Mokslas ir IT

2021.08.29 09:32

Manote, kad galite išgyventi be draugų? Moksliniai tyrimai drebia skaudžią tiesą

Tomasz Ulanowski, Gazeta Wyborcza2021.08.29 09:32

Draugystės apraiškos buvo pastebėtos ne tik pas primatus (visus mus sieja tas pats protėvis, gyvenęs daugiau nei prieš 60 milijonų metų), bet ir pas kitus žinduolius – dramblius, hienas, banginius ir delfinus, nuo kurių mus skiria ilgiausia evoliucijos istorija. Maža to, netgi vampirai, tai yra paprastieji šikšnosparniai iš Desmodus rotundus šeimos, gyvenantys Vidurio ir Pietų Amerikoje, taip pat draugauja. Tad ar galime kalbėti apie draugystę tarp gyvūnų?

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Gazeta Wyborcza“ originalus kūrinys.

Kaip išsaugoti draugystę maro laikais? – kovo viduryje paklausiau savo geriausio draugo.

Reikia pereiti prie nuotolinės draugystės! – jis atsakė.

Pasijuokėme. Nuotolinę draugystę vystau bemaž du dešimtmečius, kuomet mano brolis pasirinko gyvenimą svetur. Šis apsikeitimas nuomonėmis sudarė mūsų elektroninio susirašinėjimo dalį. Beveik kasdien apsikeičiame keliolika, keliasdešimčia elektroninių laiškų.

Tačiau ši draugystė nėra lengva.

Draugystė senesnė nei pati žmonija

C.S. Lewisas manė, kad „draugystė, priešingai nei filosofija ar menas, nėra būtina. Išgyvenimo prasme ji neturi reikšmės. Greičiau ji yra tai, dėl ko verta gyventi“.

Galbūt C.S. Lewisas kažką išmanė apie pasakojimų vystymą, literatūrą ir krikščionybę, tačiau tikriausiai nieko nežinojo apie draugystę.

2008 m. amerikiečių psichiatras iš Harvardo universiteto George‘as Vaillantas, paklaustas, ką sužinojo, tyrinėdamas 75 metus trukusio sveikatos tyrimo (kuriame sudalyvavo 724 vyrai) rezultatus, atsakė neturintis abejonių, kad „vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų yra svarbus gyvenime – tai santykiai su kitais žmonėmis“.

Tačiau draugystė yra senesnė nei žmonija.

Žinome tai, nes tyrinėti kitus gyvūnus yra lengviau nei žmonės. Įsivaizduokime, kiek pastangų įdėjo Harvardo universitetas tam, kad įgyvendintų 75 trukusį tyrimą, kurį vykdė net trys mokslininkų kartos. Kartu nepamirškime, kad tyrime dalyvaujantys žmonės turėjo užpildyti šimtus anketų ir buvo nuolat sekami.

Žinoma, šiuo metu vykdomi tyrimai su gyvūnais yra akylai stebimi iš etinės pusės, tačiau beždžionės, tarp jų žmoginės, kurioms taip pat priklausome, dažniausiai negyvena taip ilgai kaip žmonės. Laisvėje gyvenančių beždžionių gyvenimo laikas yra kur kas trumpesnis, tačiau tos, kurios gyvena nelaisvėje mokslo centruose, visą laiką yra tarsi po ranka. Jos neina pasivaikščioti, nevažiuoja atostogauti, nesikelia į kitą miestą. Nebūtinai reikia nutraukti eksperimentą, jei akivaizdžiai matosi, kad beždžionėms yra daroma skriauda. Jos negali pavargti nuo joms atliekamų eksperimentų. Tai yra gali, tačiau tai niekam nerūpi.

Mašinos plius

Vienas iš pradininkų, pastebėjusių, kad kiti gyvūnai nėra vien biologinės mašinos (nors didžiąja dalimi visi esame biologinėmis mašinomis, stengiančiomis kuo geriau nugyventi gyvenimą ir kurių gyvenimo pradžia ir pabaiga yra aiškios; laisva valia yra pernelyg išreklamuota), buvo austrų zoologas, profesorius Konradas Lorenzas. Lorenzas yra laikomas šiuolaikinės etologijos, tai yra mokslo apie įgimtą ir įgytą gyvūnų elgesį, tėvu. 1973 m., būdamas 70 metų, jis gavo Nobelio premiją už pasiekimus etologijos srityje.

Be kita ko, Lorenzas pagarsėjo savo terminu „taip vadinamas blogis“. Savo 1963 m. išleistoje knygoje su tuo pačiu pavadinimu (vokiškai: „Das sogenannte Böse“) jis stengėsi paaiškinti, iš kur gimsta agresija, nukreipta prieš savo rūšies atstovus. Pasak mokslininko, būdami žvėrimis, esame užprogramuoti kovoti už atsargas, kurių ribotas kiekis yra mus supančioje aplinkoje. Ir kad agresija nebūtinai turi sietis su žudymu – iš tikrųjų ji netgi galinti užkirsti jam kelią, nes nustato lesimo eiliškumą.

Šiandien ne tik žinome evoliucines agresijos priežastis, bet ir chemines. Netgi – manau, kad taip galima išsireikšti – fizines. Tai gamtos dėsniai, kuriems, priešingai nei įvairių bažnyčių hierarchų sukurtai natūraliai teisei, paklustame visi. Norime to ar nenorime.

Tad susiduriame su universaliomis teisėmis (kurioms opoziciją gali sudaryti kultūrinės teisės). Jas atranda mokslininkai, naudojantys prieš tūkstantį metų sugalvotą moksliniu vadinamą metodą: stebėk, iškelk hipotezę, patvirtink ją eksperimentaliai, sukritikuok ir pakartok eksperimentą.

Šio metodo autorius, Basroje gimęs arabų fizikas ir matematikas Ibn al-Haythamas, Vakarų kultūroje vadinamas Alhazenu. Mokslininkas nuolat kartojo: „Tiems, kurie seks šiuo keliu, bus atskleisti faktai“.

Vienišas vilkas pražus, tačiau gauja išgyvens

Mokslas nugulė ant gigantų pečių, kurie panaudojo Alhazeno sugalvotą metodą. Mus dominančioje srityje toks buvo jau minėtas Lorenzas. Dar vienas mokslininkas, tai beveik 91 m. šiandien turintis amerikiečių gamtininkas ir natūralistas, profesorius Edwardas O. Wilsonas. Tas pats, kuris prieš keletą metų išleistoje knygoje „Žemės pusė“ („Half Earth“) siūlė palikti pusę Žemės rutulio laukinei gamtai.

Moksle jis išgarsėjo 70-ųjų viduryje, kuomet prisidėjo prie sociobiologijos išgarsėjimo. Tai mokslo sritis, žvelgianti į socialinį elgesį per evoliucinį filtrą. Jei trumpai, dalis gyvūnų negyvena vienatvėje, o tik grupėje, nes jų genai buvo tam išprovokuoti natūraliosios atrankos. Jei dar trumpiau: „vienišas vilkas pražus, tačiau gauja išgyvens“.

Wilsonas netyrinėjo vilkų. Dėl problemų su regėjimu ir klausa jis taip pat negalėjo tyrinėti savo mylimų paukščių. Tad jis skyrė dėmesį skruzdėms, vieniems iš labiausiai socialių gyvūnų Žemėje, išskyrus žmonės.

Draugystę tarp skruzdėlių labai lengva paaiškinti. Visos jos yra susijusios giminystės ryšiais. Besirūpindamos savo kolegėmis, jos iš tikrųjų rūpinasi savo „savanaudiškais genais“.

Tačiau kaip gimsta draugystė tarp individų, nesusijusių giminystės ryšiais?

Šiandien žinome, kad tokia draugystė kyla iš palikuonių ryšio su motina. Vėliau prie jo prisijungia ryšiai su galimomis giminėmis ir kitu tėvu, o taip pat nebranduoline šeima. Tik ant šių pamatų galima sukurti draugystę su genetiškai mums svetimu individu.

Nors, iš tikrųjų, ne visai svetimu, nes iš tikro nereikia labai toli nusikelti į praeitį, kad atrastume bendrus visų mūsų protėvius. Jų skaičius auga eksponentiškai (kaip užsikrėtimai SARS-CoV-2 virusu). Šis skaičius dvigubėja su kiekviena karta atgal, taigi pas žmonės kas 25 metai. Galima lengvai paskaičiuoti, kad 600 metų laikotarpyje atgal, kiekvienas turime 2^24, tai yra beveik 17 milijonų protėvių – taigi kur kas daugiau nei žmonių, tuomet gyvenusių Jogailaičių valdomoje šalyje. Visi esame susigiminiavę.

Vieniši serga

Eksperimentai su primatais, daugiausia beždžionėmis (įskaitant žmogines beždžiones), parodė, kad kiekvienas „santykis yra pasikartojančios ir besikaupiančios individų sąveikos rezultatas“. Kitaip tariant, nepuoselėjami santykiai miršta kaip neprižiūrėti vazoniniai augalai, neišlavinti raumenys ir nenaudojamos nervų jungtys smegenyse.

Kiti gyvūnai puoselėja savo draugystes renkant tarpusavyje utėles. Primatai tuo garsėja.

Kodėl? 2003 m. „Science“ žurnale (vienas iš dviejų geriausių mokslinių savaitraščių pasaulyje) pasirodžiusiame straipsnyje buvo išpublikuoti pavianų tyrimo rezultatai, pagal kuriuos daugiausiai draugių turinčios patelės, kurios kruopščiau puoselėjo savo draugystes, gyveno ilgiau nei tos, kurios buvo pasmerktos vienatvei. Maža to, jos galėjo pasigirti geresniu gimstamumu, o jų vaikai gyveno ilgiau ir geriau.

Tuo tarpu JAV mokslininkų atliekami rezusų tyrimai rodo, kad šių makakų bandas galima suskirstyti pagal tris socialinius tipus – trečdaliui beždžionių patinka artimesni arba tolimesni kontaktai su kitais bandos nariais. Dar kiti 33 proc. – tai vidutiniokai, nepasižymintis nei ypatingais socialiniais, nei asocialiniais sugebėjimais. Paskutinę grupę sudaro vienišiai, kuriuos, be to, galima suskirstyti į du pogrupius: introvertus ir socialiai atskirtus. Paskutiniam pogrupiui atstovaujantys makakai, nors ir stengiasi susibičiuliauti su kitais, tačiau nesėkmingai. Dėl to jie lieka vieniši.

Pasirodo, kad statistiškai beždžionės introvertai pasižymi panašia sveikatos forma kaip ir nelabai socialios arba vidutiniškai socialios. Tuo tarpu beždžionės, priverstos gyventi vienatvėje, dažniau serga.

Šimpanzės, mūsų artimiausi giminaičiai iš gyvūnijos pasaulio, su kuriais turime beveik 98,4 proc. identiškų genų, ne tik plėtoja draugystes, bet ir užsiima politika. Profesorius Fransas de Waalis, olandų primatologas iš Emory universiteto Atlantoje, šiai temai paskyrė visą knygą, kuri buvo išleista 2007 m. Vienoje savo ankstesnių knygų pavadinimu „Ar esame protingi tiek, kad suvokti, kokie protingi yra gyvūnai?“ („Are We Smart Enough to Know How Smart Animals Are?“) (2016) mokslininkas svarsto, ar iš tikrųjų esame tokie nuovokūs kaip kad mums atrodo.

Bent jau primatologai neturi šiandien abejonių, kad primatai gyvena turtingą ir sudėtingą socialinį gyvenimą. O juk dar 2002 m. amerikiečių primatologė, profesorė Joan Silk turėjo provokuoti savo aplinką, rašant knygą pavadinimu „Kaip evoliucionavo žmonės“ („How humans evolved“).

Moralūs kaip gyvūnai

Verta pastebėti, kad draugystės apraiškos buvo pastebėtos ne vien pas primatus (prieš daugiau nei 60 milijonų metų visi mes turėjome bendrą protėvį), bet ir pas žinduolius – dramblius, hienas, banginius ir delfinus, nuo kurių mus skiria ilgiausia evoliucijos istorija.

Maža to, netgi vampirai, tai yra paprastieji šikšnosparniai iš Desmodus rotundus šeimos, gyvenantys Vidurio ir Pietų Amerikoje, taip pat draugauja. O tie, kurie draugauja, ne tik renka vieni pas kitus utėles, bet ir sugeria kraują iš savo snapelių. Kam jie tai daro? Ogi tam, kad pasidalinti maistu. Sotūs šikšnosparniai maitina išalkusius giminaičius.

Tai pastebėję Vokietijos, JAV ir Panamos mokslininkai (jų straipsnis neseniai pasirodė žurnale „Current Biology“) taip pat įrodė, kad vampirai, o iš esmės vampirės, nes buvo tiriamos pateles, naujas draugystes mezga itin atsargiai. Iš pradžių jos padeda viena kitai rinkti utėles, o tik vėliau, kuomet jos jau yra tikros, kad gali pasitikėti tarpusavyje, pradeda dalintis maistu.

Visas rūšis, pas kurias mokslininkai atrado draugystės apraiškų, pasižymėjo stipriu, stabiliu ir sąžiningu santykiu.

Draugaujantys gyvūnai pažįsta vieni kitus nuo seno, laisvai jaučiasi vieni kitų draugijoje, padeda vieni kitiems ir jaučiasi komfortiškai tarpusavyje. Žinoma, kartais jie taip pat pykstasi.

„Jeigu tai nėra draugystė, kaip tuomet ji turėtų atrodyti?“ – klausia pavianų tyrinėtoja, amerikiečių profesorė Susan Alberts.

Kiti gyvūnai taip pat stebina savo moralumu.

„Gyvūnams yra būdingas moralumas, kadangi netgi konkuruodami tarpusavyje savo grupės sudėtyje, jie vengia daryti vieni kitiems žalą, netgi mirtiną“, – knygoje „Nuogas protas“ („Nagi umysł“) aiškina profesorius Bogusławas Pawłowskis, Vroclavo universiteto Žmogaus biologijos katedros vadovas.

Norėdami tai įrodyti, Olandijos Neuromokslo instituto mokslininkai atliko įdomų, tačiau žiaurų eksperimentą su žiurkėmis, nuo kurių mus skiria beveik 80 milijonų evoliucijos metų. Kovo mėnesį, žurnale „Current Biology“ jie aprašė, kaip pastatė graužikus prie dviejų svirčių ir išmokė juos, kad paspaudus vieną iš svirčių, iškrenta saldainis. Vėliau mokslininkai prijungė minėtą svirtį prie elektros srovės tam, kad paspaudus ją ne tik iškrisdavo saldainis, bet ir elektros srovė eitų iki gretimo narvo, kuriame buvo patalpinta kita žiurkė, grindų. Nutrenkta elektros žiurkė pradedavo cypti.

Priverstos rinktis, saldainis arba skaudi išdaiga, žiurkės atsisakydavo skanėsto.

Dar vieno tyrimo su šiais graužikais, aprašyto „PLOS Biology“ rezultatai parodė, kad besidalindamos maistu, o juk žiurkės dalinasi maistu, mieliau tai daro tuomet, kuomet jaučia (žiurkės pasižymi puikia uosle), kad jų bičiulė yra alkana.

Kitas eksperimentas su kapučino beždžionėlėmis parodė, kad, lygiai kaip ir žmonės, jos yra jautrios nesąžiningumui. Kuomet dvi beždžionėlės, esančios gretimuose narvuose, buvo vaišinamos agurko skiltelėmis, jos noriai valgė kartu. Tačiau kuomet viena iš jų gaudavo agurką, o kitą vynuogę, pirma iš jų prarasdavo savitvardą (verta tai pamatyti, filmą, pasakojantį apie šį eksperimentą, galima rasti „YouTube“).

Lygiai taip pat mums sunku suvokti, kad nuo kitų gyvūnų mus skiria ypatingas sąmoningumas. Amerikiečių neurobiologas, profesorius Christofas Kochas įsitikinęs, kad visos būtybės yra sąmoningos. Nebent bus įrodyta, kad jos nėra tokios.

Panika žudo

Kuomet viena šimpanzė pradeda žiovauti, kitos taip pat praveria burnas. Tai emocinio užsikrėtimo, neretai pastebimo taip pat pas žmonės, pavyzdys. Tarp kitko, emocinis užsikrėtimas (kitas pavyzdys – kai vienas kūdikis pradeda verkti, prie jo netrukus prisijungia kiti mažyliai) yra šalutinis empatijos poveikis.

O juk empatija – tai gebėjimas įsijausti į kitų žmonių emocines ir proto būsenas.

Kam mums ir kitiems gyvūnams empatija? Žinoma, tam, kad išgyventume.

Tačiau evoliucionistai nori žinoti daugiau. Jie taip pat klausia, kas ragina mus įsijausti į kitų emocijas ir mintis, o taip pat empatinį elgesį, esantį to įsijautimo priežastimi.

Pagrindinis kaltinamasis – oksitocinas. Tai neuromediatorius, tai yra smegenyse gaminamas hormonas, atsakingas, tarp kitko, už santykių tarp žmonių sukūrimą. Pavyzdžiui, oksitocinas užlieja motinos organizmą gimdymo metu, ne tik sukeldamas traukulius, bet ir prisirišimą prie gimstančio vaiko.

Oksitociną taip pat išskiria įsimylinčių žmonių smegenys. O netgi smegenys žmonių (gyvūnų), kurie tiesiog apsikabina. Būtent todėl, kaip man sykį aiškino neurobiologas Jerzys Vetulanis, apsikabindami jaučiame ramybę, palengvėjimą, pasitikėjimą ir saugumą.

Kartu profesorius papasakojo man anekdotą apie studentę, kuri sykį laikė pas jį egzaminą.

„Vargšė, ji stovėjo visa drebanti, pilna nerimo ir baimės dėl egzamino. Kaip turėjau pasielgti? Apkabinau ją ir laukia apie porą minučių. Galiausiai paklausiau jos, ar jai pagerėjo. Ji atsakė, kad taip. Tuomet paklausiau, kodėl? Ji atsakė, kad jos organizme išsiskyrė oksitocinas. Parašiau jau penketą. Nebloga istorija, ar ne? Ateina studentė, o egzaminatorius apkabina ją ir vėliau išleidžia su penketu. Skandalas“.

Galbūt. Tačiau koks empatiškas!

Tyrimo, atlikto su makakomis, gyvenančiomis Puerto Rikui priklausančioje salelėje Cayo Santiago (nuo 1938 m. joje veikia mokslo rezervatas, kuriame gyvena iš Indijos atvežti rezusai), rezultatai parodė, kad patelių, vedančių labai turtingą socialinį gyvenimą organizmuose yra mažesnė streso hormono, kortizolio koncentracija. Žinoma, kortizolis skatina mus veikti, tačiau niekas nenori būti nuolat energingas! Nes tokia būsena yra kenksminga.

Mokslininkai, tyrinėjantys žmonės ir makakas, įrodė, kad pas labiau kenčiančius nuo streso individus pasikeičia kai kurių genų išraiška, o tai reiškia, kad jie yra arba įjungiami, arba išjungiami (to paties DNA selektyvios išraiškos dėka mūsų ląstelės diferencijuojasi ir vietoj talio, kaip dalies augalų atveju, esame sukurti iš specializuotų ląstelių, pvz. širdies, smegenų ar odos). Pas vienišai besijaučiančius žmonės ir makakas, silpnesnė išraiška paliečia leukocitų genus, atsakingus už reakciją į virusinį užsikrėtimą.

Būtent todėl virusologai ir epidemiologai jau daugybę savaičių kartoja, kad neturime pasiduoti panikai ir baimei dėl koronaviruso SARS-CoV-2, atsakingo už COVID-19 ligą pandemijos. Visų pirma, nėra pagrindo baimei. Antra, panika nedera prie racionalaus mąstymo. Ir trečia, kuomet labai nerimaujame, tampame dar labiau pažeidžiamesni infekcijai.

Kaip yra tyrinėjamas stresas pas makakas? Jų nebūtina trenkti elektra. Užtenka, ką darė mokslininkai, perkėlinėti jas iš vienos grupės į kitą. Kiekvienas, kuris vaikystėje buvo priverstas dažnai keisti darželius ar mokyklas ir nuolat jautėsi naujoku, žino, kokio susistresavusios buvo vargšės beždžionės.

Mokslininkai tyrė jų organizmų reakciją į SIV, tai yra HIV atitikmuo pas beždžiones. Paaiškėjo, kad pas susistresavusius rezusus virusas augo labai greitai.

O vienatvė dar labiau

Vienatvė gali būti žudanti. Ji ne tik nusilpnina organizmą, bet ir skatina įvairių ligų, užkrečiamųjų ir chroniškų ligų atsiradimą.

Socialinė izoliacija pas žmonės, kaip įrodė mokslininkai, net dvigubai didina priešlaikinės mirties riziką.

Tad Šv. Motina Teresė buvo teisi, sakydama, kad „didžiausias skurdas – tai vienatvė ir nereikalingumo jausmas“.

Įdomybė: labiausiai vieniši jaučiamės, būdami 18-22 metų. Tad paauglių tėvai turi būti atsargūs.

Kodėl jaučiamės vieniši? Pasak evoliucionistų, šis slogus jausmas tėra adaptatyvi reakcija, skatinanti mus aktyviau ieškoti draugų ir sąjungininkų.

Tarp draugų ne tik jaučiamės sveikesni, bet ir jaunesni. Mūsų organizmai yra biologiniu požiūriu jaunesni negu rodo duomenys mūsų gimimo metrikoje.

O mūsų struktūros ląstelių branduoliuose esančios chromosomos, kuriose slypi sulankstyta dviguba DNR spiralė, pasižymi ilgesnes telomeras – jų galus saugančias kepuraites, kurios sutrumpėja su kiekvienu nauju pasidalijimu ir ląstelės senėjimu.

Būtent todėl draugai yra mums reikalingi kaip oras, vanduo ar maistas. Žinoma, galime be jų išgyventi, tačiau mūsų gyvenimas nuo to sutrumpėtų ir pablogėtų.

Homo sapiens? Greičiau Homo societatis

Pasak Oksfordo universiteto evoliucinio psichologo, profesoriaus Robino Dunbaro, statistiškai kiekvienas iš mūsų turi pusantro širdingo draugo ir penkis artimiausius žmonės, 15 draugų, 50 gerų pažįstamų, 150 šiaip pažįstamų ir 500 tolimesnių pažįstamų, su kuriais palaikome kažkokį ryšį, ir beveik pusantro tūkstančio žmonių, kuriuos kadaise buvome sutikę savo gyvenimo kelyje, tačiau šiandien nelabai norime turėti su jais kažką bendro.

Kaip lengva pastebėti, šie koncentriški pažinčių ratai trigubėja.

Svarbiausias yra maždaug 150 pažįstamų ratas. Jeigu kažkurį iš jų atsitiktinai sutiktume mieste, tikrai sustotume, kad akimirką pabendrauti. „Asmuo netgi galėtų įsižeisti, jei to nepadarytume“ – rašo britų mokslininkas knygoje „Kiek draugų reikia vienam žmogui?“ („How many friends does one person need?“). Susiduriame su taip vadinamu Dunbaro skaičiumi – maksimaliu pažinčių skaičiumi, kurį gali suvokti naujoji žmogaus smegenų žievė, atsakinga už racionalų mąstymą.

Žinoma, artimiausiu mūsų draugu gali būti laikomas seksualinis partneris. Tačiau didžiausi laimės kūdikiai dar gali pasigirti širdies draugu, su kuriuo iš esmės jau neina į lovą (negalime savo „širdyje“ sutalpinti daugiau draugų, nes vietų skaičius joje yra ribotas – kuomet susipažįstame su nauju draugu, senas dažniausiai nugarma praeitin). Penki artimiausi draugai sudaro branduolinę šeimą. O štai penkiolika (tarp kurių gali atsirasti išplėstos šeimos narių) jau sudaro pradinę žmonių bandą – pagrindinę visuomenės ląstelę medžiotojų-rankiotojų laikais.

Norint išsaugoti draugystę su jais, mums nereikia racionalaus mąstymo. Pakaks vien jausmų. Jausmų, palaikomų pagrinde prisilietimais, kurie aktyvizuoja oksitocino išsiskyrimą smegenyse. Būtent todėl penkiolika draugų tai optimalus skaičius – surasti daugiau mums būtų per sudėtinga.

„Užtenka praleisti metus, stebint beždžiones, kad pradėtume žvelgti į žmonės kitomis akimis“, – Lydios Denworth knygoje „Draugystė“ („Friendship“) sako profesorius Richardas Rawlinsas, amerikiečių primatologas, tyrinėjantis rezusus Cayo Santiago. „Panašumai tarp žmonių ir makakų gali tiek stebinti, tiek neraminti“.

Pasak profesoriaus Bogusławo Pawłowskio, žmogų apibūdinti labiau tiktų ne Homo sapiens, o Homo societatis. Juk, visų pirma, esame sociali rūšis, o tik po to protinga (nors ne visada).

Tad kokią pamoką mums suteikia draugystės tarp kitų gyvūnų tyrinėjimas?

„Turime dažniau apsikabinti“, – taip į šį klausimą atsako profesorė Julia Fischer, Vokietijos primatologijos centro Kognityvinės etologijos laboratorijos Getingene vadovė.

Būtinai. Iš karto, kai tik pasibaigs pandemija.

Originalų tekstą rasite čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt