Mokslas ir IT

2021.02.24 05:30

Profesorius Telksnys apie 5G ir ateities technologijas: blogai bus tinginiams, aukštojo mokslo siekiantiems tik dėl popieriuko

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.02.24 05:30

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkas Adolfas Laimutis Telksnys – žmogus, kuriam visi turime dėkoti, jog prieš 30 metų Lietuvoje buvo įvestas internetas. Praėjusiais metais jis atšventė 90-ą gimtadienį, o per tuos metus niekada nenustojo dirbti Lietuvos naudai, net ir dabar prisideda prie lietuviškai kalbančių robotų humanoidų vystymo. Prieš 50 metų profesorius išpranašavo išmaniųjų įrenginių atsiradimą, dabar jis prognozuoja, kad ne itin tolimoje ateityje gyvensime su mums patarnaujančiais, juodus darbus nudirbančiais robotais.

Adolfas Laimutis Telksnys portalui LRT.lt papasakojo, kaip technologijos keis mūsų gyvenimą, kokia bus kasdienybė su robotais humanoidais ir ko jau dabar reikėtų pradėti mokyti vaikus mokyklose.

– Kadangi per savo gyvenimą išties nuveikėte labai daug, paklausiu, kurie darbai Jums pasirodė įsimintiniausi?

– Visi, kuriuos dariau. Ar tas darbas didelis, ar mažas, jeigu aš galvoju, kad jį reikia padaryti, jeigu dėjau pastangas, tai man kiekvienas darbas duoda pasitenkinimą.

O kuris yra didžiausias, gali kiti pasakyti. Jei mano tos pastangos, kurias aš dėjau, atnešė tokius rezultatus, padarė, kad ir kitiems gerai būtų, tai labai puiku. Bet tai kiti turi pasakyti, ne aš.

– Tai ką Jums tada kiti sako?

– Pavyzdžiui, tikrai sako, kad gerai, jog prieš 30 metų buvo atvestas į Lietuvą internetas. Jis atvestas buvo per tris mėnesius, ne taip, kaip aš dabar juokiuosi, kad Vilniuje statome stadioną 30 metų ir jo dar nėra. Tai čia man pavyzdys, kaip nereikia dirbti.

O antras dalykas, kuriuo irgi džiaugiasi visi, tai plačiajuostis internetas, kuriuo mes irgi visi naudojamės. Tai buvo ne prieš 30, o prieš dešimtį metų. Padaryti plačiajuostį internetą trukdė galingos mūsų valdžios jėgos.

– Kaip trukdė?

– Tai kokių dalykų nepridarė. Žiniasklaida rašė, kaip Telksnys su Kazicku (Juozu Kazicku – LRT.lt), Amerikos lietuviais nori užgrobti visus tinklus. Tada aš skambinau Kazickui, klausiau, ką darom. O jis atsakė: „Tegul loja.“

Buvo priežasčių, dėl ko kai kas nenorėjo plačiajuosčio interneto, optinių ryšių. Kuo jie yra ypač reikšmingi mums? Mes keliasdešimčiai metų į priekį atvėrėme sau puikiausias galimybes kiek tik nori plėstis su ryšiu. Mūsų interneto ryšys Lietuvoje pagal greitį papuola į pasaulio dešimtuką.

Iš pradžių buvo sakoma, kad dviese mes norėjome pavogti visą ryšį. Paskui pradėjo kalbėti, kad jo nereikia, nes geriau belaidis ryšys, kuris yra daug modernesnis. Aš ir sakiau, kad belaidis ryšys yra geras ir jo reikia, tačiau kad jį turėtume, reikia turėti laidinį labai platų ryšį. Belaidis ryšys tai kaip keliukas nuo autostrados iki jūsų namų. Bet autostrada tai turi būti.

Buvo tiek stabdoma, tokiais negražiais būdais, daroma viskas, kad šitas dalykas neveiktų. Paskutinį kartą buvo posėdis Vyriausybėje. Eilinį kartą aš aiškinau, kodėl reikia to plačiajuosčio ryšio, o man tuometinis premjeras A. Brazauskas ir sako: „Ko tu draskaisi. Gi kaimas visas prasigėręs.“ Nes šitas plačiajuostis ryšys buvo skirtas pirmiausia kaimiškoms vietovėms. Tai aš tada visų ministrų nuostabai pasakiau: „Premjere, kai jūs važiuojate medžioti, tai gal jūsų varovai ir prasigėrę. Bet kaime yra mokytojų, yra gydytojų, veterinarų.“ Ir dar pridėjau, kad būtų gražiau, – buvusių kolūkių pirmininkų, kurie visgi rūpinasi šitais žmonėmis.

Tada jis klausė, kaip darom. A. Butkevičius (tuometinis finansų ministras) pasakė – tai paleidžiam šitą projektą. Ten buvo viskas, sakyčiau, ant labai plono siūliuko. O dabar gerai, kad šita visa mūsų veikla atvežė į Lietuvą 100 milijonų eurų. Dar daugiau.

O dabar niekaip nesuskaičiuoja koronaviruso statistikos, neveikia apskaita. Klausykit, čia gi didžiulė betvarkė. Tai ne technologijos kaltos, čia žmonės kalti. Kalti tie, kurie priėmė žmonių darbus, nepadarytus iki galo. Baisu. Konkursai vyksta, pinigus vaizduoja taupantys. Ir kai aš tą nelaimingą mūsų stadioną prisimenu, taigi buvo jau keletas konkursų, kuriuos kažkas laimėjo, paėmė pinigus, o stadiono nėra.

O kai vedėme internetą, darbas padarytas buvo per tris mėnesius. Todėl, kad visi savo pastangas sutelkė vienam tikslui. Ir ne durnių klijavo, o darbą dirbo, tai buvo padaryta greitai.

(LRT.lt primena, kad gruodžio pabaigoje paaiškėjo, jog liko neužfiksuota apie tūkstantį mirčių nuo COVID-19 ligos. Po šio atvejo teko į situaciją įsikišti Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM). Išanalizavę situaciją ministerijos specialistai atrado, kad gydytojai dirbo daug papildomo, bet nenaudingo darbo ir tuos pačius duomenis turėjo pranešti trimis skirtingais kanalais. Po šio skandalo statistinių duomenų tvarkymą SAM patikėjo Statistikos departamentui.)

– Prieš daugiau nei 50 metų atspėjote išmaniųjų įrenginių atsiradimą, tai labai dažnai minima viešojoje erdvėje. Man įdomu, kaip Jums pavyko tai nuspėti? Anuomet tokie dalykai tikriausiai atrodė kaip paimti iš fantastinės knygos. Kokiomis užuominomis kliovėtės?

– Atėjo tada „Tiesos“ korespondentas ir paprašė pasakyti, kas bus po 50 metų. Ir jis nesakė, kad tai nesąmonės. Turbūt todėl, kad žmonės jau buvo apsišvietę, buvo atsiradę kompiuteriai, apie jų galimybes jau buvo pradėta kalbėti. Anuometiniam kompiuteriui reikėjo didelės salės. Pirmajame skaičiavimo centre, kuris buvo Lietuvos mokslų akademijoje, buvo daugiau nei 10 tūkst. lempų. Tūkstančiai lempinių televizorių, ten viskas genda, karštis baisus, apačioje buvo ventiliatoriai, kurie orą aušino ir t. t. Bet matėsi, kad visgi tas lempas keis tranzistoriai, saldainiuko didumo. Dabar tokių tranzistorių jūsų mobiliajame telefone koks 100 tūkstančių. Taigi, matėsi, kad jie mažės.

Atmintis – buvo gerai, jeigu siekdavo keliasdešimt skaičių. Bet kai šiek tiek įjungi fantaziją, remdamasis šiokia tokia patirtimi, kodėl negali tos atmintys didėti? Tai aš ir sakiau, kad sumažės patys tranzistoriai, reikės mažiau elektros, atmintys bus gerokai didesnės. Tik fantazija yra ne šakėm ant vandens, o su tam tikru pagrindu.

– Kaip manote, su kokiomis technologijomis gyvensime ateityje?

– Atsiras visiškai naujų mašinų, nebe tie tradiciniai kompiuteriai, kur maigai klaviatūrą. Bus kompiuteriai, su kuriais galėsi pasišnekėti, kurie vaikščios, mums patarnaus, vadinamieji robotai. Tikriausiai važinėjate mašina. Tai ją surinko robotai. Bet tuos robotus kol kas aptarnauja žmonės, nes jie pasiutusiai sudėtingi.

Dabar reikia mokinius mokyti ne tik kompiuterinio raštingumo, bet ir robotinio raštingumo. Kaip jie dirbs su tomis mašinomis, kurios ateis. Dalis jų jau ir atėjo, yra savaeigiai automobiliai ir kitokie prietaisai, išmanūs daiktai. Jais reikės naudotis, o kaip naudotis, niekas nerodo.

Duosiu vieną pavyzdį. Pasiūliau Švietimo ministerijai, kad reikia pradėti rimtai dirbti su robotiniu raštingumu mokyklose. Pakvietė mane į posėdį paklausyti. Tai galiu pasakyti, kad gražiai atsirašinėjama. Kam čia daryti, jeigu gali nedaryti? Buvo pasiūlymas per 24 mėnesius padaryti bandymus mokyklose, apmokius mokytojus, paruošus keletą robotų pradėti tai naudoti praktiškai. Šitas dalykas yra ne šakėm ant vandens rašomas, mes jau esame padarę robotų, su jais jau vaikai pradeda dirbti.

Bet gi čia saviveikla, kiti aiškina, kad yra robotikos mokyklos. Bet jie ten dirba visiškai kitus darbus. O ką aš kalbu, tai yra robotinis raštingumas, kaip dabar visi moka naudotis kompiuteriais, ateityje visi turėtų mokėti naudotis įvairiais išmaniais įrenginiais, savavaldžiais prietaisais ir t. t.

– Bet manau, pati robotikos sritis lietuviams galbūt atrodo dar šiek tiek egzotiška. Apskritai, žmonės bijo ir 5G ryšio, ir kitų technologijų...

– Bet tai žiniasklaidos kaltė, čia yra viena iš melagienos rūšių. Dabar gi sakoma, kad pats pigiausias šovinys yra elektroninis ir juo reikia šaudyti ne fiziškai, o žmonėms į galvas. Kad susuktum smegenis.

Jau žmonėms prikišo į galvas, kad 5G yra negerai. O jūs mobilųjį telefoną naudojate, ar sukvailėjote? Ir aš nesukvailėjau. Kas yra šitie ryšiai? Tai yra tam tikras dažnis. Kai iš 3G perėjom į 4G, niekas nešnekėjo. Bet dabar yra kita padėtis, nes kai kas nori šaudyti mums į smegenis.

Aiškina, kad kinai mus seks ir taip toliau. Mus dabar seka, čia ne naujiena. Kai einame apsipirkti, mus seka, kai įkišate kortelę, jau save atiduodat sekti. Bet tai nėra blogai, nes tos įmonės, sekančios, ką pirkėjai pirko, kada pirko ir t. t., gauna informaciją, kaip pagerinti tiekimą, kad netrūktų prekių.

Netgi peiliu, kurį turite savo virtuvėje, galima duonos atsiriekti ir galima žmogų nudurti. Taip ir 5G gali naudoti visokiems dalykams. Taigi aiškina, kad čipą įdės, žiūrės, kur mes vaikštom. Bet jie ir dabar visa tai žino. Jeigu turite mobilųjį telefoną ir net jeigu jis išjungtas, vis tiek galima žinoti, kur esate. Jeigu norite, kad jūsų nesektų, reikia ištraukti akumuliatorių, bet moderniausiuose telefonuose jie jau nebeišsiima.

Tik nereikia mūsų gąsdinti. Reikia paaiškinti.

Žiūrėkite, dabar yra 5G, bet netrukus bus 6G, jau dabar bandomas universitete, bus ir 7G, ir daugiau G. Ką duos 5G? Atsiras savavaldis automobilis, jeigu jis sutiks kelyje kokią kliūtį, turi gauti tą signalą labai greitai. Žmogus kai pamato kliūtį kelyje, ši žinia jo galvoje atsiranda per 100 milisekundžių. Pavyzdžiui, trumpų atstumų bėgikai treniruojasi greitai reaguoti, kad kuo greičiau pajudėtų iš vietos gavę komandą.

Įsivaizduokite, jeigu važiuojate ir sureaguojate į atsiradusią kliūtį tik po dviejų sekundžių. Taigi jūs ant jos užvažiuosit. Tai prie 5G prisijungusio įrenginio reakcija tokia greita, kad jis į pastebėtas kliūtis reaguos maždaug tokiu greičiu, kaip žmogus. Tai keliasdešimt ar gal net 100 kartų greičiau nei dabartinis 4G.

Tai gerai ar blogai? Bus savavaldis automobilis, jūs tingėsit vairuoti, galėsite paleisti autopilotą, žiūrėti per langą ir važiuoti ramiai. Todėl, kad bus 5G.

Dabar į krautuves galima ir neiti, gali per internetą užsisakyti. Tau atveža ir padeda prie durų. Bet dabar gi skraido dronai, tai kodėl jiems šitos užduoties neduoti. Jis galbūt padės prekes ne prie durų, bet balkone paliks. Arba pradarysit langą. Tai pavyzdys, ką gali jau dabar daryti.

– Kalbant apie robotus, tai žmonės mano, kad jie užims darbo vietas ar kitaip pernelyg pakeis tą kasdienybę. Dėl to galbūt tų pokyčių baiminamasi?

– Buvo baiminamasi ir tada, kai prieš keliasdešimt metų atsirado kompiuteriai. Kažkoks korespondentas tada klausė: „Ar mašinos bus protingesnės už žmones, ar ne?“ Tai dabar praėjus 60 metų man pasakykit – mašinos protingesnės už žmones ar ne?

– Manau, kad ne.

– Man irgi taip atrodo. Nežinau, ar jos išvis kada nors bus protingesnės. Mūsų smegenyse yra tokia sistema, kad iki šiol niekas nesusigaudo, kas ten darosi. Bet mes gyvename.

Kai jūs sakot, kad žmonės bijos, tai žinot, kai atsirado pirmasis automobilis, jis važiavo tokiu klaikiu greičiu – 12 kilometrų per valandą. Kai pirmą kartą jis važiavo, priekyje bėgo žmogus ir visiems aiškino, kad reikia būti labai atsargiems, nes dabar važiuos mašina klaikiai dideliu greičiu. Ar ne linksma?

Tai kai atsirado paprasti kompiuteriai, irgi pradėjo aiškinti, kad jie čia iš mūsų darbą atims. Kurį laiką netgi pardavėjos netikėdavo skaičiuotuvais – jais suskaičiuodavo ir tada dar su skaitliukais patikrindavo. Bet čia yra žmogiška, nieko ypatingo. Naujovės visada sukelia kažkokį nepasitikėjimą.

Klausiate, ar nebus bedarbių. Taip, robotai padarys bedarbių. Tai turėtų tėveliai žinoti, kad dabar vaikus reikia mokyti nebūtinai tik sociologijos ir dar kokių nors mokslų, kur lengvai gaunami diplomai. Reikia, kad žmogus mokėtų savo pastangas valdyti, turėtų žinių ir galėtų jomis naudotis. Kad jis būtų kūrybingas. Nes nekūrybingų tikrai nereiks. Blogai bus tinginiams – tiems, kurie nori gauti aukštojo mokslo diplomą tik dėl popieriuko, o ne žinių.

Robotai turės ir socialinių pasekmių. Senieji kompiuteriai irgi sukėlė socialinių klausimų. Nori gauti darbą, bet nemoki naudotis kompiuteriu, tai tau ką sako? Bet dabar visa tai įprasta, žmonės išmokę naudotis kompiuteriu. O žiūrint į tolimesnę perspektyvą, tai robotai gerai tuo, kad juos bus galima pasidaryti tokius, kokių jums reikia. Tai tie patys kompiuteriai, bet jie galės ir vaikščioti, galėsite su jais pasišnekėti.

Dabar jau turime du robotus, vieno vardas Ąžuolas, o kito Liepa.

– Jie kalba lietuviškai?

– Taip. Jie važiuos į Sankt Peterburgą ir kai ką papasakos lietuviškai.

– Ką pasakos?

– Ką jiems įdiegi į galvą, tą jie ir šneka. Bet tai jau irgi gerai. Dabar darome tokį darbą, kad jam pasakai ką nors ir jis į tai atsako, dar šis reikalas nebaigtas, bet po poros metų bus.

Juodą, žmogui netinkamą darbą reikia atiduoti robotams. Kai reikia darbuotojų, atveža jų iš Ukrainos ar dar iš kur nors, jie nemoka lietuvių kalbos. Tai tokių darbuotojų, kurie reikalingi, pasidarysime patys.

– Šiandien dauguma mūsų tikrai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų ir interneto. Tačiau taip pat dažniau kalbama ir apie kitą pusę – priklausomybę nuo to.

– Tai ir mes abu esame priklausomi nuo to interneto.

– Tai ar čia yra ta blogoji technologijų pusė?

– Tai yra gera pusė, nes mes dabar neteršiame gamtos, o galbūt būtume važiavę susitikti automobiliu arba visuomeniniu transportu, kuris irgi teršia. O dabar mes puikiausiai kalbame.

Nereikia nukrypti į kitą kraštutinumą, kad dabar mes visi sėdėsime tik internete. Manau, kad internetas labai gerai, paklauskit jaunimo – jeigu kas neaišku, tai ne į knygas lenda, o eina pagūglinti. Aš ir pats taip darau.

– Ar lietuviai pasiruošę patys kurti naujas technologijas?

– Taip! Vyksta nebe pliurpalai, o darbai. Kaip aš minėjau, tie robotai humanoidai, kuriuos mes dabar kuriame, – juos jau pristatome mokyklose. Vaikai labai mėgsta robotus. Mes gi visi mėgstame žaisti. O žaidimas yra kūryba. Paskui mokykloje tas žaidimas dingsta, lieka vien tik pareiga. Nebelieka kažkokio pasitenkinimo iš to žaidimo. Mamytės ir tėveliai nori, kad vaikas mokytųsi labai gerais pažymiais, jie net nepadeda mokytojui, o ant jo rėkia, jeigu vaiką truputį spaudžia.

Žmogui į galvą reikia įdėti pastangas kažką daryti. Ir daryti, kas jam būtų malonu, o kitam atneštų dar ir naudą. Netgi mūsų himne parašyta: „Tegul dirba savo naudai ir žmonių gėrybei.“ Daugiau nieko nereikia galvoti. Lietuviai yra labai kūrybingi, tik reikia sudaryti sąlygas.

– Tai galbūt mes visgi linkę save nuvertinti?

– Ne mes, o jūs. Kalate į galvą, kad esame truputį neiškepę. Aš savo laiku dirbau konstruktoriumi, tai galiu pasidžiaugti, kad lietuviai konstruktoriai yra labai išradingi. Dar vienas svarbus dalykas, bent anais laikais jie buvo labai kruopštūs ir sąžiningi. Dabar truputį pagadinti, nes mes per tuos 50 metų mokėmės tik subtiliai vogti. Būdavo, klausia, kur dirbi. Pasakai, o tada klausia, tai ką namo parsineši. Kas čia per kalbos. Bet nereikia verkti, dabar jau praėjo 30 metų.

– Kaip manote, ar technologijos gali pasiekti tokį kritinį tašką, kai žmonės nebesugalvos nieko naujo? Kai pažanga tiesiog sustos?

– Na tik nereikia mūsų gąsdinti. Žinau, kad žmonėms siaubai labai patinka. Bet reikalas ne tas. Mūsų smegenys yra tokia sudėtinga sistema, kuri visas mūsų pastangas nukreipia ir ten, kur reikia, ir ten, kur nereikia. Ten yra tiek daug visko ir taip sudėtinga, kad padaryti techninį įrenginį, kuris būtų pranašesnis, neužteks supratimo. Pažanga nesustos, nes smegenys nesustos.