Mokslas ir IT

2021.05.12 19:36

Pandemija priverstinai iškraustė lietuvius į internetą – kas nutiktų vieną dieną jam dingus?

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.05.12 19:36

Pastaruosius metus galima pavadinti namų interneto metais. Dar niekada interneto ryšio tiekėjai nėra matę taip stipriai išaugusio vartojimo, kuris nuo pat pandemijos pradžios dar neatslūgo. Nors kilo daug iššūkių tiek žmonėms, tiek operatoriams, staiga pasikeitusi kasdienybė gyventojus privertė nustoti ignoruoti išmaniąsias technologijas ir išmokti kai kuriomis paslaugomis naudotis nuotoliniu būdu. O tai tam tikra prasme netgi išėjo į naudą.

Kompanijos „Cgates“ generalinis direktorius Tomas Burovas pasidalijo įžvalgomis apie interneto vartojimą per pandemiją, kaip spręsti kibernetinio saugumo bei internetinio piratavimo klausimus ir kas nutiktų, jeigu vienai dienai šalyje dingtų internetas.

– Jau daugiau nei metus didelė dalis žmonių dirba nuotoliniu būdu. Kokios būtų Jūsų įžvalgos iš viso šio laikotarpio? Kaip išaugo interneto vartojimas, kokie didžiausi iššūkiai kilo?

– Iššūkių kilo visiems: ir žmonėms, kuriems staiga prireikė dirbti ir mokytis iš namų, ir operatoriams, nes padidėjęs vartojimas atsirado labai greitai, staiga. Mes džiaugiamės, kad buvome pasiruošę.

Šviesolaidinis internetas, kurį tiekia daugybė įmonių Lietuvoje, turėjo tam tikrą standartinį greitį – 100 Mb/s. Tai buvo rinkos standartas. Per pandemiją, pasikeitus žmonių gyvenimo būdui, pamatėme, kad interneto vartojimas šoktelėjo 40 proc. Tai nutiko ne pamažu, o staiga. Iš pradžių padidėjo vietinis Lietuvos srautas, bet labai greitai, kai visi pradėjo dirbti nuotoliniu būdu, naudotis platforma „Zoom“, tam tikromis „Google“ paslaugomis, išaugo ir interneto srautas, išeinantis už Lietuvos ribų.

Rinkoje visi operatoriai susidūrė su labai panašiais pokyčiais, visi operuoja labai panašiais skaičiais. Jeigu būtume nepasiruošę ir jeigu buvo tokių operatorių, tai jų klientai išties turėjo patirti tam tikrų nesklandumų, nes neužteko srauto, greičio, buvo per didelė tinklo apkrova.

Kai esi naujuose gyvenimo rėmuose, kur turi dirbti kitaip, mokytis kitaip ir dar nepavyksta to padaryti dėl to, kad internetas neveikia, tikrai ne pati geriausia kombinacija.

– O kaip keitėsi interneto vartojimas metams bėgant? Išliko toks pat stabiliai išaugęs ar mažėjo?

– Iki pandemijos interneto vartojimo namuose pikinis laikas būdavo nuo 19 valandos. Kai ištiko pandeminė situacija, karantinas, pikas tebebūdavo 19 valandą, bet atsirado ir kitas pikas – nuo ryto. Vaikai ir studentai pradėjo jungtis į nuotolines pamokas, žmonės pradėjo dirbti nuotoliu, todėl iš esmės pikas prasidėdavo ryte ir trukdavo beveik visą dieną. Šiek tiek apmažėdavo popietę, tačiau vakare vėl grįždavo. Kitaip tariant, visa diena tapo panaši į pikinį vartojimą, nes interneto poreikis atsirado nuo ryto iki vakaro. Vakare galbūt daugiau pramogai, o rytas ir dienos metas būdavo daugiau mokslams ir darbui.

Aišku, yra sezoniškumas, vasarą žmonės pradėjo daugiau atostogauti, todėl vartojimas šiek tiek sumažėjo. Rudenį vėl viskas grįžo į pavasario lygį. Iš tikrųjų šie metai buvo interneto naudojimo metai. Mes jį visą laiką naudojame, tik ne namuose, o biure, tačiau dabar namų internetas pradėtas naudoti viskam – tiek pramogoms, tiek darbui, tiek mokslams.

– Kadangi daugelį dalykų teko daryti nuotoliniu būdu, galbūt išryškėjo gyventojų internetinio raštingumo spragų? Gal padaugėjo skundų, kad kas nors nepavyksta?

– Be abejo, buvo sunkumų. Virsmas įvyko staiga ir nebuvo laiko jam pasiruošti, pirmiau išmokti, o tada pradėti naudoti. Kasdienybė privertė išbandyti ir daryti dalykus, kurių anksčiau žmonės nedarė.

Internetinis raštingumas tapo aktualia tema, ypač žmonėms, kurie buvo linkę labiau naudotis kitais kanalais. Manau, visi galime pasakyti, kad per pandemiją teko pamokyti tėvus, senelius, papasakoti ir paaiškinti jiems, kaip reikia paskambinti vaizdo skambučiu, kai nebuvo galimybės būti kartu, pasimatyti. Tai privertė ieškoti sprendimų. Taip, tai buvo iššūkis, bet manau, kad mes į daugelį dalykų žvelgiame su tam tikromis išankstinėmis nuostatomis, kad aš nesugebėsiu, man nepavyks, per sunku. Bet pabandžius ir sulaukus šiek tiek pagalbos nauji įgūdžiai tikrai greitai susiformuoja ir čia amžius nėra problema.

Man nuostabu matyti savo vyresnio amžiaus tėvus, kurie dabar kuo puikiausiai visą informaciją susiranda internete. Jie žymiai dažniau man skambina vaizdo skambučiais negu aš, nes aš dažniau renkuosi tradicinį telefono skambutį. Pastebėjau, kad jie naudojasi tomis technologijomis, kurias anksčiau, sakyčiau, buvo linkę ignoruoti ir labiau mėgo tradicinį bendravimo būdą.

Net ir vartotojai, kurie iki pandemijos mėgdavo ateiti į prekybos centruose esančius klientų aptarnavimo centrus ko nors paklausti, pasiaiškinti, kai tokios galimybės nebebuvo, labai greitai rado alternatyvių būdų, kaip tai padaryti netgi daug greičiau, negu nuvykti į saloną ir su konsultantu pasikalbėti gyvai. Jie atrado, kad tai galima padaryti telefonu, internetu. Tad pandemija, sakyčiau, ne tik pažėrė daug naujų iššūkių, bet ir parodė labai daug naujų galimybių.

– Kaip manote, kokie pokyčiai yra negrįžtami?

– Manau, mes visi puikiai supratome, kad nebėra taip svarbu, iš kur dirbi: dirbti galima iš bet kur, tam reikalingas geras, stabilus interneto ryšys. Ir tu gali būti taip pat pasiekiamas, matomas, gali dalyvauti susirinkimuose, būti lygiai toks pat produktyvus, lyg sėdėtum biure.

Manau, tai jau nebegrįš į tą būseną, kuri buvo. Žmonių suvokimas, kad namuose reikalinga šviesolaidinė technologija, kuri stabiliausia šiandien interneto rinkoje, – ji neišvengiama ir labai reikalinga, tą mes jaučiame. Vartojimas didelis, žmonėms reikia stabilaus, gero, greito interneto.

– Šiais metais buvo ne vienas skandalas dėl privačių duomenų nutekinimo. Dabar, kai žmonės ypač daug laiko leidžia internete, šis klausimas tampa vis svarbesnis. Kokio elgesio internete turėtų išmokti tiek įmonės, tiek vartotojai?

– Kibernetinis saugumas yra labai aktuali tema, tikiuosi, kad į tai bus žiūrima daug rimčiau. Yra visos priemonės, kaip kovoti su fiziniu vandalizmu, bet interneto erdvėje nusikaltimai, mano akimis, per daug toleruojami arba yra per mažai instrumentų, kaip tai valdyti. Tarkime, į kibernetines atakas, nusikaltimus, kurie vykdomi bandant pavogti duomenis, gadinti sistemas ar kitaip kenkti tiek įmonėms, tiek privatiems asmenims, turėtų atkreipti dėmesį teisėsauga ir sukurti instrumentus, kurie padėtų su tuo kovoti.

Kita vertus, kiekvienas vartotojas turėtų būti atsargus. Duomenys, informacija yra mūsų turtas, kiekvienas esame atsakingas už tai, ką ir kur pateikiame. Interneto erdvėje nereikia būti naiviems, kad viskas gera ir gražu, nes ten yra visko. Įmonės dabar turi įvairiausių rinkos pamokų dėl nutekinimo, duomenų vogimo ar netinkamo valdymo. Visi turi stengtis, kad šioje srityje būtume saugūs.

– O kaip dėl internetinio piratavimo? Nors daug interneto tiekėjų blokuoja tokias svetaines kaip „Linkomanija“, žmonės vis tiek randa būdą apeiti kliūtis ir, jei neklystu, mes tebesame antri Europoje pagal vagiamo turinio mastą. Kaip spręsti šią problemą?

– Tai yra opi, ilgametė problema. Labai gaila, kad gana ilgai internetinis piratavimas buvo laikomas norma, nes tai suformavo netinkamą požiūrį ir netinkamus įpročius. Dabar mes šnekame apie tai, bandome keisti drausdami, blokuodami, įvairiais kitais veiksmais, bet pati didžiausia problema, kad žmonėms jau susiformavęs įprotis. Daliai žmonių atrodo, kad turinys yra laisvai prieinamas ir nieko nekainuoja, jeigu jis internete, tai kodėl negali visi juo naudotis... Deja, taip nėra – tai tam tikra intelektinė nuosavybė, kuri turėtų būti apsaugota, bet taip susiklostė, kad interneto platybėse galima rasti to turto. Žmonėms Lietuvoje tai atrodo savaime suprantama.

Šiuo metu, manau, didžiulis dėmesys skiriamas švietimui, kad tai yra vagystė, neteisėta ir neteisinga. Stengiamės pripratinti vartotojus, kad turinį galima gauti nebrangiai, patogiai ir jo nevagiant.

– Atrodo, kad dabar daugiau žmonių įvairaus pobūdžio turinį žiūri internete, o ne per televiziją. Kaip keitėsi santykis tarp internetinių platformų ir tradicinės televizijos?

– Turinio prienamumas tapo labai įvairialypis, jo galima rasti ir televizijoje, ir vaizdo nuomos, internetinėse turinio platformose. Jų atsiranda vis daugiau, tai irgi prisideda prie to, kad žmonės pradeda suvokti, jog to turinio yra ir jis labai arti, tai nėra labai brangu, bet patogu. Tačiau turėtume nepamiršti, kad yra kalbos barjeras, tame pačiame „Netflixe“ skelbiamas turinys ne lietuvių kalba. Lietuvoje žmonės įpratę žiūrėti filmus, dubliuotus lietuviškai, yra didelė dalis populiacijos, kuri supranta rusiškai, jaunoji karta gerai moka anglų kalbą, todėl jiems tai nėra problema. Todėl platformų vartojimas išsiskaido. Be abejo, jos populiarėja, nes turinys yra svarbiausias dalykas, ne tiek svarbu, iš kur jį gauti. Jeigu man įdomus serialas, tai ir naudosiuosi ta platforma, kad galėčiau jį pažiūrėti.

Vis dėlto mes stebime, kad televizijos žiūrėjimas taip pat neužleidžia pozicijų. Tai reiškia, kad į tą pačią parą telpa viskas – televizijos žiūrėjimas, filmų nuoma, internetinių platformų naudojimas. Ekranai užima labai didelę laiko dalį mūsų gyvenime.

– Kaip Lietuvos mastu vertintumėte interneto pasiekiamumą? Ar turime gerą infrastruktūrą?

– Manau, Lietuva gali mėgautis tikrai greitu, stabiliu interneto ryšiu. Galiu kalbėti apie fiksuotąjį ryšį, šviesolaidinį, mobilųjį internetą. Iš esmės kaip paslauga internetas Lietuvoje yra kokybiškas ir prieinamas visiems. Jeigu žiūrėtume iš greičio perspektyvos, mūsų pozicijos puikios, jeigu iš kainos perspektyvos – internetas Lietuvoje nėra labai brangus, palyginti su Europa ar pasauliu. Mums labai pasisekė, kartais net nesuprantame ir negalime įvertinti, kokį gerą interneto ryšį turime.

– Per šiuos metus labai gerai supratome, koks svarbus geras interneto ryšys. Kaip manote, kas nutiktų, jeigu vienai dienai Lietuvoje visiškai dingtų internetas?

– Gal ir neblogas eksperimentas būtų. Iš tikrųjų, manau, nebūtų labai gerai, nes internetas yra daugelio dalykų pagrindas, kai kuriuos gyvybiškai svarbius veiksmus mes atliekame naudodami interneto ryšį. Vien atsiskaityti banko kortele būtų neįmanoma, o aš žinau, kad yra žmonių, kurie beveik niekada neturi grynųjų pinigų.

Nekalbant apie tai, kad daugybė įvairiausių sistemų, sprendimų, tiek sveikatos apsaugos srityje, tiek kitose sferose, kaip kad viešojo transporto bilietai, sukasi internete. Mes tiesiog to nebepastebime, bet viskas gyvuoja, nes turime internetą. Tad šiuo aspektu būtų tragedija. Manau, pasaulis būtų labiau šokiruotas negu ištikus pandemijai.

Iš kitos pusės, nereikėtų išjungti interneto Lietuvoje, tačiau kiekvienas turėtume bent kas mėnesį ar ketvirtį pasiskirti dieną be interneto. Tam, kad pamatytume gyvenimą, kuris mus supa, galėtume pasidžiaugti pavasariu, žydinčiomis gėlėmis ir tai pamatytume ne per ekraną, o gyvai.

Šiek tiek sustotume, nes internete viskas vyksta labai greitai. Atsidarykite instagramą ir pažiūrėkite, kaip greitai perbėgsite per savo draugų gyvenimus. O jeigu norėtumėte su jais visais pabendrauti, su kiek žmonių susitiktumėte per dieną? Turbūt ne tiek ir daug, jeigu norėtumėte kokybiškai ir visavertiškai pabendrauti. Manau, labai sveika sau skirti dieną be interneto, kad suvoktume, kokia svarbi pusiausvyra mūsų gyvenime.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.