Mokslas ir IT

2021.08.28 10:08

Kelionė po neįžengiamų ir mažai ištyrinėtų džiunglių žemę – 21 amžiuje tai galimybė grįžti tūkstančius metų atgal

knygos ištrauka
Knygos „Laukinė Motina Gamta“ ištrauka, Leidykla „Tyto alba“2021.08.28 10:08

„Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu“, – sako aistringa keliautoja ir knygų autorė Eglė Aukštakalnytė Hansen ir priduria, kad susumavus jos kelionių kilometrus išeitų, kad ji jau trečią kartą keliauja į mėnulį. Šių kelionių patirtis, unikalias istorijas ir fotografijas keliautoja sudėjo į knygą „Laukinė Motina Gamta“.

Knygoje „Laukinė Motina Gamta“ E. Aukštakalnytė Hansen Afrikoje ieško juodojo raganosio ir dinozaurų palikuonių krokodilų, sveikinasi su Indijos džiunglių karaliais tigrais, Komodo saloje aptinka seniausią ir nuodingiausią pasaulio driežą. Netikėtai spalvingoje šiaurėje keliauja susitikti su baltųjų lokių šeimynėle, Aliaskoje išgyvena akistatą su ruduoju lokiu, o sunkiai įžengiamuose atogrąžų miškuose supažindina su artimiausiais mūsų giminaičiais primatais – kalninėmis gorilomis ir orangutanais. Pasakojimai apie laukinę gamtą paįvairinami ne tik įdomiausiais faktais ir skaičiais, bet ir vietos tautelių, išlaikiusių priešistorines tradicijas, sakmėmis ir mitais. Jūsų dėmesiui – knygos ištrauka.

Afrika – Safario gimtinė

Kai padangę pridengia tirštos ir vėsios rudeninės darganos, į palanges barbena lietus, o trumpų dienų pilkuma slegia, vis dažniau mintimis grįžtame į vasarą, saulėtas, ilgas dienas, šviesias birželio naktis ar žvaigždėtą rugpjūčio dangų – visa siela šaukiamės saulės šviesos ir šilumos. Dažnas iš mūsų pradedame vartyti interneto ar žurnalų puslapius ieškodami egzotiškų kraštų, kur bent trumpai galėtume paįvairinti pilkai rudenišką kasdienybę, kad kūnas atsigautų nuo stingdančios vėsos, o siela rastų atgaivą kerinčių spalvų, garsų ir vaizdinių gausybėje. Tokiu metų laiku patariu vykti į SAFARĮ.

Safaris pirmiausia siejamas su Afrika ir laukine jos gamta: dykuma, savana, džiunglėmis, – nepakartojamai įvairiu kraštovaizdžiu, karšta saule ir vėju; su laukiniais nevaržomai laisvėje migruojančiais gyvūnais: ramiai besiganančių gazelių ir antilopių kaimenėmis, romiai savana linguojančiomis žirafomis, leopardo siluetu saulėlydyje, taikiu dramblių trimitavimu, zebrų lojimu, hienų kvatojimu, naktimis riaumojančiais liūtais, svirplių čirškimu ar iš miego keliančiu rytiniu paukščių čiulbesiu. Safaris siejamas ir su romantika, su harmonija – žmogaus ir gamtos, su senų laikų nostalgija, nuostabiai aprašyta K. Blixen ar E. Hemingway’aus knygose apie Afriką.

Žodis „safaris“ suahelių kalba reiškia „kelionę“. 13 a. arabų ir persų pirkliai, keliaudami Afrika ieškojo, kaip susišnekėti su vietinių genčių vadais, išplėtoti prekybinius ryšius, ir sukūrė suahelių kalbą, Afrikos bantų ir arabų kalbų derinį. Taip atsirado ir šis žodis: safariais iš pradžių buvo vadinamos pirklių kelionės po Afrikos žemyną.

Vėliau, 19 a., europiečiams kolonizavus žemyną ir prabangiai jame įsikūrus, safaris įgavo kitą reikšmę – jis jau atspindėjo nuotykingas keliones po žemyną su ginklu rankoje ir įvardijo laukinių žvėrių medžiokles. Tapo narsos ir prestižo ženklu, ir turtingi žmonės leisdavosi į safarį, kad galėtų papuošti namų sienas trofėjais – sumedžiotų gyvūnų ragais ir galvomis; kad galėtų pasipuikuoti vienas prieš kitą mirtinais šūviais; kad jų žmonos ir meilužės iš dramblio ilčių kaulo pagamintus stalus derintų su iš dramblio pėdų pagamintomis kėdėmis, liūto ar leopardo kailiais nuklotų grindis, siūdintųsi batus ar jojimo kelnes iš tvirtos buivolo odos.

20 a. pradžia Afrikoje – trofėjų medžiotojų baltųjų (muzungų) vyriškos jėgos metas, išauginęs pirmuosius aplinkosaugininkus, bet, deja, pagimdęs ir brakonieriavimą, išmokęs vietinius savanos gyventojus iš medžioklės ne tik pragyventi, bet ir užsidirbti. Per tokią naują čiabuvių, puikiai pažįstančių laukinę gamtą, veiklą beveik išnyko kai kurios antilopių rūšys, o leopardų, raganosių ir dramblių populiacijos atsidūrė prie kritinės išnykimo ribos.

21 a. kraugeriškoji safario prasmė – žudyti – pamažu virsta istorija, užrašyti prisiminimai liko tik romantiška ir skausminga praeitimi, baltojo žmogaus, medžiotojo, karaliavimo Juodajame žemyne prisiminimu. Šiais žinių ir informacijos laikais safaris – tai tiesiog kelionė į laukinę gamtą, net nesvarbu kur – ar stebėti pingvinų ir tirpstančių ledynų įAntarktidą, ar banginių migracijos prie Norvegijos krantų, ar ieškoti tapyro Peru tropinėse džiunglėse, ar kopti į Kilimandžarą; tai pažinimas, nuotykiai, adrenalinas, kelionė BE GINKLO. Apsiginklavus fotoaparatu, filmavimo kamera ar kliaujantis vien akyla akim...

Afrika, pagal dydį antrasis po Eurazijos planetos žemynas, nusidriekęs net per penkias geografines platumas, sudarytas iš daugiau kaip 54 suverenių valstybių, kalbantis daugiau nei 1000 skirtingų kalbų, be galo įvairus ne tik savo unikalia gamta, bet ir seniausiomis išlikusiomis gentimis, iki šiol puoselėjančiomis savo tradicijas ir primityvų gyvenimo būdą; turintis kuo nustebinti įvairiausius keliautojus: nuo pradedančio kelionių mėgėjo iki užkietėjusio profesionalo. Žãvi ir baugina, kelia susidomėjimą ir kelionių virpulį.

Šiaurinė Afrika, arabiškoji Afrika, mums labiausiai pažįstama iš kelionių po Tunisą, Egiptą, Maroką, yra didžiausios pasaulyje dykumos Sacharos karalystė, kurioje safarį pirmą kartą galėsite išbandyti džipais po įkaitusį smėlį, galbūt pirmąsyk savo gyvenime laukinėmis sąlygomis pamatysite skorpioną, driežą, gyvatę, vinguriuojančią smėlio kopa, ar net patirsite, kas yra smėlio audra; stebėsite lėtai judančių kupranugarių karavanus ar panirsite į spėliones: kas tai – dykumos miražas ar realybė? Šiaurės Afrikoje geriausia pradėti pažindintis su šiuo kontinentu, su jo istorija ir palikimu. Spalvinga žmonių įvairovė, kurioje pinasi arabiškosios ir juodosios Afrikos kultūrų, religijų ir gyvenimo būdo tradicijos, įkvepia norą pamatyti kitokią Afriką. Ta kitokia – tikroji Afrika, juodoji Afrika – prasideda už Sacharos!

Vakarų Afrikoje dykuma pereina į pusdykumę, pusdykumė – į savaną, savana – į subtropikų lygumas, virstančias afrikietiškomis džiunglėmis kur nors Konge. Politinė padėtis daug kur nestabili, saugiai keliauti galima tik keliose valstybėse: Ganoje, Gambijoje, Senegale ir Mauritanijoje. Ši žemyno dalis pravers senųjų genčių kultūrų paslaptis, supažindins su Sirijaus žmonių, dogonų genties, sukaupta astronomijos išmintimi, tikėjimu Sirijaus žvaigžde, su jų dievo Nomo bei triakių ateivių su krabo žnyplėmis vietoje rankų pasakojimais apie planetos ir visatos istoriją dar prieš atvykstant pirmiesiems europiečiams, nustebins apeiginių ir buitinių kaukių, keramikos, skulptūros ir drožybos dirbinių gausa, šokių, tradicinės aprangos stilių, spalvų įvairove ir muzikos grožiu! Vietinių daugiabalsių dainų, pritariant afrikietiškiems būgnams, gitarai ar fleitai, skambesys kiekvienam pažadins gyvenimo džiaugsmą, o išgirstos melodijos dar ilgai skambės prisiminimuose.

Centrinė Afrika – neįžengiamų ir mažai ištyrinėtų džiunglių žemė. Turtingiausia žemyno dalis, nes joje gausu naudingųjų iškasenų, kraugeriškiausia, nes vyko daug karinių konfliktų, unikali, nes laukinė gyvūnija nepaprastai įvairi, bet sunkiai pasiekiama ir retai lankoma turistų. Tik Gabonas gali pasiūlyti nepakartojamą ir saugų safarį Loango nacionaliniame parke stebėti lygumų gorilų, jūros vėžlių ar Atlanto bangose besimaudančių dramblių ir miško buivolų.

Rytinės ir pietinės žemyno šalys, tokios kaip Etiopija, Kenija, Tanzanija, Uganda, Botsvana, Namibija, Zambija, PAR, yra pačios žinomiausios, saugiausios ir užsienio turistų labiausiai lankomos Afrikos valstybės. Šios šalys – įspūdingų safarių, gilaus ir plataus laukinės gyvūnijos ir augmenijos pažinimo kraštai. Išvykti į safarį – tai susitapatinti su laukine gamta, kitaip ją išgirsti, pamatyti, pajusti, sužinoti, suvokti, virsti jos dalimi. Būti nepasiekiamam nei telefonu, nei faksu, nežiūrėti televizijos ir nesiklausyti radijo, išjungti kompiuterį ir paimti įdomią knygą į rankas; girdėti, kaip vėjas žaidžia medžiuose ar žolėje, garsų išvargintam nusnūsti besisūpuojančiame hamake ar neatitraukiant akių nuo žiūronų stebėti laukinį gyvenimą iš už palapinės sienų. Safaris Afrikoje todėl ir žavus, kad leidžia telekomunikacijų išderintam žmogui atrasti ramybę, tylą, turtingą gamtos grožį, pasisemti harmonijos, dvasinių ir fizinių jėgų, įspūdžių, idėjų ir išminties iš laukinės gamtos išlikimo dėsnių. Prieš tūkstančius metų Afrikoje prasidėjo Homo sapiens pasaulio pažinimas, o dabar galima pajusti jo dvasią ir prie jo prisiliesti safariuose. Afrika pakeri, nes būdama žmonijos lopšys iki pat 21 a. išsaugojo seniausių tautų tradicijas ir dinozaurų laikų gyvūnus.

Safaryje prarandi laiko pojūtį, pamiršti, koks mėnuo, savaitės diena ar valanda. Ankstus rytas 6 valandą prasideda karštos arbatos, kavos ar vėsoje garuojančio karšto šokolado puodeliu, kuris padeda organizmui pabusti ir sušilti tokį metą. Nepamirškite pasiimti šilto megztinio ar net nepralaidaus vėjui džemperio. Rytai savanoje, o ypač dykumoje, gali būti itin vėsūs. Užtat rytinis safaris dažniausiai būna pats efektyviausias ir įspūdingiausias, nes dalis laukinių gyvūnų bunda, o kita dalis, naktiniai gyvūnai, gyvybingiausi tamsiuoju paros metu, pamažu tekant saulei traukia link uolų, urvų ar kitų slėptuvių. Naktis arba ankstyvas rytas – geriausias laikas medžioti liūtams, leopardams, hienoms, šakalams, įvairių rūšių lapėms ir mažesnėms katėms. Tada didžiausia tikimybė pamatyti liūtų šeimą, dorojančią naktį sumedžiotos antilopės gnu ar zebro likučius, nes saulei aukštai pakilus virš horizonto, orui įkaitus, liūtai visai apsnūs, taps nejudrūs, po tokios puotos jie ir visą dieną gali pragulėti vienoje ir toje pačioje vietoje, o juk taip norisi pamatyti šių savanos karalių didybę.

Ten, kur būriuojasi daug Tomsono gazelių (Gazella thomsonii) ar impalų (Aepyceros melampus), norinčių perbristi nedidelį upokšnį, dairykitės aplinkui leopardo. Šios naktiniais princais vadinamos katės tokiose vietose kur nors krūmuose ar aukštoje žolėje dažnai tyko savo aukos. Visada įdomu stebėti grįžtančias į olas hienas: kaip jos sveikinasi, uostinėjasi, prausiasi. Svarbu, kad jus lydėtų geras laukinės gamtos žinovas – gidas, kuris supažindins su laukiniais gyvūnais ir pripasakos įdomiausių faktų iš jų gyvenimo. Rytais iki 10 valandos savana ypač gyva, vėliau, prasidėjus karščiui, tiek gyvūnai, tiek ir paukščiai ieškos pavėsio. O jūs vyksite pusryčiauti atgal į stovyklavietę arba susiradę gerą paunksmę kur nors atviroje savanoje po skėtinės akacijos, laukinio alyvmedžio ar afrikinės kigelijos (Kigelia africana), dar vadinamos dešros medžiu, išsikerojusiomis šakomis ir lapija, išsiskleidę sulankstomas kėdes galėsite papusryčiauti egzotiškoje aplinkoje.

Gepardai dažnai medžioja orui sušilus, taigi gali labai pasisekti gyvūną pamatyti po pusryčių išvykus valandą pasivažinėti. Nuo vidurdienio iki ketvirtos valandos po pietų – karštuoju dienos metu – gyvūnai arba ilsisi, arba slepiasi. Šis dienos tarpsnis – poilsio metas visiems. Popietinis safaris dažnai parsideda 16 valandą. Keliaukite prie vandens telkinių, nes karščio išvarginti didesni ir mažesni žvėrys trauks prie jų atsigaivinti. Visada įdomu stebėti, kaip įvairūs gyvūnai geria drauge: gazelių ir antilopių grupės užleidžia vietą buivolų ar dramblių šeimynoms, žirafos nervingai lenkia ilgus kaklus siekdamos vandens. Upėje ar ežere gyvenantys begemotai plačiai žiovaudami gąsdina mažesnius gyvūnus ir paukščius, o dumble taikiai voliojasi hienos ar tūno krokodilai, leisdami gaivintis būsimoms aukoms. Stebėkite viską: kas juda žolėje, medžiuose, upių pakrantėse ar net danguje. Jei kur nors padangėje sukiojasi ir kartkartėmis nardo žemyn maitvanagiai ir grifai, tai gali būti ženklas, kad apačioje yra sumedžiota auka, vadinasi, ir didelė galimybė rasti didžiąsias kates.

Prisiminkite – nacionaliniai parkai, laukinės gamtos rezervatai – ne zoologijos sodai, tai gyvūnų natūralios gyvenamos buveinės, laukinių gyvūnų karalystė, o mes joje tik svečiai. Garsais, kvapais, šaukiniais gyvūnai jus perspės, kas vyksta. Kiekvieno gyvūno elgsena parodys, koks yra gerbtinas atstumas, iš kurio saugu juos stebėti. Susipažinimas su laukine gamta užburia. Bet neužsimirškite, kad žmogus yra fiziškai silpniausias padaras žvėrių karalystėje, lengviausias grobis, todėl nebandykite savo egoizmu ar elgsena išprovokuoti laisvėje gyvenančių plėšrūnų agresijos. Saugiausia stebėti laukinius gyvūnus iš safario automobilio, nes gyvūnas matys priešais save vieną didelį objektą, neišskirdamas žmonių jame. Laukite tyliai ir kantriai, jei norite, kad gyvūnai prie jūsų buvimo priprastų, nepastebėtų ir elgtųsi natūraliai.

Jeigu išėjote pėsčiomis, žygiuokite vorele vienas paskui kitą, neišsibarstykite nežinomoje teritorijoje ir, kitaip nei sėdėdami automobilyje, visada garsiai šnekėkite, juokaukite, dainuokite – įspėkite aplinką, kad čia esate. Saugesni jausitės drauge nei po vieną. Patekę į akistatą su didesniu gyvūnu, pasistenkite išlikti ramūs ir saugokite savo teritoriją, neatsukite nugaros, nebėkite, ramiai kalbėdami atsitraukite. Visi laukiniai gyvūnai yra smalsūs, bet taikūs žmogaus atžvilgiu. Pirmykštis žmogus išgyventi mokėsi iš gyvūnų, o šie suprato, kaip ir kodėl reikia mūsų vengti. Tad atsipalaiduokite, įsiklausykite ir išgirskite, atidžiau įsižiūrėkite ir pamatykite, nusistebėję pamąstykite apie savo ir laisvėje gyvenančio gyvūno santykius ir ryšį. Pasijuskite vienos gamtos dalimi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt