Mokslas ir IT

2022.01.14 11:55

Vilniuje ir kitose Lietuvos apylinkėse trankėsi griaustinis – meteorologas paaiškino, ar toks reiškinys sausį yra normalus

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2022.01.14 11:55

Vėlyvą penktadienio rytą dalis Lietuvos gyventojų išgirdo tai, ko sausį nelabai tikėjosi, – griaustinį. Šis orų reiškinys žiemą dažnai nepasitaiko, todėl nenuostabu, kad daugeliui sukėlė klausimų, ar tai normalu. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) atstovas Gytis Valaika LRT.lt patikino, kad griaustinis žiemą nėra dažnas, bet vis dėlto užfiksuojamas gamtos reiškinys.

„Pavienės perkūnijos dažniau pasitaiko vakarinėje Lietuvos dalyje, prie jūros, tačiau jų žiemą būna ir kitur. Šįkart slinko kontrastingas šaltasis atmosferos frontas, todėl Vilniuje daugiau žaibavo“, – teigė meteorologas.

Vakarinėje Lietuvos dalyje žaibų dažniau pasitaiko dėl šiltesnės jūros, todėl atsiranda temperatūrų kontrastas. Tačiau, specialisto teigimu, griaustinis kartais pasigirsta visoje Lietuvoje, kai kuriais metais jis būna netgi dažnai.

„Nėra taip dažna, bet šį kartą pasitaikė visai prie Vilniaus. Žaibavo ir prie Panevėžio, Ukmergės apylinkėse. Tad ne tik Vilniuje buvo pavienių žaibų. Slinko frontas, audros, vėjai, susidarė reikiamas kontrastas, tai normalu“, – LRT.lt sakė G. Valaika.

Kaip susiformuoja žaibai?

Kaip anksčiau LRT.lt aiškino Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) mokslininkas fizikos mokslų daktaras Sergejus Orlovas, žaibų susidarymo procesas panašus į plaukų įsielektrinimą. Vienas objektas tiesiog įgauna teigiamąjį, o kitas – neigiamąjį krūvį. Pasirodo, debesys taip pat įsielektrina.

„Žaibai pirmiausia susidaro jiems būdinguose debesyse, yra kelios jų rūšys. Tai dažniausiai nutinka tada, kai būna šilta, nors gali būti ir esant šaltam orui, svarbiausia, kad būtų šilto oro srovių, kurios kyla į viršų ir maišosi su šalto oro srovėmis. Dėl to pradeda formuotis ledo kristalai arba krušos dalelės. Ledo kristalai dažniausiai įgauna teigiamąjį krūvį, t. y. nuo jų dėl trinties atsiplėšia elektronai, o krušos dalelės įgauna neigiamąjį krūvį.

Į viršų keliauja ledo kristalai, snaigės, jie įgauna teigiamąjį krūvį. O žemyn, tame debesyje, krinta krušos dalelės, kurios turi neigiamąjį krūvį. Taip išeina, kad per tą didelį debesį (jo storis gali būti maždaug kilometras) susidaro elektros krūvio skirtumas. Kai tas debesis slenka per žemę, iš jos gelmių ir paviršiaus suteka vadinamasis veidrodinis krūvis, jis yra to žemesnio, neigiamai įkrauto, debesies sluoksnio atspindys. Tai kaip dvi plokštelės: viena įkrauta teigiamai, o kita – neigiamai“, – dėstė mokslininkas.

Anot jo, šias dvi plokšteles skiria oras ir dažniausiai tas krūvis išlieka atskirtas. Tačiau, jeigu krūvis yra didelis, o tarp žemės ir debesies atsiranda galimas kelias žaibo išlydžiui, tuomet jis ir įvyksta.

„Žaibas ieško sau kelio ir susidaro tokie takai nuo debesies link žemės. Tas kelias, vadinamasis vedlys, nėra vienas, jis šakojasi į kelias atšakas. Iš kitos pusės nuo žemės link debesies yra kitas vedlys. Kai tie vedliai atsiduria vienas šalia kito, jie susijungia ir įvyksta elektros išlydis, mes matome žaibą“, – kalbėjo S. Orlovas.

Idealiu atveju, jeigu debesies ir žemės paviršius būtų lygus, nebūtų vietos tiems vedliams susidaryti. Tačiau dažniausiai ir debesis turi dalių, artimesnių žemei, o ant žemės paviršiaus būna kalvų, medžių ir kitokių išsikišimų. Žaibo išlydis dažniausiai įvyksta per patį mažiausią atstumą tarp žemės ir debesies.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt