Invazinės rūšys pasižymi nemaloniu gebėjimu sparčiai plisti tam nepasiruošusiose ekosistemose ir sukelti jose sumaištį, rašo „Science Alert“.
Ne išimtis ir Azijos plėšrioji vapsva (Vespa velutina), kuri per metus išplečia savo buveinę daugiau nei 80 kilometrų, misdama bitėmis, žiedmusėmis ir kitais vabzdžiais.
Beveik prieš 20 metų šios stambios vapsvos, dar vadinamos „širšėmis žudikėmis“, pasirodė Europoje, o dar po kelių metų perskrido Lamanšą ir 2016 m. pirmą kartą buvo pastebėtos Didžiojoje Britanijoje.
Genetinė analizė parodė, kad spartus šių plėviasparnių plitimas vakaruose prasidėjo nuo to, kad 2004 m. iš Kinijos į Prancūzija pateko vos viena šios rūšies vapsvų motinėlė.
„Mūsų tyrimai atskleidė puikų bendruomeninių vabzdžių populiacijos išplitimo potencialą naujai užsiimtose teritorijose, net kai pradinė genetinė įvairovė yra itin maža“, – sako Korko universiteto koledžo ekologas Simonas Harrisonas.
Korko universiteto koledžo zoologė Eileen Dillane su kolegomis išanalizavo tris pirmosios 2021 m. balandį Airijoje užregistruotos Azijos plėšriosios vapsvos genus ir palygino juos su visoje žemyninėje Europoje aptiktų vapsvų genų sekomis. Visi tirti genai buvo mitochondriniai, perduodami moteriškąja linija.
„Ankstesni tyrimai parodė, kad, remiantis vieno geno tyrimais, Azijos plėšriosios vapsvos Europoje turi tą pačią genetinę liniją. Mes žengėme dar vieną žingsnį pirmyn ir ištyrėme du papildomus genus, kurie yra jautresni, nustatant skirtumus invazinėje populiacijoje“, – aiškina E. Dillane.
Rezultatai parodė, kad Dubline aptikta vapsvų motinėlė buvo kilusi iš tos pačios visoje Europoje sutinkamos šeimos.
„Mūsų, kaip ir kitų tyrėjų, rezultatai rodo, kad visa V. velutina populiacija Europoje, kurioje šiuo metu gali būti ne vienas milijonas individų, yra kilusi iš vienos apvaisintos motinėlės, atvykusios iš Kinijos maždaug prieš 15–20 metų“, – rašo mokslininkai.
Savo gimtojoje Pietryčių Azijoje Azijos plėšrioji vapsva minta Azijos naminėmis bitėmis, kurios turi sudėtingą įspėjimo ir apsaugos sistemą. Jos apsupa atakuojančią vapsvą, sudarydamos rutulį, ir perkaitina ją iki mirties. Deja, Europos naminės bitės nepasižymi tokiu gynybiniu elgesiu ir tampa lengvu grobiu Azijos plėšriosioms vapsvoms, todėl visame žemyne nuogąstaujama dėl galimų apdulkinimo sutrikimų.
Nors šios vapsvos skaudžiai gelia ir jų įgėlimas kai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją, laimei, jos, skirtingai nuo Europinių vapsvų, nėra agresyvios žmonių atžvilgiu.
Kaip pastebi E. Dillane ir jos kolegos, labai nedidelė genetinė įvairovė Europos V. velutina populiacijoje gali suteikti biologinės kontrolės galimybę.
Deja, mokslininkai taip pat perspėja, kad „klimato kaita greičiausiai padidins invazijos grėsmę ateityje, todėl reikia išlikti budriems, stebint šią rūšį“.
