Mokslas ir IT

2021.11.28 15:45

Meilės mokslas: kokia chemija užverda smegenyse įsimylėjus ir ar galima mirti dėl sudaužytos širdies

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.11.28 15:45

Įvairių sričių mokslininkai ištisus dešimtmečius bando išsiaiškinti, koks mokslas slypi už meilės. Viena vertus, šis jausmas yra labai paprastas ir elementarus, kita vertus – sudėtinga smegenų chemija. Įdomu, kaip dėl hormonų pasikeičia įsimylėjęs žmogus: jis praranda savikontrolės jausmą, elgiasi neracionaliai, tačiau taip pat jaučiasi nepakartojamai laimingas ir lyg ant sparnų. Blogoji meilės pusė yra pavydas, priklausomybė nuo partnerio ir netgi plyšusi širdis – tiesiogine prasme.

Trys meilės kategorijos

Rutgerso universiteto mokslininkės, antropologės Helenos Fisher aiškinimu, meilė gali būti skirstoma į tris kategorijas: geismą, trauką ir prisirišimą. Kiekviena iš šių kategorijų yra susijusi su tam tikru hormonų rinkiniu, rašoma Harvardo universiteto tinklaraštyje.

Geismą skatina seksualinio pasitenkinimo troškimas. Evoliucinis to pagrindas kyla iš mūsų poreikio daugintis, jį jaučia visi gyvieji organizmai. Daugindamiesi gyvūnai perduoda savo genus ir taip prisideda prie savo rūšies išlikimo.

Didelį vaidmenį čia atlieka smegenų pagumburis, skatinantis lytinių hormonų testosterono ir estrogeno gamybą. Nors šios cheminės medžiagos dažnai stereotipiškai skirstomos į vyriškas ir moteriškas, paaiškėjo, kad abi lytys jų turi. Be to, testosteronas padidina libido tiek vyrams, tiek moterims. Estrogeno poveikis nėra toks ryškus, tačiau kai kurios moterys teigia, kad jos yra seksualiai aktyvesnės per ovuliaciją, kai estrogeno lygis pats didžiausias.

O štai trauka atrodo šiek tiek atskirtas, nors ir glaudžiai su geismu susijęs reiškinys. Nors žmonės gali geisti tų, kurie juos traukia, abu jausmai gali pasireikšti ir atskirai. Trauka siejama su smegenų dalimi, atsakinga už atpildą, o tai iš dalies paaiškina, kodėl naujų santykių pirmosios savaitės ar mėnesiai gali būti tokie jaudinantys ir viską apimantys.

Pagumburis išskiria dopaminą, kuris yra svarbus hormonas atlygio sistemoje – jis išsiskiria tuomet, kai darome dalykus, dėl kurių jaučiamės gerai. Šiuo atveju dopaminas išsiskiria leidžiant laiką su mylimais žmonėmis bei užsiimant seksu. Tada smegenyse padidėja dopamino ir su juo susijusio hormono norepinefrino lygis. Šios cheminės medžiagos paverčia žmones apsvaigusiais, energingais, apimtais euforijos ir netgi gali sumažinti apetitą bei sukelti nemigą – tai reiškia, kad esate toks įsimylėjęs, jog negalite nei valgyti, nei miegoti.

Tiesa, norepinefrinas, dar žinomas kaip noradrenalinas, išsiskiria ir tose situacijose, kai reikia „kautis arba bėgti“, arba, kitaip tariant, kai susiduriame su dideliu stresu ir reikia būti budriems. Įsimylėjusių asmenų smegenų nuotraukos rodo, jog atlygio centrai tiesiog užsiliepsnoja, kai jiems parodomas žmogus, kuriam jaučiama stipri trauka, lyginant su tais atvejais, kai matomi žmonės, nekeliantys stiprių jausmų, pavyzdžiui, senas pažįstamas iš mokyklos laikų.

Na, o prisirišimas yra ilgalaikių santykių veiksnys. Nors geismas ir potraukis yra neabejotinai svarbūs romantiškiems santykiams, prieraišumas tarpininkauja draugystėms, tėvų ir vaikų santykiams, socialiniam nuoširdumui ir daugeliui kitų intymių santykių. Pagrindiniai čia dalyvaujantys hormonai yra oksitocinas ir vazopresinas.

Oksitocinas dar dažnai vadinamas apsikabinimų hormonu. Kaip ir dopaminas, jis gaminamas smegenų pagumburyje ir dideliais keliais išsiskiria lytinių santykių, žindymo ir gimdymo metu. Tai gali pasirodyti keista, nes ne visi šie užsiėmimai savaime yra malonūs, tačiau bendras jų veiksnys – užsimezgantis ryšys. Taip pat aišku, kad šioje vietoje nebūtinai turi būti geismas ir potraukis, nes meilė vaikams yra visai kitokio pobūdžio ir čia daug svarbesnis yra būtent prisirišimas.

Meilė kelia kančią

Šis mokslas mums pieša gana rožinį meilės paveikslą: išsiskiria hormonai, dėl kurių mes jaučiamės gerai, esame apdovanoti ir esame artimi savo romantiniams partneriams. Tačiau visi yra patyrę tai, kad meilė skaudina – ją lydi pavydas, neprognozuojamas elgesys, neracionalumas ir kitos neigiamos emocijos. Panašu, kad tie patys hormonai atsakingi ir už priešingus jausmus.

Pavyzdžiui, dopaminas, kaip jau buvo minėta, atsakingas už smegenų atpildo funkciją, tačiau jo gali išsiskirti ir pasireiškiant mūsų gerosioms pusėms, ir ydoms. Dopamino reikšmė daug tyrinėta kalbant apie priklausomybes. Pasirodo, tos pačios smegenų vietos suaktyvėja ir tada, kai jaučiamas potraukis, ir tada, kai narkomanas gauna savo narkotikų dozę, ir tada, kai didelis smaližius be saiko šluoja saldumynus. Taigi, tam tikru požiūriu potraukis yra kaip priklausomybė nuo kito žmogaus. Tie patys smegenų regionai užsiliepsnoja, kai esame priklausomi nuo materialių dalykų ir kai esame emociškai priklausomi nuo savo partnerių. Kaip narkomanai kenčia nuo abstinencijos, taip ir įsimylėję žmonės kenčia, kai yra atskirti nuo savo simpatijų.

Oksitocino, kaip „rišančiojo“ hormono, vaidmuo padeda sustiprinti teigiamus jausmus, kuriuos jau jaučiame mylimiems žmonėms. Tai yra kai tampame vis labiau prisirišę prie savo šeimos, draugų ir kitų svarbių asmenų, oksitocinas veikia fone, primindamas, kodėl mums patinka šie žmonės, ir didina mūsų meilę jiems. Nors tai yra iš esmės geras dalykas, tokios asociacijos ne visada būna teigiamos. Pavyzdžiui, oksitocinas taip pat turi įtakos etnocentrizmui – t. y. didina meilę žmonėms, kurie kultūriškai panašūs į mus, o kiti atrodo tarsi svetimi. Kaip ir dopaminas, oksitocinas šiuo atveju turi du aspektus.

Žinoma, meilė neapsieina ir be gėdos jausmo. Seksualinis susijaudinimas, pasirodo, išjungia tas smegenų dalis, kurios atsakingos už kritinį mąstymą, atsargumą ir racionalų elgesį. Kitaip tariant, meilė verčia žmones elgtis kvailai. Ar kada nors teko įsimylėjus padaryti ką nors, dėl ko paskui gailėjotės? Jeigu ne, greičiausiai dar teks arba esate išimtis.

Ar meilė trunka amžinai?

Nuo medaus mėnesio periodo iki septynerių metų – yra nemažai teorijų, teigiančių, kad meilei nelemta tęstis amžinai. Tačiau priklauso, kaip mes žiūrime į meilę.

Neuromokslininkė Gabija Toleikytė portalui „Wired“ teigė, jog meilė kaip emocija turi besitęsiančių poveikių: stiprus ryšys tarp žmonių nuveda prie pasižadėjimų ir konkrečių įpročių, nustato ribas, kuriose asmenys save mato kaip dalį santykių. Taigi, meilė kaip didesnė patirtis gali tęstis. Tačiau jeigu koks nors žingsnis buvo sukompromituotas, pavyzdžiui, žmogus sužinojo, kad jo mylimasis iš tiesų visai ne toks, kokiu jį laikė, tai gali pakeisti patirtį. Emociškai vis tiek meilė yra tam tikras smegenų cheminis balansas, laikui bėgant jis keičiasi.

„Kartais mes nesame pajėgūs jausti tokias emocijas kaip meilė, kartais išgyvename tokius momentus, kai negalime jausti nieko“, – „Wired“ teigė neuromokslininkė.

H. Fisher atliktas tyrimas parodė, kad meilė gali trukti jei ne amžinai, tai bent jau kelis dešimtmečius. Jos atliktame tyrime 15 žmonių tarp 50 ir 60 metų amžiaus sakė mokslininkei, kad jie jautėsi įsimylėję maždaug 21 santuokos metus. Buvo nutarta juos patikrinti nuskenavus smegenis. H. Fisher išsiaiškino, kad kai kurios smegenų dalys, atsakingos už intensyvią romantinę meilę, vis dar buvo aktyvios.

„Šie ilgalaikiai partneriai vis dar jaučia kai kuriuos ankstyvajai stadijai būdingus intensyvius romantiškos meilės jausmus, todėl taip, tai įmanoma“, – sakė ji, tačiau įspėjo, kad tam „reikia pasirinkti tinkamą žmogų“.

Ar egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio?

Tiek G. Toleikytė, tiek H. Fisher užtikrintai patikino, kad meilė iš pirmo žvilgsnio yra įmanoma. Negana to, tai galima įrodyti.

Pati neuromokslininkė G. Toleikytė yra gyvas pavyzdys – ji ir jos vyras vienas kitą pamilo kone iškart, susituokė po vienerių metų. „Manau, kad mūsų abiejų smegenys apskaičiavo, kad šis žmogus kažkaip patenka į meilės centrų vietas, ir nuo tos akimirkos buvome visiškai atsidavę vienas kitam“, – sakė ji. Tačiau tai nėra kas nors, ko galite ar turėtumėte ieškoti, sakė ji. Nesvarbu, kaip, tačiau kartais taip tiesiog nutinka.

H. Fisher sieja meilę su baimės sistemos vieta smegenyse. „Baimė gali būti suaktyvinta bet kuriuo metu, taip pat pyktis, džiaugsmas, liūdesys ir šis pagrindinis romantiškos meilės jausmas“, – tikino ji. Tai pasitaiko ne tik atsitiktinai, mokslininkės manymu, tam evoliuciškai turėtų būti kokia nors konkreti priežastis. Pavyzdžiui, galbūt todėl, kad mūsų protėviai gyveno mažomis grupelėmis ir nedažnai sutikdavo kitus žmones.

„Taigi, jei yra jauna mergina, ji su šeima patraukia prie vandens telkinio ir kitoje jo pusėje mato mielą berniuką, tai smegenys galbūt buvo prisitaikiusios pajusti jam potraukį akimirksniu, nes jie neturėjo nuolatinio santykio su kitais žmonėmis“, – svarstė antropologė.

Dėl nelaimingos meilės plyšta širdis – tiesiogine prasme

Amerikos širdies asociacija yra patvirtinusi moksliškai – plyšusi širdis gali sukelti mirtį. Mokslinis terminas šiam atvejui yra streso sukelta kardiomiopatija, galinti pakirsti net patį sveikiausią žmogų, jeigu itin pakyla streso hormonų lygis emociškai sunkiu metu, pavyzdžiui, mirus partneriui ar įvykus skyryboms, rašo CNN.

Pasak portalo „The Conversation“, per pastaruosius 25 metus sukauptos mokslinės išvados išties patvirtina mintį, jog sudaužyta širdis gali sukelti sveikatos problemų. Streso sukelta kardiomiopatija, arba Takotsubo kardiomiopatija, pirmą kartą buvo aprašyta 1990 metais Japonijoje ir neseniai visame pasaulyje pripažinta kaip tikra sveikatos būklė.

Iš tiesų, šis sudaužytos širdies sindromas sudaro apie 2–5 proc. gydytojų pastebėtų širdies priepuolių atvejų, dažniausiai tarp vyresnių nei 50 metų amžiaus moterų, iš visų atvejų tik 10 proc. tenka vyrams.

Tiesa, emocijos šiuo atveju nebūtinai turi būti neigiamos. Analogiškai egzistuoja ir laimingos širdies sindromas, kurį sukelia laimingi įvykiai, pavyzdžiui, anūkų gimimas, gimtadienis ir pan. Tokie atvejai, kai Takotsubo kardiomiopatija ištinka laimingus žmones, sudaro 1,1 proc.

Simptomai dažnai primena širdies priepuolį ir pasireiškia netikėtai: apima dusulys, širdis pradeda plakti nereguliariai, krūtinę užgula skausmas. Nors sudaužytos širdies sindromas gali sukelti nuolatinį širdies pažeidimą, o retais atvejais net mirtį, gera žinia ta, kad dauguma atvejų yra išgydomi, tokie pacientai visiškai pasveiksta ir per kelias savaites.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt