Mokslas ir IT

2021.05.31 21:31

Virusologė Olendraitė apie gyvenimą už laboratorijos ribų ir galimybes Lietuvoje: gabiam vaikui gerai ir čia

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJO laida „Keturi milijonai“, LRT.lt2021.05.31 21:31

Virusologė Ingrida Olendraitė – mokslininkė, kurią pastaraisiais metais žiniasklaidoje girdime gana dažnai. COVID-19 temomis ji patarinėjo ir Lietuvos Vyriausybei. Mokslu susidomėjo dar vaikystėje, tyrinėdama, kaip veikia smuikas, o vėliau ją patraukė fizika ir biomokslai.

LRT RADIJUI šį kartą I. Olendraitė daugiau papasakojo ne apie koronavirusą, o apie save – kaip ji pasuko mokslo keliu, ką veikia laisvalaikiu ir kokie karjeros planai.

– Esate iš Jomantų kaimo Šilalės rajone, tiesa?

– Taip, tiesa.

– Smarkiai save siejate su šiuo kraštu?

– Taip, ten yra mano namai, mano tėvai, ten aš užaugau. Būna, kad šeimos kraustosi iš vienų miestų į kitus, mano visas laikas praleistas ten, iki kol išvažiavau į mokslus Vilniuje.

– Tiesą pacitavau, kad būtent gamtoje būdama ir dar smuiku pradėjusi groti derinote tą smalsumą su šiomis veiklomis?

– Aš gamtoje tiesiog daug laiko praleisdavau. Kažkiek ūkininkavome ir reikėdavo laukuose būti, pas senelius eidavome per mišką ir per laukus, laisvalaikį gamtoje leisdavau. Tėvai pasakojo, kad visokius vabaliukus rinkdavau ir nešdavau į namus, paskui iš stiklainių jie dingdavo – tėvai tvarkos norėjo. Į patį mokslą atėjau dėl tos smuiko istorijos, tačiau susidomėjau fizika, nes ji galėjo atsakyti ir į tai, ir į daugybę kitų gyvenimo klausimų.

Atsispausdinau pirmąjį studijų programos puslapį apie biofiziką, nunešiau fizikos mokytojai ir paklausiau: „Ar tai įdomu studijuoti?“ O ji sako: „Oi, jeigu yra „bio“, vadinasi, bus perspektyvu, gerai, imk.“ Bet po to susipažinau su biochemija ir kažkaip nuėjau į biologijos mokslus, nors fizika iki šiol žaviuosi. Tikriausiai tai buvo pirmas žingsnis bandant suprasti, kaip veikia pasaulis.

– Ką jūs išsiaiškinote apie smuiko garsą, kodėl jis toks? Kur ten ta fizika?

– Nedaug aš ten išsiaiškinau, kai man buvo kokie 10 metų. Tiesiog geriau supranti smuiko garso anatomiją, kokia ta ertmė yra smuiko viduje, kaip įtemptos stygos ir kaip viskas vibruoja, kaip garsas sklinda aplinkoje. Tokius elementarius dalykus, nes kai smuiku groti mokaisi muzikos mokykloje, pačioje pradžioje išmoksti visas smuiko dalis, bet po to, kai reikia suprasti, kaip viskas veikia, labiau ta smuiko sandara domiesi. Lygiai taip pat buvo su laboratorija. Pirmų studijų metų gale aš nuėjau į laboratoriją pradėti savanoriškai dirbti, tai tada supratau, kad visai kitaip mokaisi studijų metu, kai tau pasakoja, tu supranti, kiek daug visko reikia. Supranti, kad žinios, kurių tave moko, yra labai naudingos.

– Paskui grojote ir viename universiteto kolektyve. Palaikote iki šiol šį įgūdį?

– Kameriniame orkestre. Buvo labai nuostabūs metai. Pastaruoju metu truputį mažiau grojau, nes daug laiko kovidas suvalgė. Čia, universitete, yra truputį kitoks požiūris į orkestrus, užklasinę veiklą galbūt dėl to, kad bakalauro studentai labai įtemptai dirba, nes jiems čia labai trumpi semestrai. Kiek ėjau ir bandžiau orkestrų, tai labai neprofesionalus požiūris – kad smagiai praleistume laiką kartu. Bet aš įpratusi, kad reikia namie pasimokyti prieš ateinant į repeticiją ir neužtenka jų keturių, jeigu namuose negroji, kad galėtum į koncertą ateiti. Taip išėjo, kad čia nenuėjau į jokį orkestrą, bet buvo taip, kad grodavau savaitgalio vakarais vienoje kavinėje, mokiau vieną vaiką groti smuiku. Tokių iš pašalies trupinių atsirado, bet ne taip intensyviai, kaip buvo mokyklos laikais ar universitete.

– Dalis klausytojų I. Olendraitę pažino kaip mokslininkę iš Kembridžo universiteto. Aktyvios studijos ir mokslinis darbas, noras dalytis šviečiamąja informacija, aiškinti dalykus, už ką mes labai dėkingi. Kartu turite ir muziką šalia. Ar ji yra būtina? Muzika ar bet koks kitas laisvalaikis intensyviai dirbant protinį darbą?

– Mirtinai būtina, tikriausiai. Ir aš tikrai ne viena tokia, visi, kuriuos pažįstu, kurie nuoširdžiai dirba ir yra įsitraukę į savo veiklą, ypač tokie kaip aš, kurių pagrindinis darbas yra sėdint prie kompiuterio, dažniausias pomėgis yra sportas. Mano atveju tai yra bėgimas. Jei nepabėgioju, atsiranda nuotaikų problema, persidirbu ir paskęstu mintyse, o prasibėgusi pabūnu meditacinės būsenos, prasivalo mintys ir iškart viskas aiškiau pasidaro. Jeigu praeina kokia savaitė, kai visai nepasportuoju, emocinei sveikatai yra negerai. Yra ir poreikis, ir malonumas. Dėl to tiek daug žmonių bėgioja.

Lygiai taip pat su smuiku. Bakalauro studijų metais po laboratorijos dar eidavau į repeticiją, bet kadangi tikriausiai kitos smegenų dalys veikia, tai visai kitaip dirbi. Neišeina taip, kad dirbi du darbus, iš pradžių vieną, o tada – visai kitą. Vienas kitą jie labai gerai papildo.

– Jūsų bėgimas, jei neklystu, bent dalį laiko būdavo su tikslu – orientavimosi sportas. Ir teko priprasti prie to, kad Anglijoje ne tiek orientuojamasi miške kaip Lietuvoje, o daugiau urbanistinėse teritorijose.

– Taip, mokyklos metais buvau daugiau orientavimosi sporto atstovė, bakalauro laikais kartais dalyvaudavome kaip universiteto atstovai. Kembridže yra labai geras orientavimosi klubas, mūsų viena atstovė netgi atstovauja visai Jungtinei Karalystei (JK) pasaulio čempionatuose, labai gerai pasirodo. Man orientavimosi sportas yra esmė to, kad būni miške, gauni pabėgioti ir ta kombinacija labai svarbi. Orientavimosi sportas nuostabus tuo, kad nuolat mąstai. Deja, JK su natūralia gamta gana sudėtinga, todėl kol kas tuo neužsiimu, nebent prie namų yra kas nors bendram prisiminimui, kaip laikyti žemėlapį rankose.

– Kiek laiko jau esate JK? Regis, išvažiuojant susipynė ir profesiniai, ir asmeniniai interesai?

– Taip, aš atvykau čia 2015 metais. Pirmiausia į Londoną studijuoti magistro, o po metų – į Kembridžą, kur pradėjau doktorantūrą. Mano išvažiavimas buvo dvigubas. Pirmiausia aš kažkaip net per daug nesuvokdama, ką šneku, sakiau, kad norėčiau bakalaurą studijuoti Lietuvoje, o magistrą – užsienyje. Atsirado mano gyvenime partneris, kuris turėjo darbo pasiūlymą būtent Kembridže. Jeigu tai būtų buvęs kažkoks mažas kaimelis, kur nebūtų jokio kito mokslinio darbo, tada gal ir nebūčiau važiavusi, bet šiuo atveju susipynė tai, kad ir gera mokslinė vieta, ir norėjau pajusti kitokią kultūrą, praturtinti save tomis patirtimis.

– Įsivaizduojate save artimiausiais metais taip pat šiame universitete?

– Artimiausiais metais – tikriausiai. Bet kad dažnai ne taip suprantama, kad mokslininko darbas yra labai stabilus, lėtas, bet su dideliais apmąstymais. Kai pradedi dirbti mokslinį darbą, tu keiti darbo vietą geriausiu atveju kas 3–4 metus, būna, kad ir kas metus reikia keisti. Būna, kad visos laboratorijos išsikrausto iš vieno instituto į kitą ar netgi į kitą šalį.

Su dabartine mano darbo vieta taip ir vyksta, mano vadovas persikrausto į Prinstono universitetą Jungtinėse Valstijose, dauguma laboratorijos narių išvažiuoja kartu. Aš tikriausiai liksiu, tai dar irgi klausimas, ar man dirbti per nuotolį toje laboratorijoje, ar bandyti keisti grupę ir tiesiog likti čia. Kembridže yra labai daug skirtingų grupių, kurios dirba panašius darbus toje pačioje srityje, tai nereali vieta. O į Lietuvą grįžti reikia užsiauginus pakankamai gerą gyvenimo aprašymą, kad nereikėtų pasikliauti tik valstybiniu finansavimu, bet būtų galima konkuruoti įvairiuose fondų konkursuose.

– Jūs buvote Vyriausybės patariamosios ekspertų grupės tarybos narė. Pasitraukėte dėl laiko stokos kartu su dar keliais žmonėmis. Per šią pandemiją, kuri, visuomenės akimis, netikėtai kilo ir pareikalavo tokio spurto, atsiranda žmonių, kurie iš Kembridžo bendrauja ir dalijasi žiniomis. Ką jums reiškia tai kaip žmogui? Kiek jėgų pareikalavo dalyvavimas ekspertų grupėje? Kiek reikalauja iki šiol komentavimas, interviu davimas žurnalistams?

– Kai sėdi ir turi tą informaciją, kuri gali būti naudinga, imi ir ką nors darai. Pirmiausia Tumas Beinortas mane pakvietė į savo suburtą Įrodymais grįstos medicinos grupę, ten mes tiesiog analizuodavome informaciją, visą naujausią literatūrą. Informacijos buvo labai daug ir labai greitai atsirasdavo naujos. Dažnai diskutuodavome kelis kartus per savaitę po kelias valandas. Vien dėl tos veiklos universitetas man pratęsė doktorantūros pridavimą porai mėnesių. Dėl tos sukauptos informacijos ir dėl to, kad mano darbas su tuo susietas, ypač pačioje pradžioje jaučiau pareigą. Lietuvoje nėra taip, kad būtų visas skyrius žmonių, dirbančių su RNR virusais. Tad aš tiesiog dalinausi ir atsakinėjau į klausimus žmonių, kuriems buvo įdomu. Susipažinome artimiau su Gyčiu Dudu, kuris išvis yra nerealus atradimas visai Lietuvai. Tokio kalibro mokslininkas, kuris susijęs su įvairiais virusų protrūkiais, jo visa akademinė karjera ant to pastatyta.

Iš tikrųjų tai yra sunku. Daugeliui nelabai suprantama, kad tai nėra mūsų pagrindinė veikla, darbas, už tai niekas nemoka. Viskas iš to, kad nori, jog tavo šalis nepaskęstų nežinios liūne. Matome, kad yra žmonių, kurie bando komunikuoti, bet neaišku, ar kažkokių ketinimų vedami, ar išsilavinimo stokos, prišneka kenksmingos informacijos. Žinau, kad taip buvo, – kai žurnalistams atsakydavau, kad negaliu kalbėti, nes per daug užsiėmusi, o tada vietoj manęs pakviesdavo vieną ar kitą žmogų, kuriam svarbu dėmesys, o ne informacijos kokybė. Tokie momentai paskatina toliau kalbėti.

Iš kitos pusės, manau, dabar ta pagrindinė informacija apie virusą jau yra daugiau ar mažiau aiški, lieka tik detalės. Visą savo karjerą dėl to paaukoti, kai man šie metai išties svarbūs, atrodė truputį per daug. Pabūti ten, kai viskas degė ir viskas buvo neaišku, labai reikėjo, todėl dalyvavau, nes norisi, kad būtų bent perduota informacija, nebūtinai tuo grįsti sprendimai. Tai labai motyvavo, nes kas kitas, jeigu ne mes.

– Sakote, kad dabar jums svarbus karjeros etapas. Ką dabar daugiausia laiko darote?

– Sunku dėl neapibrėžtumo. Pirmiausia bandau pasivyti su savo darbais naujoje postdoktorantūros stažuotės pozicijoje, nes labai viskas apleista. Aš vis dar dirbu su Santaros klinikomis su SARS-CoV-2 sekoskaita, tas irgi nutraukia dėmesį. Iki vasaros galo turiu laiko parašyti mokslinį projektą, bandyti gauti finansavimą, suprasti, ką veikti rudenį ir ką daryti toliau.

Man šie metai po doktorantūros ir yra savo unikalios zonos, kuri nebūtų užimta kito mokslininko, paieškos, balansavimas tarp turimos patirties ir interesų. Daug neapibrėžtumo ir paieškų, tam reikia labai daug laiko ir smegenų laisvumo. Jeigu esi įsivėlęs į labai daug mažų veiklų, kad ir interviu, truputį blaško. Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta 100 proc. pasinerti į vieną dalyką. Tada aš jaučiuosi patogiausiai ir manau, kad sugeneruoju geriausius rezultatus. Bet, regis, šių dienų pasaulyje tai sunkiai suderinama. Tad mokausi, kaip dirbti per kelias skirtingas vietas.

– Žiūrint į jūsų visą kelią, iš to, ką patyrėte, vaikas, kuris toks kaip jūs – smalsus, užsidegęs, veiklus – gali tapti pasaulinio lygio universiteto mokslininku? Mūsų šalis suteikia galimybių?

– Manau, gabiam vaikui Lietuvoje yra visai gerai. Nebūtinai vienas kažkuris mokytojas man labai padėjo, bet niekas netrukdė. Aš buvau labai entuziastinga ką nors daryti, tad, kai norėjau, manęs niekas nestabdė. Pajuokaudavo visi, bet tai buvo palaikymo kontekste. Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, jeigu Lietuvoje reikėtų ką nors daryti, tai tie gabieji vis tiek prasisuka. Bet jeigu lyginsime švietimo lygį su silpniausiu, pabaigusiu tą mokyklą ar universitetą, man atrodo, kad čia yra problema. Ką turėtume padaryti, kad silpniausieji, baigę tą studijų programą, būtų vis tiek pakankamai gerai paruošti darbui? Aš čia labiau kelčiau problemą. Dabar manau, kad teisingas mokyklos požiūris, jog reikia padėti sudėtingesniems atvejams, kur galbūt šeimose yra problemų, vaikams sunku mokytis.

Tekstą parengė Patricija Kilminavičienė

Kviečiame pasiklausyti viso pasakojimo:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt