„Nežinau, su kokiais ginklais bus kovojama Trečiajame pasauliniame kare, bet Ketvirtajame bus kovojama lazdomis ir akmenimis“, – taip savo laiku pasakė Albertas Einšteinas. Ir čia – nė kiek neperdėta mintis. Kai kurios šalys turi prieigą prie cheminių ir biologinių ginklų, tokių kaip virusai ar bakterijos. Kitos – prie branduolinių ginklų, tokių kaip atominė ar termobranduolinė bomba. O kas nutiktų, jei netoli mūsų būtų numesta atominė bomba pvz.: čia pat, mūsų mieste? Kokiu mažiausiu atstumu esant nuo sprogimo galima būtų tikėtis išgyventi? Ar tikrai nėra jokių būdų apsisaugoti? Apie tai – „Fizika prie kavos“ epizode.
Fizikos mokslų daktarė Mažena Mackoit-Sinkevičienė laidoje „Mokslo sriuba“ aiškino, kad vertinant atominės bombos pasekmes, turi būti įvertinti visi kintamieji: jos galingumas, sprogimo aukštis, reljefas – t.y. vietovės apstatymas pastatais, – oro sąlygos ir daugelis kitų dalykų.
Šiuolaikinė vienos megatonos atominė bomba yra 80 kartų galingesnė negu ta, kuri Antrojo pasaulinio karo metu nukrito ant Hirošimos miesto.
„Pirmoji sprogimo fazė įvyksta kiek greičiau nei per 1 sekundę. Didžioji sprogimo energijos dalis išsiskiria šilumos ir šviesos pavidalu. T.y. daugiau negu trečdalis. Šiluminė spinduliuotė yra labai greita – ji sklinda šviesos greičiu. Šviesos blyksnis ir karščio banga pasiekia mus pirmiau negu sprogimo smūginė banga.
Jeigu sprogimas įvyktų dienos metu, tai nuo tokio intensyvaus šviesos blyksnio žmonės apaktų keliom minutėm nuo pat Vilniaus iki Trakų. O jeigu sprogimas įvyktų naktį, tas atstumas pailgėtų iki pat Kauno“, – aiškino M. Mackoit-Sinkevičienė.
Jos teigimu, per milisekundės dalį susiformuoja milžiniškas plazmos rutulys, karštesnis už pačią Saulę. Ir jis plečiasi. Šio rutulio viduje neliktų nieko, nes centre temperatūra siektų daugiau negu 300 tūkst. laipsnių Celsijaus.
Tokioje temperatūroje žmonės, paminklai, pastatai išgaruotų akimirksniu. Pasklidęs karštis 8 kilometrų atstumu sužalotų žmonėms visus odos sluoksnius, kas prilygtų trečiojo laipsnio nudegimui. Po tokio išgyventi yra sudėtinga.
„Šie atstumai priklauso nuo oro ir drabužių. Jeigu drabužiai yra balti, jie dalį tos spinduliuotės atspindėtų. O tamsūs ją pilnai sugertų. Po karščio bangos ir šviesos blyksnio mus galiausiai pasiektų sprogimo smūginė banga. Spinduliuotė išstumia orą iš plazmos rutulio centro milžinišku greičiu – didesniu negu garso greitis. Tai prilygsta tornadui ir uraganui.
Įsivaizduokite, centre – 70 m/s vėjas ir skrendančios pastatų nuolaužos. Kilometro atstumu visi pastatai būtų sulyginti su žeme. Tokį slėgį galėtų atlaikyti nebent gelžbetonis. Taigi daugiau negu pusė miesto griūtų kaip kortų nameliai“, – laidoje „Mokslo sriuba“ pasakojo fizikė.
Pasak mokslininkės, tuomet jau kiltų daugeliui matytas grybo formos debesis, sudarytas iš plazmos likučių, dulkių ir pelenų. Jis pakiltų į kelių kilometrų aukštį.
Paskutinė, bene svarbiausia pasekmė yra juodas radioaktyvus lietus bei radioaktyvios dulkės, galinčios nukeliauti net kelis šimtus kilometrų. Vienintelė išeitis – slėptis bunkeriuose net kelias savaitės, kol radioaktyvios dulkės prarastų didžiąją dalį pavojingos radiacijos.
„Reikėtų pasirūpinti maistu dviem savaitėms į priekį. Tie, kas nespėtų pasislėpti pamatę šviesos blyksnį, turėtų kristi ant žemės veidu žemyn ir pasislėpti. Tada, nuėję į bunkerį, turėtų nusivilkti drabužius, nuprausti kūną vandeniu ir persirengti šiltais drabužiais.
Kaimyninės šalys ar miestai, kurie yra atokiau nuo sprogimo ir gautų mažesnę radiacijos dozę, vis tiek turės ilgalaikes sveikatos pasekmes. Kalba eina apie pažeistą DNR, mutacijas ir padidėjusią vėžio riziką. Poveikis planetai būtų ilgalaikis. Jokia pasaulio tauta nėra pasiruošusi tai atlaikyti. Išeitis yra viena – pašalinti visus branduolinius ginklus ir pažadėti daugiau niekada jų nenaudoti. Atsakomybę už žmonijos ateitį nešame čia ir dabar“, – kalbėjo M. Mackoit-Sinkevičienė.
Tekstą parengė Patricija Kilminavičienė
