Mokslas ir IT

2021.11.27 22:08

Aplinkos mokslų profesorė: Europoje reikia pradėti masinę pastatų modernizaciją ir paversti juos energiją gaminančiomis jėgainėmis

Inga Janiulytė-Temporin, LRT Radijo laida „Vienkartinė planeta“, LRT.lt2021.11.27 22:08

Pasiekti, kad planetos temperatūros kilimas sustotų ties 1,5 laipsnio, dar nevėlu, LRT RADIJUI sako Diana Ürgė-Vorsatz, mokslininkė, kuri tyrinėja tvarios energijos strategijas, dirba iš Budapešto į Vieną persikėlusiame Vidurio Europos universitete (CEU) ir eina svarbias pareigas Tarpvyriausybinėje klimato kaitos komisijoje.

D. Ürgė-Vorsatz, trečiosios darbo grupės pirmininko pavaduotoja, sako – kitąmet turėtų pasirodyti šios grupės parengta naujausios Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitos dalis apie klimato kaitos švelninimą.


Šiame interviu, kurį davė LRT RADIJO laidai „Vienkartinė planeta“, mokslininkė iš CEU pabrėžia neatstovaujanti Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos pozicijai, o besidalijanti savo, kaip individualios mokslininkės, kompetencija.

– Vasarą pasirodžiusi Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitos pirmoji dalis skelbė „Kodas – RAUDONA“. Lietuvos klimatologas Justas Kažys išsakė mintį, kad tai yra paskutinė ataskaita, pasirodžiusi dar santykinai normaliame pasaulyje, paskui bus tik blogiau. Ar pritariate šiai minčiai?

– Yra šiek tiek tiesos tokiose mintyse, tačiau, laimei, jos nėra visiškai pagrįstos.

Labai tikėtina, kad, jei būsime drastiškai nepasikeitę po 6 ar 7 metų, kai bus rengiama kita komisijos ataskaita, ekstremalių orų reiškinių bus padaugėję dramatiškai: turiu galvoje potvynius, gaisrus, sausras, uraganus.

Visuomenei tai reikš maisto trūkumą, maisto saugos iššūkius, išaugusį migracijos spaudimą. Taigi, tikrai bus blogiau, bet dar nebus taip, kad nebus įmanoma gyventi.

Man atrodo, kad „Kodas – RAUDONA“ ir paskutinė ataskaita labiau kalba apie faktą, kad mes dar galime sustoti. Turime visas reikiamas priemones ir galimybes sulėtinti atšilimą ir sustabdyti jį ties 1,5 laipsnio riba. Bet jeigu mes nepadarysime ko nors rimto iki to laiko, kai naujoji ataskaita pasirodys, beveik tikrai galima sakyti, kad traukinys bus nuvažiavęs.

– Tas pats mokslininkas sako: žiūrėkit, kiek metų egzistuoja Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, kiek metų vyksta klimato kaitos konferencijos, bet, nepaisant visų tų įstatymų pakeitimų, atsinaujinančios energijos šaltinių įsitvirtinimo ir kitų veiksmų, kuriuos padarėme, planeta atšilo tik keliomis dešimtosiomis laipsnio mažiau, negu kad būtų atšilusi, jei nebūtume darę nieko.

– Tai įdomus pastebėjimas, jame yra tiesos. Neseniai pažiūrėjau būtent į šį skaičių: Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija gyvuoja šiek tiek daugiau nei 30 metų. Ir būtent per šį trumpą laiką – 30 metų – į atmosferą pateko daugiau nei pusė visų kada nors žmogaus sukeltų emisijų.

Vis dėlto manau, kad dabar vyksta pokytis. Pažiūrėkime į Paryžiaus susitarimą. Manau, kad tai buvo labai svarbus posūkis. Iki tol bet kuris mokslininkas, išdrįsęs kalbėti apie sustojimą ties 1,5 laipsnio temperatūros kilimu, buvo laikomas naiviu medžių mylėtoju, žaliuoju hipiu. Netgi mokslinėje bendruomenėje nebuvo priimtina svarstyti tokį optimistišką scenarijų, negalėjai gauti pinigų tyrimams.

Paryžius visa tai pakeitė. Imta prašyti – padarykite tyrimų apie 1,5 laipsnio ribą ir tokie tyrimai tapo įprastu dalyku.

Per paskutinius šešerius metus pasikeitė daug kas. Pavyzdžiui, grynosios nulinės emisijos prieš tai galėjo sukelti juoką. Jei anksčiau būčiau sakiusi, kad turime siekti grynųjų nulinių anglies dioksido emisijų, žmonės būtų galvoję, kad tai pokštas. Šiandien tai – įsipareigojimas. 90 procentų visų emisijų yra šalyse, įsipareigojusiose siekti klimato neutralumo.

Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija visada rekomendavo to siekti, bet prieš kelerius metus tai atrodė beprotiška. O dabar 90 procentų pasaulio ekonomikos įsipareigojo tai daryti. Įvyko didžiulis mokslo priėmimas, bent jau retorikoje. Pasauliniu mastu sutariama, kad vyksta klimato krizė.

Kitas klausimas yra atotrūkis tarp įsipareigojimų ir jų įgyvendinimo. Atrodo, kad imtis veiksmų yra daug sudėtingiau, nei kalbėti.

– Jungtinių Tautų klimato konferencijos yra unikalus reiškinys, kur mokslas dirba kartu su politikais. Vis dėlto sprendimus priima politikai. Kokį jausmą Jumyse paliko prieš dvi savaites pasibaigusi Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija Glazge?

– Kuo daugiau apie tai galvoju ir analizuoju, tuo pozityviau nuteikia šios konferencijos rezultatai. Žinoma, stebuklas neįvyko ir visos šalys neįsipareigojo sumažinti emisijų iki 2030 metų tiek, kad neviršytume 1,5 laipsnio temperatūros kilimo ribos. Nors tai buvo šios konferencijos šūkis „tam, kad 1,5 laipsnio išliktų“.

Vis dėlto manau, kad tikrai prie to priartėjome. Labai svarbų žingsnį padarė Indija, ji įsipareigojo klimato neutralumui. Nors ir vėliau negu 2050 metais, bet visiškai normalu, kad besivystanti šalis tokioje ankstyvoje vystymosi stadijoje įsipareigoja vėlesniam laikotarpiui. Indija taip pat turi labai ambicingą siekį iki 2030 metų pusę savo energijos pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Mane tai nuteikia labai optimistiškai.

Labai optimistiškai taip pat nuteikia ankstesni susitarimai bei įsipareigojimai. Tarkim, metano įsipareigojimas (iki 2030 m. sumažinti metano dujų išlakas 30 proc., palyginus su 2020 m. lygiu, – aut. past.), mat iki šiol apie metaną tarptautinėje politikoje nedaug kalbėta.

Daug vilties man teikia miškų nykimo stabdymo įsipareigojimas. Ypač šiandien, kai naujausi duomenys rodo, kad miškų kirtimai Amazonėje yra tokie intensyvūs, kaip niekada. Manau, kad realistinis veiksmų planas ir kompensavimo mechanizmai gali padėti Brazilijai įgyvendinti šį įsipareigojimą.

Apibendrindama galiu teigti, kad buvo daug svarbių žingsnių į priekį, nors dar nesame ten, kur reikia. Bet juk kai kūdikis pradeda vaikščioti, jis nepradeda bėgti maratonų, jis pirmiausia žengia kelis pirmuosius žingsnius.

– Atrodo, kad iš tiesų žengiame tik pirmuosius žingsnius. Glazgo klimato paktas buvo pirmasis dokumentas, kuriame paminėta anglis ir iškastinio kuro subsidijos. Kai kas sakė, kad tai tas pats, kas kalbėtis apie svorio mažinimą ir neminėti maisto. Tačiau, Indijos ir Kinijos pageidavimu, turime ne „palaipsniui nutraukti“, o „palaipsniui sumažinti“.

– Būtų buvę fantastiška, jei dokumente būtų likę „palaipsniui nutraukti“. Bet svarbu ne tik tai, kad pačiame dokumente pirmąkart pasirodė „anglis“ ir „iškastinio kuro subsidijos“, kurios buvo savotiškos šventos karvės, bet ir tai, kad tas paragrafas buvo pakeistas pačią paskutinę derybų minutę, kai visi buvo pavargę ir norėjo važiuoti namo. Atrodo, kad tų, kurie nori spausti stabdžius, dabar yra mažuma.

Antra, Indijos padėtis yra labai sudėtinga. Jie neapdovanoti energijai reikalingų gamtos išteklių įvairove. Šimtai milijonų žmonių net neturi elektros energijos. Dauguma jų tam, kad pasigamintų maisto, ant grindų kūrena karvių mėšlą ir kvėpuoja užterštu oru.

Jei aš būčiau Indijos ministras pirmininkas, aš taip pat nerimaučiau. Juk pirma reikia suteikti maisto ir energijos, kuri neterštų oro namų viduje, ir vienintelis jiems lengvai pasiekiamas išteklius tam yra anglis.

Tai gana suprantama ir nereikia dėl to panikuoti. Tiesą pasakius, tų dviejų žodžių egzistavimas tikriausiai nepadarys įtakos pasaulinėms tendencijoms. Glazgo klimato paktas nėra privalomas įsipareigojimas.

– Turtingų valstybių įsipareigojimas kasmet skirti 100 milijardų JAV dolerių globaliuose pietuose esančioms šalims nebuvo įgyvendintas. Aktyvios piliečių grupės pabrėžia, jog tai klimato teisingumo klausimas. Kalbame apie gelbėjimą tų, kurie krizės nesukėlė. Šis principas paremtas morale, vertybėmis, ar ir moksliniais faktais?

– Klimato teisingumas yra pagrįstas faktais, mokslu. Žiūrint iš mokslinės perspektyvos, Globali Šiaurė yra labai atsakinga už klimato krizę. Taip pat klimato krizės padariniai mažiau veikia Globalią Šiaurę negu Globalius Pietus. Be to, mes turime daugiau pajėgumų prisitaikyti ir save apsaugoti, o jie tokių galimybių turi mažiau. Todėl yra teisinga jiems kompensuoti žalą.

Tačiau mane neramina vienas dalykas. Tai bus didžiuliai pinigai, ir jie bus paimti iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl norėčiau matyti saugiklius, kurie užtikrintų, kad pinigai tikrai nukeliaus pas tuos, kurie nukentėjo nuo potvynių, sausrų, ir tuos, kurie dėl klimato krizės negali eiti į mokyklą.

Deja, dažnai didelė šių pinigų dalis sugrįžta pas mus, užstringa kažkur tarp mūsų ir jų, yra išleidžiami didelėse agentūrose, vietinėse ministerijose ir taip toliau. Jie dažnai nepasiekia tų, kurie yra pažeidžiamiausi. Bet tai nėra priežastis jiems tų pinigų neduoti. Mes turėtume rasti mechanizmų, kad paskutinis žmogus eilėje, skurdžiausias ir pažeidžiamiausias, gautų tuos pinigus.

Be to, manau, kad būtų labai gerai, jei šie pinigai taip pat būtų leidžiami klimato krizei švelninti besivystančiose šalyse. Kad jie padėtų eiti ta vystymosi kryptimi, kuri teigiamai paveiktų ir vietinius, ir visą pasaulį. Pavyzdžiui, Indijoje dėl baisios oro taršos uždarytos mokyklos ir universitetai, žmonės užsidarė namuose. Todėl Indija ir kitos šalys yra labai suinteresuotos pereiti prie švarios energijos, išvystyti viešojo transporto infrastruktūrą. Manau, būtų gerai, jei šie fondai prisidėtų prie tokios plėtros finansavimo.

– Kas, Jūsų nuomone, svarbiau: prisitaikymas prie klimato kaitos ar klimato kaitos švelninimas?

– Žinoma, abu yra svarbu. Manau, šiuo metu vis dar svarbu daugiau pastangų įdėti į švelninimą, nes dabar mes dar galime išvengti didžiausių negatyvių padarinių. Bet mes negalime išvengti prisitaikymo, nes jau dabar daugybės žmonių sveikata ir pragyvenimo šaltiniai yra veikiami klimato krizės.

Vis dėlto labai svarbu, kaip greitai mes atsisakysime anglies, kaip greitai pasieksime nulines emisijas, nes tai nulems pasaulio temperatūrą ir klimato stabilumą. Šiuo metu aš dėčiau bet kurį įmanomą išteklių būtent į švelninimą.

Tačiau svarbu suprasti, kad net jei būtume visai neambicingi ir norėtume, kad klimato šilimas sustotų ties 5 ar 10 laipsnių, vis tiek reikėtų nulinių emisijų. Pasirinkimo nėra. Yra tik klausimas, kiek greitai mes pasieksime šį tikslą.

– Kokios klimato kaitos švelninimo priemonės yra efektyviausios?

– Priklauso nuo to, apie kokią pasaulio vietą kalbame. Manau, Europoje svarbiausia švelninimo priemonė būtų aktyvūs pastatai. Tai reiškia, jog kiekvieną pastatą Europoje galime modernizuoti taip, kad jis pagamintų daugiau energijos, nei visi gyventojai suvartoja. Tokie pastatai bus 21 amžiaus jėgainės.

Tiesa, tokia modernizacija kainuoja daug, tačiau ji atsiperka. Kartais ji netgi yra pigesnė negu įprasta modernizacija. Pavyzdžiui, mes ką tik gavome svarbų Austrijos prizą už tyrimą, kuris rodo, kad mūsų universiteto pastatą Vienoje kainuotų mažiau atnaujinti taip, kad jis gamintų energiją, negu įprasta renovacija, dėl kurios sutaupytume tik dalį energijos kaštų.

Gyventojams aktyvūs pastatai yra naudingi, nes nėra jokių sąskaitų už energijos vartojimą, nėra pažeidžiamumo dėl dujų importo, energetinio skurdo. Tokie pastatai yra ir sveikesni: juose ne taip plinta kvėpavimo takų infekcijos, sumažėja alergijų rizika.

Pusę Europos energijos suvartojimo sudaro šildymas. Tad aktyvūs pastatai būtų svarbiausia švelninimo priemonė, nes ji sumažintų mūsų energijos poreikį ir gamintų energiją, kurią galėtume panaudoti, pavyzdžiui, transporto elektrifikacijai.

Be to, tikiu, kad paskirstyti energijos šaltiniai yra geriausi. Europa yra labai tankiai apgyvendinta, todėl mes neturime prabangos atiduoti savo brangios žemės saulės parkams. Ši žemė reikalinga žemės ūkiui, miškams, biologinei įvairovei. Todėl turime naudoti miesto infrastruktūrą: pastatų stogus ir fasadus, stovėjimo aikšteles ir netgi kelius tam, kad pagamintume saulės energijos.

Vis dėlto šie pastatai atsiperka per gana ilgą laikotarpį ir finansinės institucijos paprastai neturi tokio ilgo skolos grąžinimo termino. Man atrodo, kad čia turi įsikišti valstybės ir Europos Sąjunga. Didžiąją dalį klimato kaitos programų pinigų turime skirti būtent pastatų modernizacijai. Turime keisti požiūrį į pastatus ir laikyti juos energijos infrastruktūra.

Šiuo metu Europoje daug pinigų investuojame į vandenilio energetiką, anglies dioksido surinkimo ir sandėliavimo technologijas. Bet tai paprastam piliečiui kainuos per daug.

– Šiuo metu pažadą sumažinti emisijas, tapti klimatui neutralios iki amžiaus vidurio skelbia ne tik valstybės, bet ir įmonės bei korporacijos. Kaip suprasti, ar tie pažadai yra patikimi?

– Man neatrodo, kad mums reikia nuspręsti, ar įsipareigojimas yra patikimas, ar ne. Mums reikia užtikrinti, kad jie laikosi savo įsipareigojimų. Apskritai, įsipareigojimas niekada nėra patikimas arba ne. Jei aš nusprendžiu mesti gerti, tai gali būti tik pasakymas. Bet jei iš tikrųjų metu gerti, nesvarbu, ar tai tikrai tą ir ketinau daryti, ką sakiau, ar ne, svarbiausia, kad tai padariau.

Nemanau, kad mums reikia ginčyti kieno nors įsipareigojimą. Geriausia, kaip galime padėti, tai parodyti pasitikėjimą, kad tie, kurie įsipareigojo, tikrai ketina imtis veiksmų, kad juos palaikome. Bet kartu svarbu leisti suprasti, kad tikimės sąžiningumo, kad parodys, kaip jie įgyvendins savo tikslus, reguliariai parodys savo progresą.

Vis dėlto mums reikia mechanizmų, kurie užtikrintų, kad verslas ir valstybės laikytųsi savo įsipareigojimų. Būtina eliminuoti žaliąjį smegenų plovimą. Nes jo yra tikrai daug. Reikia daugiau skaidrumo, daugiau atskleisti, kaip to siekiame ir ką darome.

Yra toks labai juokingas memas: nuotraukoje senas vyras su ilga barzda ir užrašas: „Vyras pažada, kad jis mes gerti iki 2050 metų“. Tai vyriausybių įsipareigojimų 2050 metams karikatūra, nes, žinoma, senas vyras gali sakyti ką tik nori apie tai, ką jis veiks 2050 metais. Kita vertus, tai ne tas pats, nes visos šios vyriausybės turėjo parengti įsipareigojimus 2030 metams. Jeigu jų įsipareigojimai yra visiškai nesuderinami su 2050 metų įsipareigojimais, piliečiai turi visą teisę klausti: „Ei, bet jei mes nesiruošiame daug nuveikti iki 2030 metų, kaip mes pasieksime klimato neutralumą 2050 metais?“. Tai yra galimybė prašyti atskaitomybės.

Tas pats su verslu, mes turime jų prašyti atsiskaityti sąžiningiau ir savo pastangas labiau viešinti.

– Vengrijoje, iš kurios esate kilusi, tikriausiai panašiai ir Lietuvoje, piliečių aktyvumas klimato kaitos klausimais nėra toks didelis, kaip Vakarų šalyse. Kas galėtų paskatinti mus labiau įsitraukti ir reikalauti daugiau?

– Vyriausybėms labai sudėtinga būti tikrai ambicingoms. Pripažinkime, dauguma veiksmų, kuriuos reikia atlikti, – jų atlikti neapsimoka. Juk tu niekada nelaimėsi rinkimų su plakatu, ant kurio užrašyta „Tai klimato katastrofa, kuri nenutiko, nes aš ėmiausi ambicingų veiksmų“.

Bet kuriuo atveju daug šių veiksmų rezultatų bus matomi tik ilgalaikėje perspektyvoje arba išvis nebus matomi, nes juk esmė tai, kad katastrofos nenutiktų.

Arba aktyvūs pastatai. Vyriausybėms labai sudėtinga pasakyti „mes apsaugosime jus nuo energetinių krizių ir socialinių problemų ne dirbtinai mažindami energijos kainas, o subsidijuodami pastatų modernizaciją“. Nes subsidijuoti modernizaciją galėsi tik kelioms šeimoms, o kitoms reikės laukti. Tai labai sudėtingi politiniai iššūkiai.

Todėl labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog jie, kaip piliečiai, rinkėjai ir pirkėjai, įgalina sprendimų priėmėjus žengti reikalingus žingsnius. Nes dauguma šių žingsnių yra nepopuliarūs, bet, jei jie žinos, kad mes suprantame, jog šie žingsniai nepopuliarūs, bet vis tiek norime, kad jie juos žengtų, jie turės daugiau drąsos tai daryti.

Plačiau šia tema – LRT RADIJO laidoje „Vienkartinė planeta“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt