Mokslas ir IT

2021.09.20 19:34

Silvestras Dikčius. Kodėl esame ramūs, kai mokslininkai kasdien skelbia pasaulio pabaigą?

Silvestras Dikčius, LRT.lt2021.09.20 19:34

Perskaičiau interviu apie žudančius klimato kaitos padarinius (Lietuvos mokslininkas: klimato kaita žmoniją veda prie išnykimo – šimtams milijonų grės mirtis, vėl kils pasaulinių karų – LRT.lt), uždariau ekraną ir neskubėdamas nuėjau link virtuvės. Sukrečianti žinia, bet nemažai rūpesčių kelia ir kitos problemos. Pavyzdžiui, gavau dovanų dviejų rūšių ypač maloniai supakuotų rinktinių kavos pupelių. Pakelis braziliškos, o kitas iš Gvatemalos. Pasvėriau rankose, pauosčiau. Sakė, kad viena tradicinio skonio, kita rūgštesnė. Per didelis pasirinkimas gyvenime tai nuolatinis galvos skausmas.

O vis tik tas mokslininkas visiškai teisus, galvojau maldamas gvatemalietišką kavą.

Ne todėl, kad norėjosi rūgščiau. Tiesiog labiau tinka prie temos. Gvatemaloje daugiausia auginamos cukranendrės ir kava. Per artimiausius kelis dešimtmečius pasikeitus Gvatemalos klimatui šitos kultūros nebederės. Reikia pirkti iš jų, kol dar užaugina.

Šiaip keista, kad esu toks ramus. Juk ką tik perskaičiau apie artėjančią apokalipsę. Jeigu praneštų, kad kitą savaitę driokstelės asteroidas, kavos dabar turbūt nevirčiau. Bet ne, ramiai dedu šviežiai maltas pupeles į raudoną espreso kavinuką, pirktą Venecijoje šią vasarą. Labai malonus daikčiukas, puiki kava išeina, o pasaulio pabaiga dar tik planuojama, galutinis terminas dar nepatvirtintas.

Taip jau yra su klimato kaita. Problema tokia daugiasluoksnė, kad žinojimas apie jos pasekmes nieko nekeičia ir niekas, beveik niekas, nenori nieko daryti. Mažink šiltnamio dujų išmetimą! Mažink vartojimą! Ką? O tai ne ant jų laikosi visa mūsų ekonomika? Kažkaip norėtųsi pozityvesnio ir konkretesnio recepto sergančiai planetai gydyti.

Labiau įsigilinusieji problemą suktai vadina „tobula“. Norint bent jau sumažinti klimato kaitos grėsmes reikia atsisakyti daug ko dabar, o, atsisakius dabar, rezultatas bus tik po kelių dešimtmečių. O gal to rezultato ir nebus, nes gal tavo kaimynas nieko neatsisakys ir tik tu vienas kai ko atsisakęs gyvensi. Grėsmes taip pat ne visi jaučia, ne visi dar kurį laiką jaus, o kai grėsmės pasieks visus, tada problemą spręsti bus per vėlu. Tobulas galvosūkis.

Be to, visą laiką buvo kalbama, lyg tai būtų ateities problema. 2050-ieji, žinai. Mūsų smegenys nemėgsta taip toli galvoti. Plius dar tos nuskurusios Šiaurės meškos. Niekas gal viešai nepasakys, kad jam nusispjauti ant gyvūnų, bet klimato kaita dešimtmečiais pozicionuota kaip vykstanti kažkur labai toli, o šiandien Vilniuje plius 6, tai dėl ko stengtis?

„Šimtams milijonų grės mirtis, vėl kils pasaulinių karų.“ Psichologiškai mūsų jau nebeveikia tokie mokslininkų pareiškimai, galvoju gurkšnodamas iš chromuoto puodelio, kurį gavau dovanų prie tos rinktinės kavos. Tiesa, tokie aštrūs pasisakymai pasitaiko tik paskutinius kelerius metus. Seniau tik per paskaitas ir privačiuose pokalbiuose esu girdėjęs mokslininkus taip sakant. Seniau šiek tiek kuklindavosi taip, be jokio paminkštinimo, viešai drėbtelėti, bet dabar jau nebėra ko laukti ir nebėra ko kuklintis.

Blogai, kad niekas jų neklauso, nors dabar jau tiesiai šviesiai grasina pragaro ratais. Šitie straipsniai neturėtų būti skirti skaityti užsikandant spragėsiais. Bet būtent taip jie ir skaitomi. Kaip dar vieno katastrofų filmo siužetas, tik kadangi tai ne siužetas, o potenciali realybė, adrenalino dar daugiau ir ranka pati tiesiasi spragėsių link.

Daug paspaudimų, daug skaitymo valandų, daug svaidymosi kaltinimais komentaruose ir jokios asmeninės atsakomybės. Nes kokia dar gali būti asmeninė atsakomybė už visus planetos gyventojus. Kasdienė etika paprastesnė, čia tau ne koks Dostojevskio romanas.

Ar mes už lenkus atsakingi, kad jie apie 13 proc. pasaulyje iškasamų anglių sudegina? Tu tai tikrai neatsakingas. Ar lenkai atsakingi, kad jie sudegina tiek anglių? Čia žiūrint, kurie lenkai. Ar tie, kurie degina, ar angliakasiai, ar tie, kuriems kasyklos priklauso, ar visos šalies ekonomika, kuriai deginti anglis naudinga. O jei mes turėtume anglių klodus, taip pat juos degintume, ar vis tik jau nebedegintume? Garantuotai degintume. Tai ar lenkai atsakingi, kad jie tuos klodus turi? Atsakomybė labai reliatyvi, sakė kažkas, gal Einsteinas.

Prognozės kasmet darosi vis niūresnės. Gali atrodyti, kad jeigu viskas taip blogai, tai nieko daryti ir nebereikia. Spaudžiam iki dugno, išdeginam visą naftą, kiek tik galime išsiurbti, ir pigiai kuriame gerovę visiems. Bet yra priešingai. Klimatas jau pasikeitė ir dar neišvengiamai keisis, tik jeigu tų ilgai laukiamų veiksmų nesiimsime greitai, bus ne klimato kaita, ne klimato krizė, o klimato katastrofa. Nenuostabu, kad mokslininkai nervinasi. Aš taip pat jaučiu nuolatinį stresą gyvendamas su šituo žinojimu, kava kartais apkarsta.

Jeigu viskas taip blogai, tai ką daryti? Man labiausiai patinka, kaip klimato kaitos fronte veikia Billas Gatesas. Jis aiškiai sako: dabar mums reikės tiek ir tiek inovatyvių sprendimų, esminės problemos yra transportas, plienas ir cementas. Mums reikės daugybės idėjų, inovacijų ir pokyčių, reikės transformuoti absoliučiai visą energetiką. Reikia, kad visi prisidėtume.

Jis neverkia, o sako, kad turime daryti konkrečius dalykus. Jis išgirdo mokslininkus, nes jie tą patį kartoja jau 30 metų. Ir tas darymas padės ne tik klimato kaitos problemą spręsti, bet apskritai bus naudingas pasauliui. Jeigu pasieksime Paryžiaus susitarimo rezultatus, Žemė bus visomis prasmėmis geresnė, švaresnė ir malonesnė vieta gyventi. Kova su klimato kaita gali atnešti daug naudos visose srityse.

Aišku, nebent esi naftos korporacija. Tada tau neatneš.

Tikrai puiki kava iš Gvatemalos. Norėčiau, kad ir po dvidešimt penkerių metų žaliąja energija varomas laivas jos atplukdytų. B. Gatesas tikrai labiau įkvepia nei pliką tiesą sakantys mokslininkai, bet ačiū jiems, kad nepavargsta tos tiesos kartoti. Tik dabar mums labiau reikia įkvėpimo. Baimė yra priešas, neleidžiantis susikaupti.

Artimiausius dešimtmečius mums reikia keliauti energijos šaltinių transformavimo, efektyvumo didinimo ir švaistymo atsisakymo keliu. Kūrimo kelias sudėtingesnis, bet įdomesnis ir teikiantis daugiau prasmės, o prieš kuriant reikia dar ir dar kartą susitarti. Biblinis Dievas taip pat pradėjo nuo Žodžio. Konstruktyvus pokalbis tarp įvairių sričių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų, politikų ir visų planetos piliečių turi užsimegzti iš naujo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt