Mokslas ir IT

2021.02.01 15:53

Emilis Jakštys. Grumtis tarp mokslo ir astrologijos

Emilis Jakštys2021.02.01 15:53

1996 m. Lietuvos ir pasaulio astronomas Vytautas Straižys mokslo populiarinimo leidinyje „Lietuvos dangus“ savo straipsnį, kategoriškai supeikusį astrologiją, pradėjo teiginiu – „šiandien įvairiuose leidiniuose gausu sraipsnių, propaguojančių įvairiausius pseudomokslus, iš tikrųjų neturinčius nieko bendro su tikruoju mokslu“. Išties, tokia pačia įžanga būtų tikslu pradėti ir šiais 2021-aisiais „Jaučio“ metais.

Apie nūdienos astrologijos ir horoskopų populiarumą kužda Olego Šurajevo klausimas – „Ar įmanoma sudaryti horoskopą gyvūnams?“. Į šį klausimą komikas sulaukė teigiamo atsakymo iš astrologės. Pasitelkime istorinę vaizduotę ir glaustai apžvelkime charakteringesnius mokslo ir astrologijos grumties momentus. Pasaulyje ir tarpukario Lietuvoje:

- Kaip vyko mokslininkų grumtis prieš astrologus?
- Kaip astrologiją vertino tarpukario astronomas Antanas Juška (1902-1985) ir prieštaringasis astrologijos simpatikas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876-1944?)?

Mokslininkai prieš astrologiją

Gausesnė moderniosios astrologijos literatūros tiražų leidyba prasidėjo 20 a. I-ajame deš., Londone. Čia bestseleriais tapo Alano Leo (1860-1917), arba kitaip Alano Liūto (pagal žvėriuko zodiaką) knygos. 1890 m. gegužę A. Leo įstojo ir į Jelenos Blavatskajos (1831-1891) Teosofijos draugiją (istorinės moderniosios ezoterikos ištakos). Amžių sandūroje dėjo pastangas, idant astrologija būtų suvokiama kaip dvasinis mokslas, o leidžiama literatūra ir žurnalai populiarėtų, taptų komerciškai sėkmingi.

Šiuolaikinė komerciška Vakarų pasaulio astrologija yra visiškai kitokia astrologija nei pavyzdžiui Babilonijoje, Indijoje, ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 21 amžiuje – įprasta, skirtingai nei pavyzdžiui 16 a., žinoti asmeninį zodiako ženklą. Įprasta tai ir sureikšminti, ir ignoruoti.

Koks mitas tiksliausiai apibūdinana šiuolaikinę Vakarų civilizacija? Anot filosofo Kristupo Saboliaus – Narcizo mitas. Galbūt tai, kad mums įprasta žinoti (nebūtinai domėtis juo, o tiesiog žinoti) asmeninį zodiako ženklą, byloja kokiame laike gimėme – laike, kuriame „aš“ žaviausia ir svarbiausia? Narcizui apgauti save prireikė akimis patiriamo grožio, puikybės ir naivybės derinio.

Mokslo filosofas Karlas Poperis (1902 – 1992) formulavo moksliškumo kriterijus bei kritikavo astrologijos pretenzijas į moksliškumą, vadindamas tai „tipiniu pseudomokslu“. Mokslininkas suformulavo kelias paminėtinas išvadas. Pirma – įmanoma pagrįsti bet kokią teoriją, jeigu sąmoningai ieškoma teoriją patvirtinančių duomenų. Antra – teorijos šalininkai linkę įsikibti ir laikytis savosios teorijos tiesų, net jeigu teorija objektyviai paneigiama. Trečia – tai, kad neįmanoma paneigti teorijos nėra geras (kaip populiaru manyti), o blogas požymis.

Šie K. Poperio pastebėjimai paaiškina ir nūdienos astrologijos adeptų pasaulėvoką, solidžiai sufleruoja astrologijos populiarumo tvarumo priežastis. Ir tai kodėl saldžiakalbystė randa savo klientą, trokštantį „cukraus“ .

Kritiškai mąstančiam individui astrologijos pseudomoksliškumas – intuityviai išmąstomas reikalas. Tikriausiai. Tačiau dar netolimoje praeityje mokslininkai bandė patikrinti astrologijos legitimumą. Pirmasis konkretus bandymas priklauso psichologui Michel’iui Gauquelin’ui (1928-1991). Pastarasis bandė išsiaiškinti ar gimimo data lemia profesinę kryptį. Iš dalies psichologo tyrimai paneigė astrologijos legitimumą, kartu įpylė žibalo į temą. Pradėta samprotauti, dėl atsiradusio ryšio tarp sportininkų ir Marso padėties jų gimimo metu. M.Gauqueliną sukritikavo humanistas, reikšmingas paranormalybės kritikas Paul’as Kurtz’as (1925-2012).

Natūralu linkti manyti, kad astrologai didžiausią „awkward silence“ patirtų vaikščiodami giedros nakties metu kartu su astronomais. Tačiau atviru klausimu lieka tai su kuria sritimi astrologija yra didesnėje įtampoje? Su astronomija? Ar visgi psichologija? Panašu, kad K.Poperis linktų manyti, kad visgi su psichologija. Pastarosios srities pažanga, tūrėtų ir demaskuoti, ir uždominuoti nepažangius, manipuliatyvius ir simplifikuotus zodiako ženklų interpretavimus.

1975-ieji žymi svarbią mokslo grumties prieš astrologiją akimirką. Amerikos Humanistų Asociacijos (angl. American Humanist Association) leidžiamame žurnale „The Humanist“ publikuotas 186 mokslininkų pareiškimas, vienareikšmiškai pasmerkiantis astrologiją. Šmaikštu, tačiau šio pareiškimo tekstą galėtume perskaityti greičiau, nei visą (po pareiškimu) pasirašiusiųjų mokslininkų pavardžių sąrašą. Glaustai ir vienareikšmiškai suformuluotą pareiškimą pasirašė įvairių disciplinų (biologai, astronomai, filosofai ir t.t.) mokslininkai iš prestižiškiausių universitetų ir mokslinių institucijų: Harvardo, Stanfordo, Berklio, NASA ir kt.

Pseudomokslinėje literatūroje populiaru manipuliuoti fraze „mokslininkai nustatė, kad…“. Šiuo atveju galime pajuokauti fraze – „mokslininkai pareiškė, kad…astrologija yra pseudomokslas“. Pareiškime mokslininkai tvirtinto ir informavo horoskopų simpatikus, kad astrologija neturi mokslinio pagrindo, astrologai netgi pavadinti šarlatanais.

Pareiškimas susilaukė prieštaringesnių mokslo pasaulio nuomonių. Mokslininkai skaldėsi į pozicijų stovyklas. Mokslo filosofas Paul’as Feyerbend’as (1924-1994) kritikavo pareiškimą, tvirtindamas, kad pastarieji mokslininkai tiesiog neišmano astrologijos. Nors ir pats negynė tuometinės astrologijos, lygindamas ją su viduramžių astronomija. Štai Paul’as Thagard’as (g. 1950) palaikė mokslininkų poziciją, vadindamas astrologiją „dramatiškai nepažangia“, tačiau ginčijo pareiškime naudotus argumentus.

Šie tarpusavio ginčai neliko nepastebėti pačių astrologų – jie cituoti ir akcentuoti astrologinio turinio šaltiniuose. Greičiausiai tuo siekta švelninti potencialias pareiškimo pasėkmes, saugoti astrologijos reputaciją. Tikėtina, kad dėl šios tarpintituciškai organizuotos ir vienareikšmiškos mokslo atstovų pareikštos pozicijos vis daugiau žmonių ir šiandien žino patį faktą – astrologijos metodai esti įtampoje su moksliniais metodais. Vienas kitam prieštarauja. Ar žinojimas ką nors keičia? Tai atskiras klausimas…

A.Juška ir A.Herbačiauskas: astronomas versus astrologijos simpatikas

Ar tarpukario Lietuvoje egzistavo astrologija? Taip. Šiek tiek apie tai svarstė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras bei gamtamokslinės krypties žurnalo „Kosmos“ (leidybos metai: 1920-1940) vyr. redaktorius Pranas Dovydaitis (1886-1942). Anot jo, aplink 1920-uosius metus, Lietuvoje būta astrologinės literatūros. Panašu, kad įvairios moderniosios ezoterikos idėjos į Lietuvą galėjo patekti per meno pasaulio žmones, grįžusius iš Vakarų. Pavyzdžiui kaip rašė Agnė Abromaitytė – pirmojo lietuvių teatro solistė, operos daininikė Marijona Rakauskaitė (1892-1975) pirmoji „atvežė“ teosofines idėjas iš Paryžiaus.

Pridurkime, kad tarpukariu Lietuvos žmonės domėjosi ir kita populiaria bei kontraversiška tema, susijusia su kosmosu. Domėtasi gyvybės egzistavimu kitose planetose, galaktikose. Nesuplakite to su NSO. „Skraidančios lėkštės“ neatsirado „iš oro“, mat jos susijusios su istorine civilizacijos (ypač technikos) raida – tai fenomenas, atsiradęs po Atrojo pasaulinio karo. Nežemiškų gyvybių tema nebuvo svetima ir tarpukario astronomams. Štai 1921 m., astronomas, Kauno universiteto docentas (dab. VDU) Bernardas Kodaitis šią galimybę vadino „itin svarbiu klausimu“, svarstydamas panašius klausimus kaip ir astrofizikai šiandieną.

Praeities skrynutę, talpinančią Lietuvos tarpukario astrologijos portretus atrakina bulvarinė spauda. Štai sekmadieniname laikraštėlyje „Lapas“ (1933-1934 m.) skaitome trumpučius, tačiau išraiškingus straipsniukus: „Astrologai – pranašai“, „Moterys astrologijos šviesoje“, „Kauno magai“. „Lapo“ skaitytojams tikinta, kad moters charakterį ir polinkius lemia jos gimimo mėnesis…Laikraštyje tvirtinta, kad astrologai geba nuspėti ateitį. Panašu, kad aplink 1934-uosius, tikriausiai Kaune buvo negausi ir tikriausiai pabirusi saujelė asmenų, uždarbiaujančių iš būrimo, ateities spėjimo. Beveik neabejotina, kad jų būta ir 20 a. III-ojo dešimtmečio pradžioje.

„Kosmos“ straipsnyje „Žvilgis astrologijon“ į šipulius astrologiją supylė būsimoji astronomijos mokslo žvaigždė Antanas Juška. 1921 metais jis priekaištavo:

„Pagarsėjusios astrologės, kartais ir pagarsėję astrologai vilioja publiką pažadėjimu visą ateitį kaip ant delno išdėti. Ir jie turi pasisekimo. Pacientų niekada nestigdavo. Nūn dargi yra astrologinių neva observatorijų bei institutų, pasiėmusių pareigą norintiems sudaryti horoskopus, pasakyti jų likimą“.

Būsimasis mokslininkas pastebėjo, kad po Pirmojo pasaulinio karo astrologijos šalininkų daugėja, o astrologų skelbimai publikuojami laikraščiuose, klijuojami ant stulpų. Visgi A.Juška džiaugėsi, kad „naujausiais laikais astronomija išsinėrė iš astrologijos pančių ir įrodė visas jos nesąmones“. Jis siūlė mokslą kaip esminę tikrovės pažinimo priemonę ir priešpriešą astrologijai:

„Dabar mums nebereikia praeities dangaus, kada mums atsiverė kur kas platesnis ir kilnesnis dangus. Jokia mistika, jokia astrologija, joks okultizmas nebeįsiviešpataus, jeigu eis prieš mokslą ir gamtos davinius “, – rašė A.Juška. Tuomet jam buvo devyniolika metų.

1931-aisiais, jau apsigynęs disertaciją (1929), astronomas A.Juška žurnale „Naujoji romuva“ sukritikavo prieštaringąjį Juozapą Albiną Herbačiauską. Pastarasis sudarinėjo astrologinius linkėjimus Lietuvai. Tai neatsitiktinumas – literatūros ir meno pasaulio veikėjas aktyviai domėjosi teosofija, astrologija, okultizmu, užsiiminėjo chiromantika (būrimas iš delno).

Astronomas ironizavo Herbačiauską, leisdamas suprasti, kad šio „mokslininko“, „menininko“ tiesomis gali patikėti tik naivieji. Kandžiai pavadindamas save „astronomijos mokslo adeptėliu“, A.Juška paleido kritikos raketas link Herbačiausko naudojamos pasenusios ir netikslios žvaigždžių klasifikacijos sistemos. Herbačiauskas netruko atsikirsti. Nenuostabu. Jis buvo kivirčų išmanytojas, „sruogizmo“ autorius, kandaus liežuvio ir plunksos savininkas.

Herbačiauskas astrologus laikė astro-metafizikai, o astronomus – astrofizikais. Anot jo, ginčas tarp šių dviejų pusių dar nėra baigtas astronomų naudai – tad A.Juška veltui džiūgauja. Apsigynęs, kad išmano tai ką sako ir patikinęs, kad šitaip teisybės ieško, Herbačiauskas tėškė kozirį – žymusis XVI a. astronomas Johanas Kepleris (1571-1630) irgi tikėjo astrologija! Išties – jis nepribūrė. Galilėjo Galilėjaus (1564-1642) amžininkas tikėjo ir astrologija, ir atliko astronomijos atradimus (prisiminkime Keplerio dėsnius). Šį faktą atskirai tvirtino ir A.Juška. Tikriausiai tai buvo vienintelis faktas dėl kurio sutarė astronomas ir astrologijos simpatikas…

Paradoksalu, bet gamtamokslinės krypties žurnale „Kosmos“ pasitaikė straipsnių, dviprasmiškai vertinusių 16-17 a. astronomo ir matematiko J.Keplerio astrologystę. Štai 1933 m. straipsnyje tvirtintos dvi, viena kitai prieštaraujančios, tiesos: 1) Kepleris astrologija užsiiminėdavo tik iš reikalo (turime suprasti, siekdamas užsidirbti), vadindamas astrologiją „paika Astronomijos dukterėle“ 2) Keplerio pranašavimai ir sudaryti horoskopai išsipildydavo…Tad viena vertus sukritikuota „paikoji astrologija“, kita vertus astronomo ir matematiko gebėjimai pranašauti ateities įvykius (politinius, asmeninius ir t.t.) nebuvo paneigti ar ignoruoti. Priešingai. Šie gebėjimai buvo lyg patvirtinti gamtos mokslų žurnalo straipsnio autoriaus.

Įdomu, kad kaip ir tarpukariu A.Juška, taip ir 21 a. astrofizikai kritikuoja astrologus dėl tos pačios problemos – pasenusios sistemos nauodojimo. Nūdienos mokslininkų požiūrį į astrologiją atskleidžia mokslo populiarinimo laida „Mokslo sriuba“.

Tad įvairių disciplinų mokslininkai vienareikšmingai įvardino, kad astrologija nėra mokslas, o ir šarlatanystė. Pseudomokslinė astrologija neatlaikė ir neatlaiko šiuolaikinio mokslo kritikos. Ironiška – mokslininkai vis tiek nesugebėjo nepasiskaldyti tarpusavyje. Net ir šiuo (atrodo) paprastu klausimu….Lietuvos tarpukario astronomo A.Juškos ir astrologijos simpatiko A.J.Herbačiausko ginčas, įvykęs prieš daugiau beveik devyniasdešimt metų mums primena, kad iracionalybės populiarumas visuomenėje ir bent simboliškas mokslininkų nepasitenkinimas tuo – nėra tik šių (informacinio triukšmo ir pertekliaus) laikų aktualija ir problema. Kinta tik problemos formos ir mąstai.

Šis komentaras yra asmeninė autoriaus nuomonė, už kurią LRT.lt portalo redakcija neatsako.