoda signalą valgyti tol, kol bus užtektinai. Jeigu maiste nėra daug baltymų, valgyti norėsis tol, kol baltymų kiekis bus tinkamas. Kitaip tariant, atsiranda didelė tikimybė persivalgyti.
– O jeigu dar sugrįžtume prie sporto. Ar užtenka kasdien tiesiog nueiti 10 tūkst. žingsnių?
– Bendrai sveikatai tai yra neblogai. Tačiau būtų pageidautina, kad įtrauktumėte kardiopratimus ir tarp tų 10 tūkst. žingsnių dalį jų nueitumėte sparčiu žingsniu arba netgi nubėgtumėte – pakeltumėte savo širdies pulsą. Yra nemažai įrodymų, kad bent truputis tokių pratimų svarbu sveikatai.
Taip pat su amžiumi reikšmingi tampa ir jėgos pratimai. Vyresniame amžiuje silpni raumenys tampa problema. Taigi jėgos pratimai tam tikroms raumenų grupėms tampa vis svarbesni, nes vaikščiojimu jų nesustiprinsite.
– Didelis visuomenės iššūkis yra su senatve susijusios kognityvinės ligos, tokios kaip Alzheimerio ar Parkinsono. Koks progresas pasiektas šioje sferoje?
– Labai mažas. Padaryti žingsneliai klinikiniuose tyrimuose, tačiau jie labai nedideli. Manau, kad pagrindinė priežastis ta, jog tuo metu, kai pasirodo pirmieji kognityvinių gebėjimų susilpnėjimo arba Parkinsono ligos simptomai, žalos jau būna nemažai.
Šioks toks progresas yra ankstyvoje diagnozėje ir nustatant, kas yra šių ligų rizikos grupėje. Kai pasirodo Parkinsono simptomai, jau asmuo būna praradęs beveik visus substantia nigra neuronus. Vadinasi, reikia arba labai ankstyvo žymens šiai ligai, arba sugalvoti, kaip grąžinti buvusią situaciją iki žalos. Ieškoma abiejų būdų, atliekama daug tyrimų, tačiau kol kas neturime nieko, ką galėtume duoti žmonėms.
Aš esu įsitikinusi, kad ankstyva diagnozė bus labai svarbus momentas sprendžiant šią problemą. Nes šiuo metu ligos paprasčiausiai diagnozuojamos per vėlai. Visų ligų atveju reikšmingiausias dalykas yra kuo ankstyvesnė diagnozė.
– Neseniai pasirodė drąsi dirbtinio intelekto prognozė, kad jau per dešimtmetį žmonės gali priartėti prie nemirtingumo. Ar nemirtingumas apskritai įmanomas?
– Nemanau. Apskritai ateities prognozavimas yra juokingas. Visi, kas sako, kad žino, kokia situacija bus po 10 metų, kliedi.
Jeigu klausiate, kaip aš spėju, vėlgi manau, kad tikrai ne. Progresas tuomet turėtų būti per didelis. Kitas klausimas – ar jūs norit būti nemirtingi? Dauguma žmonių greičiausiai nenori.
Ar galite įsivaizduoti visuomenę, kurioje visi potencialiai nemirtingi? Kiekvieną kartą, kai gimsta vaikas, populiacija auga, nes niekas nemiršta. Pagalvokite apie socialines implikacijas. Ir pagalvokite apie tai, kad jei žinotumėte, jog esate nemirtingi, greičiausiai niekada nesėstumėte į automobilį – netgi nepaliktumėte namų, nes bijotumėte pakliūti į avariją. Būtų tiesiog protu nesuvokiamai sudėtinga su tuo susidoroti.
Esu įsitikinusi, kad dauguma žmonių nori geros sveikatos. Tuo jie labiausiai rūpinasi. Ne gyventi iki 150 metų ar būti nemirtingi.
– Žmonės nori turėti gerą sveikatą, tačiau jie iš tikrųjų nelabai stengiasi ją turėti. Nesimaitina sveikai, nesportuoja. Kaip manote, kodėl?
– Manau, dėl to, kaip žmonės evoliucionavo. Kasdienis maistas, pavyzdžiui. Visa mūsų organizmo sistema sukurta taip, jog išvengtų bado, gauti maisto ir jį suvalgyti. Evoliucionavome taip, kad mūsų instinktas yra griebti maistą, kai tik jis pasiekiamas, ir suvalgyti. Tai viena iš priežasčių, kodėl būna sunku susilaikyti.
Tas pats su sportu. Mes neišsivystėme taip, kad eitume sportuoti dėl sporto savaime. Mes turėjome arba ieškoti ir gaudyti maistą, arba bėgti nuo plėšrūnų. Tenka pakelti nuo dugno savo motyvaciją, kad prisiverstumėte nueiti į treniruotę. Nes tai nėra natūralus noras.
– Kodėl jūs pasirinkote šią mokslo kryptį? Koks buvo jūsų, kaip mokslininkės, kelias?
– Karjerą pradėjau kaip evoliucijos biologė. Mane domino, kaip viskas išsivystė, ypač tai, kokia yra gyvybės istorija. Pavyzdžiui, kodėl įvairūs gyvūnai turi skirtingą gyvenimo trukmę, kodėl vieni jauniklius atsiveda daug kartų, o kiti tik vieną. Ir kiti panašūs klausimai.
Mane ėmė dominti, kodėl keičiasi tai, kaip organizmai sensta. Žiūrint iš evoliucinės pusės, ilgesnė gyvenimo trukmė yra visiškai neadaptyvu. Kai organizmai sensta, jų tikimybė išgyventi sumažėja, jie nustoja daugintis, nebeperduoda savo genetinės informacijos kitai kartai. Tuomet kaip atsirado toks keistas mūsų bruožas – gyventi ilgiau?
Taip ir atėjau prie senėjimo tyrimų. Mane labai domina senėjimo mechanizmai.
– Kas yra sunkiausia būnant mokslininke?
– Galbūt tai, kad esi tiek pat geras, kiek tavo publikuotas tyrimas. Niekada nepasidaro lengviau. Nesvarbu, kiek tu padarei, kiek žinai, ar kad žinai daugiau nei praėjusią savaitę. Vis tiek esi tiek pat teisiamas.
Labai svarbu neleisti tam dominuoti tavo mintyse. Turi stengtis išlaikyti savo entuziazmą ir per daug nesijaudinti dėl to, iš kur ateis finansavimas naujiems projektams.
Tenka pakelti daug spaudimo. Sakyčiau, kad mokslininko profesija turbūt nėra pati tinkamiausia tiems, kurie lengvai pasiduoda stresui. Tačiau jeigu ištveri tai, darbas yra neįtikėtinai įdomus ir jaudinantis.
– Ar dėl šių sunkumų kada nors norėjote pasitraukti iš mokslinės karjeros?
– Taip, kai buvau jaunesnė. Bet ne dėl sunkumų. Labiausiai dėl to, kad turėjau didžiulį norą padaryti kažką naudingo. Keletą kartų norėjau pereiti į mediciną, padėti žmonėms labiau tiesiogiai.
Kartais atrodo šiek tiek keista užsiimti baziniu mokslu. Žinai, kad kažkada tai bus naudinga, bet tai nėra naudinga dabar. Todėl iškart nematai, kaip šiuo metu tai virsta kažkuo, kas padeda žmonėms. Kartais gali būti sunku to laikytis.
