Mokslas ir IT

2021.07.29 05:30

Lietuvių mokslininkė kuria vaistus, kuriais vėžį įveiksime be šalutinių poveikių, – pripažinimo sulaukė ir JAV

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.07.29 05:30

Vieną dieną vėžį bus galima išgydyti pacientui nepatiriant stipraus šalutinio poveikio – dėl šio tikslo dirba mokslininkė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantė Joana Smirnovienė. Kaip ji pati pasakoja, kelias į mokslo aukštumas buvo sunkus ir vingiuotas, tačiau mokslininkės kuriami junginiai vėžiui gydyti jau yra patentuojami bei pripažinti net ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Portalui LRT.lt ji išsamiai papasakojo apie savo atliekamus darbus laboratorijoje bei didžiausius sunkumus, su kuriais tenka susidurti moterims mokslininkėms, kurios iš visų jėgų stengiasi rasti laiko šeimai ir daryti revoliuciją mokslo pasaulyje.

– Šiais metais buvote apdovanota „Moterims moksle“ premija už farmacinių preparatų vėžiui ir nutukimui gydyti tyrimus. Galbūt galite apie juos papasakoti plačiau?

– Mes dirbame pačiame pradiniame vaistų kūrimo etape, bandome suprasti mechanizmus, kaip vaistas atpažįsta tam tikrą taikinį žmogaus organizme. Kai išgeriame tabletę, joje esanti aktyvioji medžiaga turi paveikti tam tikrą baltymą ar kitą biologinį objektą, kad galėtume užkirsti kelią ligai. Tai, ką mes tyrinėjame, galima palyginti su spyna ir raktu. Jeigu taikinys, sukeliantis tam tikrą ligą, yra spyna, mums reikia rasti tokį raktą, t. y. vaistą, kuris užrakintų spyną ir taip išgydytų ligą. Taigi, mes tame pradiniame etape ir tyrinėjame, koks turi būti raktas.

Tyrinėjame baltymų grupę, kurią sudaro 12 skirtingų šeimos narių. Vienas iš jų aptinkamas tik vėžinėse ląstelėse, tačiau nerandamas sveikose, todėl yra geras taikinys vėžiui gydyti. Kiti šeimos nariai susiję tiek su nutukimu, tiek su glaukoma, tiek su kitomis ligomis. Dabar daugiausia orientuojuosi į vėžį ir nutukimą.

– Kaip susiję vėžys ir nutukimas, kodėl tyrinėjate būtent su šiomis būklėmis susijusius baltymus?

– Tie baltymai yra labai panašūs. Jeigu paimsime vaisto molekulę, gali būti, kad ji paveiks ir vėžį, ir nutukimą. Jeigu norėsime gydyti vėžį, bet kartu veiksime nutukimo baltymą, galime turėti pašalinį poveikį, kuris bus arba padidėjęs, arba staigiai krentantis kūno svoris. Tai mums būtent ir reikia surasti tokius vaistus, kurie organizme sąveikautų tik su už vėžį atsakingu baltymu, prisijungtų tik prie jo, bet neprisijungtų prie to, kuris atsakingas už nutukimą.

Vaistas nuo vėžio, patekęs į organizmą, gali veikti ne tik vėžį, bet ir daugybę kitų taikinių ir taip sukelti stiprių šalutinių poveikių. Tai mes ir tyrinėjame mechanizmus, kaip surasti tą idealią rakto formą, kad būtų veikiamos tik vėžinės ląstelės, tačiau nebūtų sąveikos su kitomis ląstelėmis ir taikiniais. Kad nebūtų šalutinių poveikių, o veiksmingumas būtų daug didesnis.

– Ar apskritai šiuo metu egzistuoja vaistai, neturintys šalutinių poveikių?

– Greičiausiai labai mažai. Vieni veikia stipriau, kiti silpniau, tai priklauso nuo žmogaus. Einama link personalizuotos medicinos, kad būtų parenkama tai, kas konkrečiam žmogui veikia.

– Kaip toli dabar jau esate pažengę su šiais tyrimais? Ką jau esate padarę ir kiek liko iki sėkmės?

– Esame sukūrę junginius, su jais jau yra pradėti priešklinikiniai tyrimai. Iš pradžių buvo testuojama su ląstelėmis, dalis klinikinių tyrimų atliekama su pelėmis, yra noras daryti tyrimus ir su kitais gyvūnais. Taip pat atliekami tyrimai, ar iš tikrųjų pelės yra tinkamas modelis tam, kad žmogui būtų galima ieškoti vaistų. Visgi pelė skiriasi nuo žmogaus.

Reikalingos didelės investicijos, kad pereitume prie klinikinių tyrimų su žmonėmis, reikia ir finansų, ir specialistų, tai sudėtinga. Kainuoja labai brangiai, todėl svarbu pačiame pradiniame etape atrinkti potencialius junginius, kurie veiktų ir žmonėms bei galėtų patekti į rinką. Pats procesas statistiškai trunka 10–15 metų, kaina siekia apie 1 milijardą dolerių. Išlaidos didžiulės, vaistai irgi brangūs, nes padengiamos ir visos nesėkmės. Jeigu iš 100 tūkst. cheminių junginių vienas tampa vaistu, vis tiek reikia atlikti tyrimus ir su nesėkmingais variantais.

– Kodėl įvairių preparatų tyrimams visada naudojamos pelės?

– Jų genai panašūs į žmogaus, tai yra pakankamai geras modelis ir pagal jų gyvenimo trukmę, priežiūrą. Pasirinktas toks optimalus variantas, vėliau atliekami tyrimai su triušiais, beždžionėmis. Bet pradedama nuo pelių.

– Ką turint dabartines žinias galima nuveikti gydant vėžį? Dauguma žmonių svajoja apie universalų vaistą, kuris galėtų paveikti visus vėžio tipus, pavyzdžiui, vakciną. Ar tai įmanoma?

– Šiuo metu yra vykdomos operacijos, kai išpjaunamas auglys ir dar apie du centimetrus aplink, nes nežinoma, kur vėžinė ląstelė, o kur ne. Tai čia toks apsidraudimas, kad nebūtų paliktas auglys ir jis nesidaugintų. Atliekami tyrimai su mūsų cheminiais junginiais, jie sujungiami su fluorescuojančiais arba, paprasčiau sakant, tam tikromis sąlygomis šviečiančiais junginiais. Kadangi mūsų cheminis junginys veikia tik vėžines ląsteles, galima taip padaryti, kad jis tą šviečiančią medžiagą nuneštų tik į vėžines ląsteles. Tokiu atveju, kai chirurgas daro operaciją, jis gali apšviesti audinį ir matyti navikines ląsteles. Tai būtų daug produktyviau, nes pjautų ne aplinkui dar porą centimetrų, bet galėtų matyti, kur yra vėžinė, o kur ne vėžinė ląstelė, ir pašalintų mažesnį audinio kiekį pacientui, jam būtų paprasčiau pasveikti.

Tai labai aktualu, amerikiečių mokslininkai pastebėjo šiuos mūsų tyrimus, šios technologijos yra patentuojamos.

– Koks yra didžiausias neatsakytas klausimas apie vėžį?

– Yra labai daug mechanizmų ir medžiagų, dalyvaujančių vėžio vystymesi. Mokslininkai dažniausiai tyrinėja po kokią nors vieną konkrečią dalelę. Sujungti ir suprasti visus procesus yra gana sudėtinga.

– Daug žmonių galvoja, kad anksčiau niekas nesirgdavo vėžiu ir tai yra šių laikų, mūsų gyvenimo būdo pasekmė. Ar sutiktumėte su tokiu požiūriu?

– Kadangi dabar tiek daug sergančių žmonių, tai tikriausiai gali būti dabartinio gyvenimo pasekmė. Turime tokią aplinką, kurioje daug kas kenkia organizmui, oro užterštumas, radiacija, maistas. Daugybė veiksnių gali nulemti vėžio atsiradimą.

– O nutukimas taip pat yra susijęs su baltymų pokyčiais?

– Taip. Sakykime, yra vaistas, skirtas širdies ligoms gydyti, o šalutinis poveikis yra svorio kritimas. Mokslininkai pradėjo ieškoti mechanizmų, kodėl taip yra. Aptikta, kad paveikus tam tikrą baltymą krenta svoris.

– Bet jeigu nutukimas yra susijęs su pakitusiais baltymais, ar tokiu atveju mityba ir sportas yra universalu visiems? Ar nutukimą galima išgydyti tik vaistais?

– Ko gero, ne visiems padeda mityba ir sportas, reikia žiūrėti ir hormonų balanso. Aišku, visi norėtų magiškos tabletės, kurią galėtų išgerti ir sulieknėti. Bet nutukimą lemia labai daug mechanizmų, todėl reikia daugiau mokslinių tyrimų.

– Ką Jums reiškia būti apdovanotai „Moterims moksle“ premija?

– Labai džiaugiuosi, puiki „L`Oreal“ ir UNESCO iniciatyva. Jie remiasi Europos statistika, kad iš tiesų aukštesnėse pozicijose dominuoja vyrai. Jeigu kalbėsime apie Nobelio premijos laureatus, tai vyrų yra 96 proc., o moterų – tik 4 proc. Ši programa skatina mergaites ir moteris ateiti į mokslą ir likti jame. Moterys moksle yra labai reikalingos, ypač tose srityse, kur vyrauja stereotipai, kad tai – vyrų daržas. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, inžinerija. Jeigu vyrai kuria tam tikrus produktus visuomenei, logiška, kad tie produktai bus skirti vyrams, bet juk turime ir daugybę moterų, kurioms jie irgi būtų tinkami. Kai yra vyrų ir moterų komandos, kuriami universalesni produktai. Būtina ir mažoms mergaitėms rodyti pavyzdį, kad verta mokytis, stengtis.

– Kaip manote, kodėl vis dar vyrauja stereotipas, kad moterims moksle ne vieta?

– Svarbiausias yra šeimos pavyzdys. Mano pačios šeimoje buvo daug inžinierių, todėl aš irgi įstojau į bioinžinerijos bakalauro studijas. Tačiau yra specializuotų mokyklų, inžinerijos licėjus, o visuomenėje sakoma, kad ten daugiau berniukams, mergaitės pabando, bet joms tarsi per sunku būna. Reikia šeimose skatinti, kad tėvai padrąsintų, vestų į būrelius, spaudoje būtų daugiau pavyzdžių.

Statistiškai Europoje bakalauro ir magistro studijose merginų būna daugiau nei vaikinų, bet kai pereina į doktorantūros studijas, atsiranda vyrų dominavimas. Moterims pasidaro sunku, nes jos daugiau rūpinasi vaikais. Doktorantūros, postdoktorantūros laikotarpis moterims yra tas amžius, kai sukuria šeimą, susilaukia vaikų. Tuomet reikia ir šeima rūpintis, ir mokslais, tai pasidaro, greičiausiai, per sudėtinga, nes darbo krūvis yra labai didelis. Vyrai gali dirbti vakarais, savaitgaliais, po 12 valandų per parą.

Aš pati turiu derintis prie vaikų darželio darbo laiko, 17–18 valandą baigti darbą, kad galėčiau vaikus pasiimti. Tai yra didžiulis iššūkis, kaip suderinti motinystę ir karjerą. Tikrai reikalingas kolegų, vadovų supratimas, palaikymas ir pagalba. „L`Oreal“ ir skiria apdovanojimus doktorantėms ir daktarėms, kad kritiniu laikotarpiu galėtum išsilaikyti moksle.

– O kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena? Ar turite laiko sau?

– Beveik neturiu, jei nuoširdžiai. Vaikus vežu ryte į darželį, jeigu ne karantinas. Jei karantinas, tada darbo krūvis yra didesnis, anksti keliesi, kol vaikai miega, dirbi prie kompiuterio. Paskui vaikai keliasi, tai turi ir darbus padaryti, ir vaikais pasirūpinti, juos į lauką išvesti. Per karantiną darbo krūvis buvo nuo 6 ryto iki 22 valandos vakaro. Visą laiką dirbi – arba kaip mama, arba kaip mokslininkė.

Pas mus vyksta eksperimentinis darbas, laboratorijoje buvo reguliuojami srautai, tai vienu metu tik keli žmonės galėjo dirbti. Tuomet ateini vakarais ir savaitgaliais, tai to laisvo laiko lieka labai mažai. Taip ir laviruoji ant perdegimo ribos. Iššūkių tikrai yra daug.

– Kas Jus atvedė į mokslą? Minėjote, kad esate kilusi iš inžinierių šeimos, tai gal tai turėjo daugiausia įtakos?

– Vaikystę praleidau teatre, nes mama buvo teatro darbuotoja, tai aš visus spektaklius žiūrėdavau, grimo kambariuose leisdavau laiką. Norėjau tapti aktore, tačiau nepasisekė įveikti atrankų. Žinojau, kad mokytis reikia, vaikystėje nebuvo labai geros gyvenimo sąlygos, norėjosi siekti vis daugiau. Stipresnė pradžia buvo, kai įstojau į KTU gimnaziją, tai yra viena stipriausių mokyklų Lietuvoje, ten labai gerai pasiruošiau.

Bebaigiant mokyklą, man labai patiko matematika ir chemija. Labai dvejojau, ką studijuoti. Tada vasarą dar vienoje įmonėje dirbau, ten man per pokalbį direktorius pasakė: „Tu būsi mokslininkė.“ Man ta mintis buvo girdima pirmą kartą, tikrai to nesitikėjau. Rinkdamasi tarp matematikos ir chemijos atradau bioinžineriją, ji sujungė matematinius skaičiavimus ir biologijos, chemijos mokslus. Įstojau į bioinžineriją, bandžiau pagal specialybę ieškoti darbo, pirmame kurse dar manęs nepriėmė, turbūt atrodė, kad per jauna. Tačiau vyko studentų mokslinės praktikos, projektas, kuris tebėra iki šiol. Per tą projektą atėjau į laboratoriją, viskas patiko, sekėsi, taip ir likau čia darbuotis 11 metų. Tai toks vingiuotas kelias buvo, nuo vaikystės nežinojau, kad mokslininke būsiu, aplinkybės taip susiklostė.

– Ko reikia norint moksle sulaukti sėkmės ir pripažinimo?

– Manau, kad reikia labai daug motyvacijos, didelio noro, tada gali dirbti labai daug valandų. Žinoma, reikia kantrybės, nes mokslas yra toks dalykas, kad iš 100 eksperimentų 99 būna nesėkmingi. Turi būti labai kantrus ir užsispyręs, kad kartotum ir kartotum, daug valandų dirbtum. Ypač daug literatūros reikia analizuoti. Šiuo metu aktualus ir vadinamasis „networkingas“ (liet. tinklų kūrimas) – turi bendrauti ir su Lietuvos mokslininkais, ir su užsieniečiais, palaikyti ryšius, pats daug dirbti ir būti gana universalus.

Dažniausiai būna tarpdisciplininės mokslininkų komandos, reikia biologijos, fizikos, chemijos, informatikos, matematikos žinių, tai kolegos papildo vieni kitus, bet ir pats turi būti universalus. Daug mokytis, megzti ryšius, dalyvauti konferencijose, turi mokėti viską gražiai aprašyti ir pateikti publikacijose. Kai labai daug nori, dirbi, stengiesi ir svajoji, manau, kad kiekvienoje srityje gali pasiekti didelių rezultatų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.