Mokslas ir IT

2021.05.14 05:30

Lietuvių mokslininkės verdiktas karjeristams – vadovaujamas pareigas žmonės galėtų eiti tik nuo 40 metų

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.05.14 05:30

„Gal pasakysiu nepopuliariai, bet kad žmogus taptų specialistu, iki 40 metų turi ypač daug mokytis, mokytis iš vyresnių, išmintingų senolių. Užimti svarbius postus įvairiose srityse, manau, žmonės galėtų tik nuo 40 metų, kai jau sukaupta žinių, gyvenimiškos patirties“, – sako mokslininkė ir aplinkosaugininkė Edita Baltrėnaitė-Gedienė. Pasak jos, vienas svarbiausių dalykų, saugotinų per pandemiją, – išmintis, jaunajai kartai teikiama vyresnių žmonių.

Mokslininkė daug laiko ir dėmesio skiria aplinkos tyrimams ir gamtą tausojančių technologijų kūrimui, ji ilgus metus šioje srityje darbavosi su savo tėčiu mokslininku Pranu Baltrėnu. Prieš keletą metų jie kartu sukūrė unikalų išradimą – organinius teršalus iš oro valantį vertikalų biofiltrą-absorberį, kuris buvo įvertintas Europos patentu. Lietuvos nelaimei, šių metų pradžioje teko atsisveikinti su profesoriumi P. Baltrėnu – jo gyvybę pasiglemžė COVID-19 liga.

Portalui LRT.lt mokslininkė E. Baltrėnaitė-Gedienė papasakojo apie savo mokslinę patirtį ir pasidalijo įžvalgomis, kaip atrasti ryšį su aplinka.

LRT.lt publikuoja interviu iš ciklo „Mokslo moterys“. Kiekvieną penktadienį papasakosime, kuo gyvena Lietuvoje dirbančios mokslininkės, kokius tyrimus jos atlieka, su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip atrodo jų kasdienybė.

– Pirmiausia noriu paklausti – kaip Jūs laikotės per šią jau daugiau nei metus trunkančią pandemiją?

– Pastarieji metai pažėrė daug iššūkių, daug linksmų ir liūdnų dalykų. 2020-aisiais gimė mano sūnelis ir iškart prasidėjo karantinas. Tai sukėlė daug rūpesčio dėl man artimiausių žmonių, ypač dėl tėvelio, kuris sausio mėnesį iškeliavo anapilin... Tad visi metai, o kartu ir sausis, vasaris buvo sudėtingi.

– Daliai žmonių karantinas buvo ir atradimų metas. Ar Jums pavyko ką nors naujo atrasti?

– Karantinas mus subūrė daug dirbti ir būti namuose, išmokti suderinti buitį ir darbinę veiklą. Labai pasiilgome bendravimo su žmonėmis, susitikimų. Norisi greičiau sulaukti jo pabaigos, susitikti su studentais, kolegomis, nes, mano nuomone, to negali pakeisti nuotolinis darbas.

– Viešojoje erdvėje esate pristatoma ne tik kaip mokslininkė, bet ir kaip aplinkosaugininkė. Kas Jums yra aplinkosauga?

– Tai mūsų gyvenimas darnoje su aplinka ir supratimas, kad esame aplinkos dalis ir visada taip bus. Technologijos padeda gyventi, jų vystymasis yra natūralus, kaip ir žmogaus protinių gebėjimų vystymasis. Bet, kad ir kiek dirbtume, prisimename aplinką, suprantame jos prasmę ir tai, kad mūsų sveikata bei gerovė labai nuo jos priklauso. Nuo to, kiek mes į tai atsižvelgsime, priklausys ir mūsų vaikų, šeimos, visuomenės gerovė. Kai suprastėja sveikata, pradedame daugiau dėmesio skirti maistui, gyvenimo kokybei, o tai vėlgi yra mūsų santykis su gamta.

– Manau, dauguma žmonių daugiau ar mažiau supranta, kad aplinka turi įtakos sveikatai. Galbūt Jūs galite įvardyti konkretesnes sąsajas, kokie aplinkos veiksniai turi didžiausią įtaką?

– Jų yra labai daug ir jos tiesioginės. Iš bendrųjų pavyzdžių, kai aplinka, pavyzdžiui, dirvožemis, užterštas toksiškais elementais, tokiais kaip metalai, jų dalelės pakeliamos į orą ir įkvepiamos, taip žmonių organizme ima kauptis metalai. Jie gali kauptis konkrečiuose organuose, pavyzdžiui, skydliaukėje. O dėl to žmogus gali jausti silpnumą, gali sutrikti skydliaukės veikla.

Iš užteršto dirvožemio metalai gali pereiti ir į maisto produktus, pavyzdžiui, daržoves, vaisius, taip jie vėlgi patenka į organizmą. Jeigu vykdoma pramoninė veikla, teršalų yra ir ore, tai veikia kvėpavimo organus. Vaikų darželiai būna pastatyti šalia pramonės įmonių, intensyviai naudojamų kelių, o vaikai teršalams yra ypač jautrūs. Nėščios moterys irgi turi būti saugomos, žiūrėti, kokius maisto produktus vartoja, iš kur jie gaunami.

Kitas dalykas, kaip tvarkomos įvairios pramoninės atliekos, nuotekos. Čia tokie primityvūs pavyzdžiai, bet sveikatą veikia viskas, kas patenka į žmogaus organizmą. Turėtume atsižvelgti ir į stresą, kiek jo patiriame darbe, santykiuose, kiek žmonės gauna jo per informacijos šaltinius. Teršalai kartu su stresu dar labiau paveikia žmogų.

– Kaip save apsaugoti nuo to aplinkos poveikio? Kaip saugotės Jūs ir ką galite patarti kitiems?

– Čia reikia kalbėti ir apie tai, ką žmogus gali padaryti, ir apie valdžios veiksmus. Manau, visuomenės sveikata yra ir valstybės užduotis. Atskirai kiekvienas žmogus sportuoja, stengiasi gerai maitintis, būti gryname ore, bet klausimas, koks yra valstybės požiūris į visuomenės sveikatą, kokia yra prevencija, kokie žmonių sveikatos tyrimai atliekami. Kiekviena šalis rūpinasi savo visuomenės sveikata, iš to randasi ir bendras požiūris, ir atitinkamos priemonės.

2014 metais mums teko vykdyti nedidelės apimties darbą, jo metu pamatėme, kad iš įmonės „Orlen Lietuva“ per 30 metų į orą patenkantys sunkieji metalai kaupiasi aplinkoje. Mes padarėme išvadą, kad jie greitai nepasišalina ir akumuliuojasi dirvožemyje, biologinėse terpėse. Tai tik vienas mažas pavyzdys, bet ilgalaikis aplinkos kokybės ir visuomenės sveikatos monitoringas gali atskleisti vertingų duomenų apie tai, kokia žmonių sveikata ir kaip su tuo susijusi aplinka.

– Kokias išskirtumėte didžiausias aplinkosaugos problemas Lietuvoje ir kaip manote, ar jos sprendžiamos?

– Nesiimčiau vertinti didžiausių problemų, dalis jų yra sprendžiamos. Spręsti aplinkosaugos problemas turėtų būti noras iš valstybės, reikia dirbti su akademine visuomene, mokslininkais ir rezultatus pristatyti visuomenei. Tai turėtų būti bendras darbas. Mokslininkai gali padėti, tačiau valdžia turi matyti, kad tai svarbu.

– Galbūt trūksta visuomenės iniciatyvos, aktyvesnio įsitraukimo? Ar pagirtumėte lietuvius už rūpinimąsi aplinkosauga, ar daugiau supeiktumėte?

– Yra įvairių žmonių, ir tokių, kurie rūpinasi, rodo daug iniciatyvos. Bet tai tik viena dedamoji, aktyvi visuomenė yra gerai, tai yra bet kokių sprendimų variklis, tačiau valstybė turi rodyti savo prioritetus. Kartais žmonės nusivilia matydami, kad kovoja, tačiau nėra rezultato. Šalies vadovai tam ir išrinkti, kad matytų ir suprastų, kas svarbu, kad rodytų pavyzdį.

– Kokius tyrimus šiuo metu atliekate ir kaip atrodo Jūsų darbo kasdienybė?

– Viena iš mano ir mano komandos krypčių yra tyrimai, susiję su bioanglies gamyba ir jos savybėmis. Ji gaminama iš biomasės, kuri kaitinama bedeguonėmis sąlygomis. Pasaulyje bioanglis pradėta tyrinėti, nes gautas produktas gali būti sėkmingai įterpiamas į dirvožemį, taip pagerinant jo savybes ir jame ilgiau išlaikant organinę anglį. Kaip žinote, didėjant masinei gamybai dirvožemis alinamas, matomas akivaizdus organinių medžiagų sumažėjimas, apie tai kalba ir Lietuvos dirvožemininkai.

Kita vertus, bioanglis sumažina CO2 emisiją iš dirvožemio, tokiu būdu sulaiko tam tikras organines dalis, kurios patenka į atmosferą. Taip prisidedama prie klimato kaitos poveikio mažinimo. Dar kitas bioanglies pliusas tas, kad ji gali būti naudojama aplinkosaugos technologijose, sulaikant teršalus. Yra daug sprendimų, panaudojant ją biofiltruose orui valyti arba teršalams iš vandeninės terpės sulaikyti, arba netgi įterpiant į dirvožemį užterštose teritorijose. Teršalai yra ilgiau sulaikomi, stabilizuojami. Bioanglis gali būti pagaminta ir iš biomasės atliekų, ji turi daug panaudojimo sričių.

Kita tyrimų kryptis – biogeocheminė teršalų pernaša, kai tiriami teršalų pernašos būdai tarp įvairių gamtinių terpių, vertinama teršalų akumuliacija. Tai padeda spręsti apie gamtos užtaršos lygį ir vertinti žmogaus gyvenimo kokybę toje aplinkoje. Ar pirkdami gyvenamąjį būstą susimąstome, kokioje teritorijoje jis pastatytas? O jei tai buvo gamybos įmonė, kuri ilgus metu teršė, pavyzdžiui, dirvožemį? Teršalai greitai nepasišalina, lieka dirvožemyje. O vėjo pakeltos dirvožemio dalelės įkvepiamos. Jas kartu su absorbuotais teršalais įkvepiame mes, mūsų vaikai. Ir tai tik vienas aspektas.

– Kaip atrodo Jūsų tipinė darbo diena? Ar turite laisvalaikio?

– Darbas niekada nesibaigia, jo užtektų ir savaitgaliais. Dabar karantinas ir viskas vyksta per nuotolį, bet grįžus į normalų gyvenimą darbas yra ir prie kompiuterio, skaitant naujienas, dirbant su duomenimis. Taip pat vyksta darbas su kolegomis ir studentais laboratorijoje. Labai įdomu išvykti į gamtą, imti mėginius, bendrauti su kolegomis ir realiai matyti problemas, bendrą situaciją aplinkoje. Mokslininko darbas įdomus tuo, kad yra įvairiapusis. Tačiau stengiamės susiderinti ir su šeima, reikia ieškoti pusiausvyros tarp darbo ir poilsio.

– O ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Labai paprasta – smagiausia pasivaikščioti gamtoje su šeima. Lietuviui miškas yra labai brangus: jeigu susierzinęs ar nuvargęs žmogus pasivaikšto po mišką, praeina pyktis, nuoskaudos, jis atsipalaiduoja. Miške supranti gamtos sudėtingą paprastumą.

Mes kartais taip sudėtingai į viską žiūrime, todėl labai svarbu atsipalaiduoti, o gamta sugeba tai suteikti. Klausimas, kiek mes sugebame ją išlaikyti švarią...

– Ar turite mėgstamiausią vietą Lietuvoje, kur visuomet norisi grįžti?

– Lietuvoje brangiausia yra tėviškė, vietos, kur užaugau, praleidau vaikystę, kur prasidėjo visa istorija. Turbūt labai asmeniškai pasakysiu, bet išėjus tėveliui man labai brangu kalbėtis su žmonėmis iš jo gimtinės, pabūti tose vietose, stengtis dar labiau bendrauti ir bendradarbiauti su ten gyvuojančiomis bendruomenėmis.

Norisi grįžti į gamtą, prie gimtosios žemės. Nuo ten prasideda žmogiškasis grožis. Aš tai jaučiu nuvykusi į tėvelių gimtąsias vietas, savo vaikystės vietas. Ryšys su gimtine, manau, yra tai, kas išlaiko žmoguje žmogiškumą. Kuo toliau bėgame į miestus, siekiame didelės piniginės naudos, tuo labiau tolstame nuo žmogiškųjų vertybių. Vis tiek prie to grįžtame, tik kiekvienas savu laiku – pasiilgstame žmogiškumo.

– Jūs nesate pirma mokslininkė savo šeimoje. Ar iš to ir atėjo noras eiti šiuo keliu?

– Tikrai taip. Su tėveliu jau būdama septynerių metų važiuodavau į universitetą, ten matydavau, kaip jis dirba, kuo užsiima. Kartais netgi būdavau viena, kol jis dirbdavo su studentais. Matydavau jo darbą, užsidegimą, tikėjimą, kaip jis stengėsi, kad būtų gerai ir kolegoms, ir universitetui. Kiek galėdavo, tiek prisidėdavo dirbdamas aplinkosauginį darbą dėl šalies gerovės. Tai daro didelį įspūdį. Tokių žmonių nėra daug, o tai įkvepia jaunus žmones, mane įkvėpė kaip dukrą. Jis buvo stipri asmenybė, mane išmokė nekreipti dėmesio į smulkmenas, o kurti, atleisti ir tikėti šviesa, gerais dalykais. Jis buvo ir yra labai svarbus mano gyvenime, mes kartu dirbome, galbūt todėl tai palieka dar didesnę tuštumą.

(Prof. habil. dr. Pranas Baltrėnas – šaliai itin nusipelnęs mokslininkas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, išradėjas, gavęs ne vieną apdovanojimą už savo mokslinį indėlį. Jo kryptingi ir nuoseklūs darbai aplinkosaugos srityje vertinami ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio mastu. Jis mirė 2021-ųjų sausio 14 dieną eidamas 81-uosius.

Kaip rašė Vilniaus TECH universitetas, P. Baltrėnas niekada nebuvo abejingas stebėtojas. Profesorius visada buvo aktyvus aplinkos apsaugos srities specialistas, iniciatyvus ir labai produktyvus visų universiteto procesų dalyvis. Taip pat – Sibiro užgrūdintas, ištvermės ir entuziazmo pavyzdys jaunesniems universiteto kolegoms. Jis demonstravo didelę aistrą mokslui ir meilę gyvenimui. Jo pavyzdys paneigė visuomenėje formuojamus stereotipus apie amžiaus ribas.)

– Kas Jums buvo sunkiausia mokslinėje karjeroje? Kokie didžiausi iššūkiai kilo?

– Mokslinė veikla padėjo išmokti, kad reikia subręsti. Gal pasakysiu nepopuliariai, bet kad žmogus taptų specialistu, iki 40 metų turi ypač daug mokytis, mokytis iš vyresnių, išmintingų senolių. Užimti svarbius postus įvairiose srityse, manau, žmonės galėtų tik nuo 40 metų, kai jau sukaupta žinių, gyvenimiškos patirties. Man ir tėtis sakydavo, kad iki 40 metų turi daug dirbti, mokytis ir per daug neišsišokti. Vėliau pradeda formuotis žmogaus išmintis iš sukauptų žinių ir patirties. Per daug jauni žmonės vadovaujamose pozicijose dar nėra pakankamai subrendę. Mokslinė veikla padėjo suprasti, kaip tai vyksta, kokį turi supratimą apie įvairius procesus, kai tau 30 metų, ir koks supratimas, kai 40 metų. Išmintingi sprendimai gali būti priimami tik brandesniame amžiuje. Dėl to aš labai džiaugiuosi, kad mokslinėje veikloje turėjau galimybę pažinti protingų, išmintingų žmonių, tarp jų ir savo tėtį, iš jo labai daug mokiausi.

Daugelyje kitų šalių vadovais tampa žmonės, turintys mokslinį laipsnį. Tai reiškia, kad žmogus daug laiko skyrė tos srities analizei, supratimui, žinioms. Visa tai ateina su dideliu darbu ir kartais dideliu nusivylimu.

Pandemija pakirto mūsų vyresniuosius ir pasiėmė išmintingus žmones. O tai labai svarbu, jauni nesugeba taip greitai pasisemti išminties, tam reikia laiko. Saugokime išmintį. Jaunas gali būti aktyvus ir ambicingas, bet geriausias rezultatas pasiekiamas, kai jis dirba kartu su vyresniu ir išmintingu žmogumi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.