Mokslas ir IT

2020.12.24 15:44

Anatomijos profesorius apie tai, ar žmogus išties toks unikalus, kaip galvojame: mes net uodegos neturime

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2020.12.24 15:44

Žmonės neretai galvoja, kad save tikrai labai gerai pažįsta. Mano žinantys, kokios ligos juos dažniausiai puola, kaip veikia imunitetas, ką veikia kiekvienas organas. Tačiau organizmas – daug sudėtingesnė sistema, negu esame pajėgūs suvokti, jis taip meistriškai sprendžia kiekvieną kilusią bėdą, kad kartais net nepastebime ir nesuprantame, kas įvyko. Visgi gamta sutvėrė žmogų taip, kad, net turint pačią pažangiausią mediciną, amžinai gyventi neįmanoma, o susidėlioti save iš kito žmogaus likučių – ne taip paprasta, kaip pasakojama fantastinėse knygose.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos instituto vadovas profesorius Dainius Haroldas Pauža LRT.lt papasakojo apie tai, kuo žmogus panašus į kitus gyvūnus ir kuo skiriasi nuo jų, kaip dėvisi organizmas ir kodėl žmogaus kūnas atkakliai nenori pripažinti transplantuotų organų.

– Kiek žmogus turi organų?

– Net dėl kaulų yra ginčų. Tai čia klausimas, kas yra organas. Organas organui nelygu. Pavyzdžiui, smegenys. Tai yra vientisa sistema. Arba širdis. Kraujagyslė lygiai toks pats organas, nervas irgi. Kaulas taip pat organas. Visa tai, kas turi savo funkciją, yra organas. Pavyzdžiui, kaulas sukuria atramą, sausgyslė yra jungtis tarp dviejų struktūrų.

Kartais, norint padaryti įspūdį, galima paskaičiuoti, kad yra trilijonai nervinių ląstelių. Bet vėlgi, kur suskaičiuota, kad taip yra. Kai pradedi gilintis, paaiškėja, kad suskaičiuota kokiame nors smegenų pusrutulyje. Visur kitur sunku pasakyti, nes yra daugmaž tolygus neuronų pasiskirstymas, žinai, kiek užima į plotą, kiek į gylį, taip ir paskaičiuoja maždaug, o kiek tiksliai – niekas negali pasakyti. Tai į klausimą, kiek yra organų, aš tikrai galiu pasakyti, kad daug, o tai priklauso nuo susitarimo, kas yra organas.

Priimta sakyti, kad organai yra arba tuščiaviduriai, arba pilnaviduriai. Taip populiariai sakant. Pilnaviduriai – tie, kurie turi savo specifines ląsteles. Pavyzdžiui, kepenyse yra kepenų ląstelės, kasoje – kasos ląstelės, širdyje – raumeninės ląstelės. Ir visos kitos ląstelės, kurios tik gali būti.

– Tai tokio bendro susitarimo kaip ir nėra?

– Statistinio skaičiaus nėra. Klausimas – tai kas, kad turi daug organų? Bet neturi vieno, be kurio niekaip neapsieisi. Visi tie organai, kurie yra neporiniai arba santykinai neporiniai, ir yra svarbiausi. Pavyzdžiui, kepenys yra kaip ir vienos, bet yra daug dalių, vadinamų skilčių, kurios atlieka tą pačią funkciją. Galime išrėžti plaučių, inksto dalį, jeigu taip atsitinka, kad reikia apsaugoti kitas dalis, nes įsimeta kokios nors blogos vėžinės ląstelės ir ardo organus.

Geras pavyzdys yra kaulai. Vienam atrodo, kad yra tiek, kitam – kad yra daugiau. Tai vėlgi, kokioje fazėje? Ar tada, kai jau jie būna suaugę? Ar tada, kai jie dar vystosi? Būna tokių kaulų, kurių iš pradžių yra du, o paskui jie suauga į vieną. Taip atsiranda toks neaiškus skaičius. Kitaip tariant, mes turime jų daug ir visi jie svarbūs.

– Ar žmogaus organų sistema išsiskiria iš kitų gyvūnų? Turiu omenyje, ar ji yra kažkuo ypatinga?

– Mes esame viena iš daugybės rūšių. Kuo ji ypatinga? Kažkada galvojome, kad mes vieninteliai turime tokias galvos smegenis su ypatingai išsivysčiusiomis galinėmis smegenimis, smegenėlėmis. Taip atrodė tol, kol mes neapsižvalgėme aplink ir nepamatėme, pavyzdžiui, delfinų smegenų. Tai mūsų smegenys išties gana kukliai atrodo. Kai vieni tyrėjai stebėjo delfinus ir su jais bendravo, pasakė: „Mes taip ir nesupratome, kas ką tyrinėja. Ar mes juos, ar jie mus.“

Žmonių sandara yra labai artima primatams. Yra visokių primatų. Vieni yra labai panašūs į žmones, tai juos vadiname žmogbeždžionėmis. Jeigu mes gerai susipažįstame su primatų būriu, matome, kad yra labai didelis skaičius beždžionių, kurios labai artimos vabzdžiaėdžiams. Tai yra ežiukams, šikšnosparniams ir t. t. Pagal daugybę paleontologinių požymių, t. y. tai, kas išlieka, pavyzdžiui, dantų sandara, savo bendra konstrukcija.

Aš net nežinau, kuo mes galėtume išsiskirti. Nebent unikalia galvos smegenų sandara su unikaliomis savybėmis: atsiminti, išmokti, pakartoti ir t. t. Manoma, kad tie centrai, atsakingi už ypatingus judesius, kaip kad smegenėlės, tiesiogiai bendrauja su smegenų pusrutuliais. Nors ir smegenėlės turi pusrutulius, jos veikia sutartinai. Tai šia prasme, turbūt, mes esame stipriau išsivystę nei kiti.

Bet pažiūrėkite, kaip gyvūnai orientuojasi vandenynuose, tokiuose vandens masyvuose. Kartais kažkas įvyksta nesuprantamo, kad jie išplaukia į seklumą, pasiklysta. Bet gyvenimas ir ten vyksta. Aišku, aš niekada nesiginčyčiau, jeigu kas nors sakytų, kad žmogus yra ypatingas savo galvos smegenimis. Bet visa kita nieko ypatingo. Mes net uodegos neturime.

– Dar grįžtant prie organų. Jeigu kalbėtume apie tuos organus, kurie žinomi visiems paprastiems žmonėms, tokius, kaip širdis, plaučiai, inkstai, kepenys ir t. t., ar yra tokių, be kurių žmogus galėtų ramiai gyventi toliau?

– Kaip jūs turbūt ir žinote, dalį tokių organų praradus, viskas būna gerai. Pavyzdžiui, praradus vieną inkstą. Bet visai be inkstų jau negali gyventi. Mūsų organizme nėra papildomų organų.

Pavyzdžiui, jūsų tėvų karta tikriausiai galėjo būti ta, kurioje klausdavo: „Na, ar tau jau išoperavo tonziles?“ Nes jos peršalus supūliuodavo, kaip žinote, atsirasdavo angina. Bet čia yra mūsų apsauginių, vadinamųjų imuninių ląstelių savotiški centrai. Jos ten ne atsiranda, tačiau bręsta ir vystosi. Negalima be jų, nes jas pašalinus į kovą su visokiais patenkančiais svetimkūniais stoja žemiau esantys. Jeigu nepatiko angina, tai dabar turėsi bronchitą, laringitą, greičiausiai bus ir plaučių uždegimas.

Tai žinoma, kad išgyventi galima. Bet kad ir širdis – kaip jau ji bedirbtų, svarbiausia, kad ji išvis būtų ir dirbtų. Bet ką daryti, jeigu iš širdies išeinančios arterijos užanka? Tai ta pati staigi mirtis. Taip, kaip ir su dirbtine širdimi, įdeda į vidų ir dirbtinę aortą ir kažkaip prijungia, gyvena, kol kažkas blogo neatsitinka. Jeigu širdis nesveika, ją dar galima pakeisti. Per tiek metų jau yra ir tobulų širdies persodinimo operacijų. O jeigu pakankamai meistriškai persodina, pavyksta išsaugoti netgi ir nervinę reguliaciją.

Taip pat puikiai žinome, kad žmogus negali išgyventi be smegenų. Visi tikriausiai galvoja, kad turima omenyje kokius nors pusrutulius. Kartais nutinka taip, kad žūsta ląstelės trūkus kokiai nors kraujagyslei ar sutrikus mitybai arba išsivysto kokių nors blogų ląstelių telkinys, auglys. Kai reikia šalinti, pasižiūri, kad nėra labai daug tų smegenų, bet yra tokios dalys, savotiški tiltai, kur keliauja visi laidai. Pavyzdžiui, turime jutimo centrus. Tai jeigu tokioje vietoje kas nors nutinka, tikrai baisu, dingsta jutimai.

Mums kartais atrodo, kad smulkmena. Aš niekada anksčiau nesusimąsčiau, ką išgyvena žmonės, kurių burna sausa. Tikriausiai pastebėjote, kad kai žmonės jaudinasi, reikia kalbėti, jiems pastatoma stiklinė vandens. Bet nuolat taip gyventi yra labai blogai, negali net žodžio ištarti. O yra tokių ligų, kai nesigamina seilės. Arba nesigamina ašaros ir kiekvienas mirktelėjimas kelia skausmą. Aišku, tada dirbtinai kažką padaro. Bet noriu pasakyti, kad organizmui nėra mažų bėdų, jos yra mažos, jeigu yra laikinos, bet kai nuolatinės, tuomet gyvenimo kokybė prasta. Dabar niekas nešneka apie tai, gyvensi ar ne, dabar visi kalba apie tai, kaip tu gyvensi.

– Sakoma, kad kai žmogus miršta natūraliai, senatvėje, tai todėl, kad susidėvėjo jo organizmas. Kaip susidėvi organai?

– Paimkime aterosklerozę. Arterijose atsiranda visokių plokštelių, kraujotaka po truputį trinka. Mažėja kraujagyslių spindis, nepriklausomai nuo to, kad širdis gerai dirba. Kol galiausiai paima ir užsidaro. Yra vadinamosios lygiagrečiosios arterijos, vienai užsikimšus, per kitą, plonesnę, teka daugiau kraujo, ji reaguoja į tai, spindis padidėja. Pavyzdžiui, svarbiausia arterija, maitinanti širdies raumenį, yra užakusi. Bet pastudijuoja ir pamato, kad atsiranda jungčių tarp kitų arterijų ir jos tą pačią vietą puikiausiai maitins.

Tačiau, kitaip tariant, prastėja organų mityba. Bet kurių organų. Netgi pati kraujagyslė turi savo mitybą, tai yra tuščiaviduris organas, jame yra vadinamieji kraujo indai, ten taip pat yra ląstelės, kurioms reikia mitybos. Taip pat yra ir nervai – jie irgi yra organai. Juose taip pat yra ir kraujotaka, ir jutikliai.

Dar yra specifiniai organų indai. Pavyzdžiui, iš kepenų išeina tulžies latakai, yra kasos latakai, tai juose ir akmenys gali kauptis. Akmenų apskritai gali daug kur atsirasti, kur tik yra kokio nors specifinio skysčio. Tai specifiniai to organo pagrindinės funkcijos kanalai irgi gali užakti. Nepamirškime ir to, kad daugybė ląstelių pasikeičia, sakoma, kad per keletą metų visi mūsų kaulai pasikeičia. Kai sutrinka ši pusiausvyra, kaulai ima retėti, kaulai pasidaro trapūs. Žmogus tampa vos ne stiklinis.

Tai specifinių organų ląstelių atsinaujinimas su amžiumi taip pat sutrinka. Vėlgi, yra tam tikrų dėsningumų. Su amžiumi net ir jutimai pradeda silpti. Jie irgi yra signalas, kad kažkas negerai. Su amžiumi visos sistemos eikvojasi. Iki šios pandemijos buvo šūkis „sveikas senėjimas“. Medicina pasiekė tokį lygį, kad net ir 100 metų nėra riba, bet visuomenė susiduria su visai kitokiais iššūkiais tuomet. Turi būti aplinka pritaikyta tokiems seniems žmonėms, jiems reikia specialių sąlygų, kad jie galėtų tokiame amžiuje gyventi.

Paimkime ir smegenis. Su amžiumi tos nervinės ląstelės dėl kažkokių priežasčių pradeda žūti. Pradžioje dar galbūt yra kompensuojamos kamieninių ląstelių, bet su laiku ir jos išsieikvoja. Taigi, su laiku atsiranda savotiškas smegenų nykimas. Kalbame ne tik apie nervines ląsteles, bet ir apie aplinkos ląsteles, jos sukuria aplinką, kad jos galėtų dirbti, pavyzdžiui, glijos. Jeigu ir jos nepajėgios išvalyti smegenų, tų neuronų liekanos pradeda veikti toksiškai ir ima žudyti aplinkoje esančius neuronus. Man organizmas labai panašus į mūsų visuomenę. Tas, kas neprižiūri aplinkos, anksčiau ar vėliau pradeda skęsti toje netvarkoje.

– Ar kai kuriems organams reikia leisti pailsėti? Pavyzdžiui, kartais sakoma, kad reikia kurį laiką nevalgyti ir leisti pailsėti skrandžiui. Ar tai tiesa?

– Be abejo, gerai, kai visas maistas yra suvirškinamas, pasišalina natūraliu būdu. Jeigu tu vėl ir vėl valgai, tai ką mes paskui turime? Žarnyne yra ir kitų gyventojų, bakterijų, jos, paaiškėjo, yra tokia pati svarbi dalis, kaip ir sveikas žarnynas. Svarbus bendradarbiavimas tarp jų.

Žarnynui privaloma pailsėti. Yra sveikas alkio jausmas, jis net stimuliuoja. Alkanas žvėris visai kitaip elgiasi, taip sakant, sveikai ieško maisto. Fiziologiškai turi būti taip, kad maistas atėjo ir jis turi išeiti. Taip jau sutvarkyta, kad organas, atlikęs savo veiklą, nustoja funkcionuoti. Kitaip tariant, mes galėtume nusipirkti kokį nors prietaisą, jį įjungti ir palikti veikti tol, kol jis sustos. Bet galime ir taupiai jį naudoti. Jeigu jis nereikalingas, tuomet nenaudojamas. Tai taip pat ir su organizmu.

– O tai galima taikyti ir raumenims? Ar raumenims reikia leisti daugiau pailsėti, juos pataupyti?

– Jie ir taip labai šauniai pailsi. Juk mes neišnaudojame tų raumenų, kuriuos turime. Mūsų raumenynas yra išties pakankamai galingas. Sakyčiau, kad sportininkai netgi bando padaryti tuos raumenis prasmingus ir reikalingus. Mes turime raumenis, nors jų nenaudojame, o galiausiai jie net stuburo nebelaiko geroje padėtyje. Atsiranda visokių slankstelių, tarpslankstelinių jungčių pasislinkimų, ligų. Taip nutinka todėl, kad raumenys neišlaiko. Taigi, mums tikrai reikėtų dažniau judėti.

Raumeniui dirbant kai kurios struktūros, baltymai, užtikrinantys raumenų ląstelių susitraukinėjimą, žūsta. Taip sakant, susieikvoja. Tie metabolizmo produktai sukelia jausmą, kad pavargome ir reikia pailsėti. Kai ilsimės, raumeninės ląstelės susitvarko su suirusiais baltymais, likviduoja juos. Tai nepriklauso nuo mūsų valios, mes esame paruošiami tam poilsiui.

Galbūt bus įdomus momentas, kad kai mes pradedame darytis mieguisti, norime miego, viskas sustoja. Virškinimas, širdies veikla raminasi, kvėpavimas, šalinimas ir t. t. Dėl to ir sakoma, kad prieš pat miegą negerai nei prisivalgyti, nei aktyviai sportuoti, nes organizmas turi pasiruošti poilsiui. Bet kai visos šitos sistemos ilsisi, įsijungia dar viena sistema, vadinamoji apsauginė funkcija, – pradeda veikti imuninė sistema. Tuomet šalinama viskas, kas į mūsų organizmą pateko nereikalingo, perteklinio. Imuninė sistema irgi labai intensyviai dirba. Juk vakare mes labai nekaip jaučiamės, jeigu peršalimas prikibo ar kokia sloga, o iš ryto atsikeliame ir pamirštame, kad kažkas buvo. Organizmas gali visą energiją nukreipti į imuninę sistemą.

– Norėčiau dar paklausti apie donorystę. Žinome, kad smegenų transplantuoti kol kas nepavyko, bet kuriuos kitus organus galima paaukoti donorystei?

– Aš dar apie smegenis pakomentuosiu. Didžioji svajonė yra transplantuoti smegenis. Bet yra galvos smegenys, nugaros smegenys, yra jų tąsa į periferiją, vadinamoji periferinė nervų sistema su daugybe nervinių ląstelių. Net ir žarnyne veikia nervinės ląstelės. Tai ir transplantacijos atveju implantuoja organą, o kartu su juo ir dalį nervinių ląstelių.

Kai kurie sako, kad čia ne tas pats. Bet, pavyzdžiui, galvos smegenyse yra penkerios smegenys, kurios tarpusavyje visaip persikeitusios. Tai ką čia gali padaryti? Nepamirškime, kad bet kuriuo atveju tai, ką mes įdedame ar transplantuojame, pats organizmas atpažįsta, kad čia ne mano. Tokiu atveju turi slopinti imuninę sistemą, kad ji to svetimo organo neatpažintų. Imuninė sistema visą laiką turi būti slopinama, o tai reiškia, kad tuo metu gali atsirasti visokių kitokių problemų. Tada organizmas tikrai labai silpnas.

O apskritai, tai viską, ką tik galime, panaudojame, jeigu tik yra poreikis. Pavyzdžiui, kokia nors ragena. Būna visokių nemalonių atvejų, kai ji pradeda drumstis, tada galima ją transplantuoti. Net nekalbu apie kepenis ar inkstus, širdį, plaučius.

Aš nesu šios srities specialistas, bet mokslas vis tiek vystosi, galima panaudoti kažką kita. Dabar jau sukuriami organai, pavyzdžiui, kremzlės. Pradžioje mėgintuvėlyje, vėliau tokį beformį darinį įkelia ten, kur reikia. Kaip vystosi organai, mechanizmai yra žinomi, bet dar toli iki to praktinio panaudojimo.

– Jūs paminėjote, kad organizmas dažnai nepripažįsta transplantuotų organų. Kaip yra parenkami organai? Ir kodėl organizmas nenori jų priimti?

– Mes visi turime kažkokį savitumą. Cheminį tipą. Kuo daugiau vienas kitą atitinka pagal tuos kriterijus, tuo geriau. Čia reikėtų klausti transplantologų, jie geriau žino tuos veiksnius. Pavyzdžiui, žinoma, kad pagal kokį nors veiksnį organai nederės. Tuomet stengiamasi tuos saugiklius atjungti. Po kurio laiko ir organizmas, kuris priėmė organą, pats pradeda gaminti jutiklius arba jie kažkaip persitvarko ir jis tampa savas.

Svarbus dydis, amžius. Bet visą laiką yra balansavimas, ką parinkti. Pavyzdžiui, amžius yra labai svarbus, nes negali transplantuoti tokio organo, kuris jau yra labai pasiligojęs. Ne visada viskas atitinka, organų dažnai laukiama labai ilgai arba iš viso nesulaukiama. Reikia į daug ką nekreipti dėmesio arba tuos neatitikimus kažkaip nuslopinti, bet kad tas organas atliktų savo funkciją.

Aš tikrai nesu transplantologijos specialistas, negaliu pasakyti, kiek yra tų veiksnių ir kaip juos suderina, bet yra tokie bendri informaciniai tinklai, kai kažkas atitinka, transportuoja organus net ir didelius atstumus. Aišku, turi būti ir ne per toli, nes jeigu tas organas taps nefunkcionalus, kelionėje praleidęs pusę dienos ar dar daugiau, tai irgi blogai. Svarbu ir kur tas organas laikomas, kokiuose tirpaluose. Pavyzdžiui, pomirtiniai pasikeitimai vyksta iškart, todėl iki šios dienos stengiamasi tobulinti būdus, kaip perkelti donorų organus kuo mažiau pakitusius.

– O ar Lietuvoje jaučiamas organų trūkumas? Ar reikia gabentis juos iš kažkur toli?

– Ar Lietuvoje, ar bet kur kitur organų trūkumas visada jaučiamas. Taip sakant, mes eikvojamės daug greičiau, negu įvyksta toks atvejis, kai ištinka staigi mirtis ir tie organai dar gali būti panaudoti.

Kalbant apskritai apie požiūrį į donorystę, tai manau, kad visi tam pritaria. Net pačios konservatyviausios religijos. Kad tik kuo tobuliau tai padaryti. Žinoma, visokių būna keistų žmonių, kurie galvoja kitaip.

Kai pamatai sudėtingumą, kad būtų sukurta kažkas apčiuopiamo, kaip aš sakiau, kai mėgintuvėlyje sukurtos kažkokios organo dalys, yra nuostabu. Kai paimtos kamieninės ląstelės iš paties žmogaus, užaugintos, įdedamos ir jos puikiai prisitaiko. Tai vadinamoji autotransplantacija, kai perkeliama iš vienos vietos į kitą. Tai kiek vargo ir pastangų reikia, kad pavyktų sukurti kažką, ką gamta kuria tarsi savaime.

– Kas Jums yra žinoma apie juodąją organų rinką?

– Tiesą sakant, nieko apie tai nežinau. Bet viskas, kas turi paklausą, turi ir pasiūlą. Aš galvoju, kad tokia rinka greičiausiai yra, bet tikrai negaliu nieko pasakyti. Tačiau visgi donorais dažniausiai būna patys artimiausi žmonės – tėvai ar vaikai. Ten, kur išsivysčiusi transplantologija, yra kraštai, kuriuose sutvarkyta teisinė sistema. Negali ateiti ir sakyti, kad aš organą turiu. Viskas juk yra registruojama.

– Pabaigai – kas Jums yra žaviausia, kalbant apie žmogų?

– Aš negaliu atsistebėti gamtos pasiekimais, kiek daug ji yra išsprendusi. Aš vis pagalvoju, kas būtų, jeigu, mums užmigus, viskas atsijungtų. Kad niekas nesieikvotų be reikalo, kai mes ilsimės. Yra gyvūnų, kurie viską sulėtina. Pavyzdžiui, gali įmigti žiemos miegu. Įsivaizduokite, jeigu mums kokios nors nepalankios sąlygos, kokia nors liga, daug ko negalime padaryti. Tarp kitko, dabar taip yra daroma, sukeliama dirbtinė koma, kad sustabdytų visų organų veiklą. O gyvūnai tai išsprendę. Vieni išskrenda į šiltą šalį, kiti sau miega pusę metų. Galbūt tikrai mums miego metu reikėtų palikti veikiančią tik savo apsauginę sistemą, kuri užsiimtų visų svetimkūnių, vadinamųjų antigenų, naikinimu.

Mes pusę savo laiko pramiegame. Tai jeigu tuo laiku bent jau nesieikvotų organai, gyvenimas gal ne dvigubai ilgesnis būtų, bet 30 metų prailgėtų. Tai pridėkime tuos 30 metų prie savo 80–90 metų.

Man įdomu ne tai, ką naujo sugalvosime, bet kaip tie dalykai jau buvo išspręsti. Ir kitas klausimas, ar mes neturime tų savybių kažkur užmigdytų. Na, pavyzdžiui, iškrito dantis. Nelaimė! Reikia kažką daryti, sukti varžtą, dėti dantį. O kitiems nuolatos tie dantys dygsta. Gyvūnai neturi odontologijos kabinetų, jiems vienas dantis iškrenta, kitas dygsta.

Bet kažkaip mes nuėjome kitu keliu. Galbūt toje vietoje, kur iškrito dantis, reikėtų dar įdėti kamieninių ląstelių ir jos ten gražiai pradėtų diferencijuotis. Turbūt nebus tas dantis tobulas, galbūt kažkaip jį vėliau reikės pagražinti estetiniais sumetimais, bet tai bus organizme atsiradusi struktūra.

Aš studentams pasakoju tokį pavyzdį. Mūsų galvoje yra toks organas kaip kankorėžinė liauka. Tai yra tokia liekana nuo tų laikų, kai mūsų protėviai turėjo ne dvi akis, o keturias. Dvi į šoną, dvi į viršų. Net ir dabar yra stuburinių, turinčių dar vieną akį, nukreiptą į viršų. Ką daro kankorėžinė liauka? Ji gamina hormoną melatoniną, kuris reguliuoja paros ritmą. Ji mus ramina, paruošia miegui. Bet iš kur ji gauna signalus, kad dabar yra tamsu? Iš mūsų šoninių akių. Įdomūs atvejai, kai žmogus visiškai apanka ir neturi jokių signalų. Bet jis vis tiek žino, kada yra diena, o kada naktis. Tiksliau, ne žmogus, o ta liauka žino. Tada kyla klausimas: o kaip ji sužino? Per ką? Juk mums aišku, kad matome tik akimis. Pasirodo, kad yra dar ląstelių, kurios reaguoja į šviesą ir tamsą. Nedaug reikia šviesos, svarbiausia, kad kristų į viršugalvį, tada tos ląstelės sureaguoja.

Kartais pagalvoju, kaip viskas gerai žinoma. O tas gerai žinoma būna tol, kol nepasigilini. O kai pasigilini, pradedi suprasti, kad dar daug trūksta tų žinių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt