Mokslas ir IT

2021.10.26 21:29

Lietuvių mokslininkė išbandė, ką reiškia gyventi Marse: į lauką eidavo tik su skafandru, o duše buvo vos du kartus

Guoda Pečiulytė, LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2021.10.26 21:29

Būsimoms ekspedicijoms į Raudonąją planetą uoliai ruošiamasi jau ilgus metus. Vienoje tokių bazių pabuvusi lietuvė pasakoja patyrusi neišdildomų potyrių. Apie tai disertaciją rašanti tautietė LRT RADIJUI sako turėjusi unikalią galimybę pajusti, ką reiškia gyventi tolimojoje planetoje: normuotas maistas, išėjimas į lauką tik su skafandru, ankšta gyvenamoji vieta, griežtas ramybės laikas, o vanduo – tikra brangenybė.

Sociologijos doktorantė Inga Popovaitė Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) rašo disertaciją apie kosmoso sociologiją, o ją berašydama sulaukė unikalios galimybės – dvi savaites praleisti Marso dykumų tyrimų stotyje.


Ten susirenkantiems įvairių sričių specialistams sukurtos tokios pat sąlygos kaip Raudonojoje planetoje, tik nepatiriant nesvarumo būsenos.

Viduje maišėsi dvilypiai jausmai

Pašnekovė emocingai pasakoja apie potyrius dykumų tyrimų stotyje, esančioje Jutos valstijoje. Pasak lietuvės, viduje maišėse dvilypiai jausmai: vieni ramino, kad viskas vyksta Žemėje, o kiti leido pasijusti visiškai kitoje aplinkoje – už šviesmečių esančiame tolimajame Marse.

„Esu mokslininkė, esu racionalus žmogus, žinau, kad esu Žemėje, Jutoje, žinau, kad jei kas negero man nutiktų, visai netoli yra administracijos direktorė, kuri turi telefoną, turi automobilį, tad jaučiausi saugiai. Iš kitos pusės, buvo tas jausmas, kad esu kažkur kitur, visiškai kitame pasaulyje su kitomis taisyklėmis ir, be mūsų keturių grupės narių, daugiau nieko nėra aplinkui“, – potyriais iš tyrimų stoties dalijasi I. Popovaitė.

Marso dykumų tyrimų stotis pastatyta ir suprojektuota taip, kad kuo labiau atitiktų nepatogias gamtos sąlygas Raudonojoje planetoje. Mokslininkės teigimu, visos operacijos ir darbas atitinka tai, kas dabartinėmis technologijomis būtų pasiekiama Marse.

„Šita tyrimų stotis buvo pastatyta 2000 metais. Taigi, ji dirba jau daugiau kaip dvidešimtmetį nenutrūkstamai. Ji buvo suprojektuota taip, kad atspindėtų pirmuosius kosmonautus – ką jie turėtų nužengę į Marsą, – pasakoja kitapus Atlanto dirbanti sociologė. – Yra keli pastatai, bet pagrindinis gyvenamasis pastatas yra kaip cilindro metalinė skardinė.“

Stambesnis žmogus vargiai išsitektų

Dviejų aukštų, kaip pati pašnekovė sako, metalinės skardinės skersmuo yra vos aštuoni metrai. Taigi, pastatas tikrai nėra didelis, tačiau jame puikiai išsitenkama ne tik gyventi, bet ir atlikti tam tikras užduotis, tyrimus, tikina Inga.

Gyvenamasis kambarys yra labai nedidelis. Jis toks nedidelis, kad jame telpa tik vienvietė lova ir vienvietis darbo stalas. Praeiti tarp lovos ir sienos gali tik vienas žmogus.

„Pirmame aukšte mes laikėme savo skafandrus bei kitus darbinius reikalus. Antrame aukšte buvo mūsų privatūs kambariai bei bendra erdvė su virtuve, – trumpai tyrimo stoties pastatus apibūdina pašnekovė. – Gyvenamasis kambarys yra labai nedidelis. Jis toks nedidelis, kad jame telpa tik vienvietė lova ir vienvietis darbo stalas. Praeiti tarp lovos ir sienos gali tik vienas žmogus, o jei jis būtų stambesnių pečių, tai vargu ar bepraeitų.

Kambariai yra vienas šalia kito. Visos sienos – ne popierinės, bet pro jas viskas girdisi. Jei vienas žmogus anksti ryte atsikelia, tai visi kiti taip pat pabus – miegoti negali, nes bet koks žingsnis yra girdimas. Tiesa, buvo tyliosios valandos nuo 10 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, kai reikėjo nekalbėti, netriukšmauti, kad visi galėtume pailsėti.“

Skaičiavo kiekvieną vandens litrą

Mokslininkė pasakoja, kad atsipalaiduoti ir pagalvoti, jog esi Žemėje, neleido ir tokios detalės kaip privalomas skafandro nešiojimas išėjus į lauką, specifinis maisto ruošimas bei nuolatinis vandens taupymas. Trumpas dušas vos kartą per savaitę, regis, atbaidytų dažną mūsų, tačiau Ingos balsas pakilus. Pasak jos, tokia patirtis yra tiesiog būtina, nes Raudonojoje planetoje viskas vyktų dar griežtesniu ritmu.

Turėjome skaičiuoti kiekvieną vandens litrą. Gal ir baisiai skamba, bet per tas dvi savaites po dušu palindau tik du kartus. Abu kartus tik po minutę.

„Didžiausias nepatogumas yra vandens taupymas. Vandens kiekis buvo labai ribotas. Turėjome skaičiuoti kiekvieną litrą. Gal ir baisiai skamba, bet per tas dvi savaites po dušu palindau tik du kartus. Abu kartus tik po minutę. Taigi, vandenį taupyti tikrai labai reikėjo. Marse jį išgauti būtų dar sunkiau. Net ir ten, dykumoje, vandenį reikia vežtis iš artimiausio miestelio dulkėtais keliais apie 10 kilometrų. Vandenį taupėme tiek prausdamiesi, tiek indus plaudami, tiek tvarkydamiesi aplinkui.

Tas pats buvo ir su elektra. Ją išgaudavome saulės baterijomis. O jei apsiniaukusi diena, tai jau žinojome, kad arbatą gersime naudodami dujinę viryklę. Taip pat visi žiūrėdavome, ar visi mūsų prietaisai išjungti. Žemėje visa tai būtų tiesiog nepatogumas, o Marse gali ir neišgyventi, pavyzdžiui, jei nebūtų elektros, nes ji užtikrintų ne tik apšvietimą, bet ir šildymą, izoliaciją, visa kita“, – pasakoja Amerikoje disertaciją apie kosmoso sociologiją rašanti ir Marso dykumų tyrimų stotyje praktiką atlikusi lietuvė sociologijos doktorantė Inga Popovaitė.

Viso išsamaus ir itin intriguojančio pokalbio su I. Popovaite klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt