Mokslas ir IT

2021.02.06 09:10

Barbora Butkutė. Ko iš tiesų siekia farmacijos įmonės

Barbora Butkutė, Sveikatos ekonomistė2021.02.06 09:10

Farmacija, ypač šių dienų kontekste, kaip jokia kita industrija yra apipinta skambiomis konspiracijos teorijomis. Deja, mūsų trilerių trokštančių protų nusivylimui, panašu, kad neretai bauginantys faktai dažnai yra pagrįsti paprasta šalta verslo logika, o ne siekiais užvaldyti pasaulį. Tad kokius iš tiesų vaistus kuria farmacijos įmonės, kiek tai kainuoja ir kas už juos moka?

Atsakymas gana paprastas: kuria tai, kas apsimoka, už ką pasaulis gali mokėti. Daugiausia farmacijos įmonės kuria turtingoms, o ne besivystančioms šalims aktualius vaistus: koncentruojamasi į širdies ligas, diabetą, vėžį ar depresiją, o ne užkrečiamuoju būdu plintančias ligas. Paskutiniaisiais dešimtmečiais, pavyzdžiui, tuzinai milijardų yra metami į Alzheimerio vaistų tyrimus, nes kompanija, išradusi efektyvius vaistus, atlieps didžiulį išsivysčiusių šalių poreikį ir pasirengimą mokėti už efektyvų gydymą.

Tuo tarpu Pasaulinė sveikatos organizacija pastebi, kad vienais metais tik 5 proc. farmacijos tyrimų lėšų buvo skirta ligoms, kurios dominuoja besivystančiuose regionuose. Per 20 amžiaus paskutiniuosius du dešimtmečius iš 1 233 sukurtų vaistų tik 13 buvo skirta tropinėms ligoms.

Taip pat, žiūrint iš verslo perspektyvos, farmacijos įmonėms daug labiau apsimoka kurti vaistus, kurie gydo, o ne vaistus, kurie neleidžia susirgti, pavyzdžiui, vakcinas. 21 amžiaus pradžios metiniai gydančių vaistų pardavimai siekė 300 milijardų dolerių, o vakcinų – tik 5 milijardus. Būtent dėlto prasidėjus Ebolos pandemijai, mes neturėjome iki galo paruoštos Ebolos vakcinos – komerciškai tai buvo ne itin įdomus projektas.

Vaistų kūrimas ir gamyba pasižymi išskirtine kaštų sandara: pradžia, moksliniai tyrimai ir vystymas yra itin brangūs, bet jau turint patvirtintą vaistą, vienos tabletės manufaktūra kainuoja, neperdedant, centus. Tad apie kokias sumas kalbame, kai sakome brangu? Remiantis tam tikrais paskaičiavimais, teigiama, kad vieno sėkmingo vaisto išvystymas kainuoja virš 2 milijardų dolerių.

Tačiau didelė dalis suinteresuotų šalių abejoja šiais skaičiavimais, kadangi farmacijos įmonės neprileidžia išorinių ekonomistų prie savo vidinių buhalterinių ataskaitų. Lieka remtis tik tuo, ką farmacijos įmonės deklaruoja apklausų metų, kurių duomenys, žinia, bus panaudoti viešiems tyrimams. Vienaip ar kitaip, jei ir ne du milijardai, vystymo procesas tikrai nėra pigus, tad įmonės, rizikuojančios tokiu didžiuliu kapitalu, turi žinoti, kad... Rizikuoti apsimoka.

Šią problemą kol kas sprendžia patentų sistema, kuri suteikia išradėjui, šiuo atveju farmacijos įmonei, laikiną monopolį, o tai leidžia įmonei diktuoti savo kainas. Iki kol arenoje nepasirodo generiniai vaistai. Generinius vaistus išvystyti yra daug pigiau, nes įmonėms nebereikia atlikti visų mokslinių tyrimų, joms užtenka įrodyti, kad jų gaminamas vaistas yra ekvivalentus pradiniam, patentuotam vaistui. Generinių vaistų atėjimas, sukurdamas konkurenciją, natūraliai reiškia kainų kritimą. Tačiau pastebėtas įdomus paradoksas. Likus vieneriems metams iki patento pabaigos, jau sumažėja parduodamų vaistų kiekis.

Pasirodžius generiniams vaistams, nors jų rinkos dalis ir didėja, absoliutus to paties tipo vaistų pardavimas toliau krenta. Šis reiškinys paaiškinimas tuo, kad farmacijos įmonės, žinodamos, jog jų pelnas jau tuoj tuoj pradės mažėti, nutraukia reklamavimą, o nutraukus jį, sumažėja ir absoliutus vaistų vartojimas.

Monopolis leidžia farmacijos įmonėms diferencijuoti kainas. Ar pastebėjote, kad politikai nediskutuoja apie COVID-19 vakcinų kainas, kurias moka atskiros valstybės ar Europos Sąjunga bendrai? Taip yra todėl, kad to neleidžiama daryti konfidencialumo susitarimu. Apie apytiksles kainas žinome per klaidą, kai žiniasklaidą pasiekė informacija, kuri neturėjo jos pasiekti. Pavyzdžiui, „Pfizer“ vakcina Europai kainuoja apie 12 eurų, o Izraeliui – apie 16.

Paslapties yra laikomasi tam, kad farmacijos įmonės galėtų taikyti skirtingas kainas skirtingoms valstybėms. Paslaptį atskleidus, derybinė galia pereina į šalies pusę, kuri, palyginus bendrame kontekste, permoka už vakcinas: „Kodėl Europai pardavėt pigiau nei mums?“, galėtų klausti Izraelis. Kainų diferencijavimo strategija leidžia laimėti skirtingoms suinteresuotoms pusėms: farmacijos įmonės uždirba iš turtingųjų valstybių, išsivysčiusios šalys gauna tiek, kiek nori, o besivystančios šalys gali pigiau gauti vaistus, nes farmacijos įmonės jau uždirbo iš turtingų šalių.

Kartais, farmacijos įmonės netgi mieliau padovanoja vaistus itin neturtingoms valstybėms, nes tai ne tik atrodo gerai visuomenės akyse, bet ir padeda neatskleisti esminės verslo paslapties – tai kokia visgi yra mažiausia galima vaistų kaina, kuri padengtų gamybos išlaidas. Vaistų kainos nustatymo dinamika ir farmacijos įmonių derybos su šalimis yra tikriausiai vienas sudėtingiausių ir paslaptingiausių procesų išorės stebėtojams.

Vaistai gelbsti gyvybes, leidžia žmonėms gyventi ilgiau ir pilnavertiškiau. Atsirandant inovatyviems vaistams vis labiau mažėja chirurginių operacijų skaičius, nes jų tiesiog nebereikia. Visgi verslo strategijos, kurias kartais farmacijos įmonės pasirenka įgyvendinti, kvestionuotinos etiškai. Yra nemaža pavyzdžių, kai farmacijos įmonės piktnaudžiavo savo dominuojančia pozicija. Todėl valstybėms, Europos Sąjungai ir tarptautinėms organizacijoms išlieka svarbu akylai stebėti rinką ir užtikrinti sąžiningas žaidimo taisykles visoms suinteresuotoms pusėms.

Barbora Butkutė yra sveikatos ekonomistė, rašanti sveikatos priežiūros aktualijomis socialinėse paskyrose slapyvardžiu Vaiskus Dangus.

Šis komentaras yra asmeninė autorės nuomonė, už kurią LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.