Mokslas ir IT

2020.12.04 15:59

Eimutis Juzeliūnas. Apie mokslo publikacijas ir konkurenciją

Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) vyriausiasis mokslo dabuotojas, prof. habil. dr. Eimutis Juzeliūnas2020.12.04 15:59

Mokslinio publikavimo raida skaičiuoja jau 355 metus, nuo tada, kai 1665 metais Henry Oldenburg iš Britanijos Karališkosios draugijos įsteigė mokslo žurnalą Philosophical Transactions. Žurnalas žymėjo profesionalios mokslinės komunikacijos pradžią. Šiame pirmajame ir ilgiausią istoriją turinčiame leidinyje savo darbus skelbė istorinės asmenybės, tokios kaip Isaac Newton, Benjamin Franklin, Charles Darvin, Michael Faraday ar Stephen Hawking.

Šiandien mokslo žinių plėtra akademinių straipsnių pavidalu tapo vienu iš pagrindinių mokslinio darbo konkurencingumo rodiklių. Jei anksčiau publikavimas mokslininkui buvo pasirenkama veikla, tai dabar – privaloma. Taigi, kiek mokslininkai publikuoja – per mažai, per daug, ar tiek, kiek reikia?

Harold Jefferson Coolidge 1932 m. knygoje Archibald Cary Coolidge: Life and Letters pamini frazę: publish or perish, lietuviškai maždaug „publikuok arba išnyk“. Autorius tikriausiai net neįtarė, kad dvidešimt pirmajame amžiuje ši frazė taps mokslininkų gyvenimo realybe, organizacine doktrina.

Publikavimo procese siekiama įvertinti mokslo žinių naujumą, tyrimo metodų originalumą ir patikimumą. Jei straipsnis praeina tarptautinį recenzavimo filtrą, didelė tikimybė, kad jame skelbiama informacija yra nauja, patikima ir vertinga. Mokslinių darbų sklaida pasaulyje didina dėmesį valstybei, padeda pritraukti talentus iš svetur. Publikuodamas tarptautiniu mastu mokslininkas įsilieja į pasaulio kolegų bendruomenę, įgyja galimybę vertinti kitų darbus.

Publikacijų sąrašas yra svarbus kriterijus mokslininkui užimti aukštesnes pareigas mokslo hierarchijose, padeda laimėti konkursus finansinei paramai gauti, plėtoti tyrimus. Publikavimas sukuria ir konkurencijos aplinką: lenktyniaujama, kas pirmas paskelbs dar nežinomą mokslinį rezultatą. Įteiktą redakcijai straipsnį recenzuos autoriui nematomi kolegos, srities žinovai, tačiau ir konkurentai. Jie gali pasinaudoti tavo darbu, arba jį pristabdyti, kad galėtų anksčiau paskelbti savo rezultatus. Kita vertus, jei publikuoti neskubėsi, kiti autoriai gali tave aplenkti ir pasinaudoti pirmumo prestižu. Lietuvoje apie tai buvo diskutuojama šių metų Nobelio premijos suteikimo chemijos srityje kontekste. Toks gyvenimas. C‘est la vie.

Pasaulyje kasmet publikuojama per du milijonus mokslinių straipsnių daugiau nei trijose dešimtyse tūkstančių žurnalų. Skaičiuojama, kad nuo 2000 metų publikacijų skaičius beveik patrigubėjo. Prancūzijos analitikai paskelbė studiją „Mokslinės produkcijos dinamika pasaulyje, Europje ir Prancūzijoje 2000-2016 m.“ (angl. Dynamics of scientific production in the world, in Europe and in France, 2000-2016.) Autoriai pastebi, kad per pastaruosius du dešimtmečius daugiausiai publikuoja ekonomiškai galingiausios valstybės: JAV (22 %), Kinija (16 %), JK, Vokietijai ir Japonija (kiekvienai apie 4%). Keturiasdešimties publikavimo lyderių sąrašą užbaigia Egiptas, Naujoji Zelandija, Tailandas ir Airija. Lietuvos tame sąraše nėra. Lietuva pasaulio konkurencingumo reitinge pagal mokslinių publikacijų skaičių užima 60 vietą.

Publikacijų skaičiaus augimą labiausiai lėmė Kinijos indėlis, straipsnių skaičiumi ji jau susilygino su JAV. Reikšmingas taip pat ir Indijos indėlis: 2010 m. ji aplenkė Ispaniją, 2011 m. Kanadą ir Italiją, o 2014 m. – Prancūziją. Taigi kylančios šalys (angl. emerging countries) mokslinių straipsnių skaičiumi nenusileidžia šalims su giliomis tyrimų tradicijomis. Tačiau, vertinant pagal darbų svorį, citavimo vidurkį, tenkantį vienam straipsniui, aukščiausias įvertis tenka Šveicarijai ir Nyderlandų karalystei – 40 % aukščiau pasaulinio vidurkio, nors šių valstybių dalis pasaulio publikacijų balanse sudaro tik apie vieną nuošimtį. Pagal tą patį rodiklį JAV darbų svoris siekia 30 % aukščiau vidurkio, tuo tarpu Kinijos – 15 % žemiau vidurkio. Tai rodo, kad didelis darbų skaičius dar nereiškia adekvataus tyrimų reikšmingumo ir aukštos kokybės.

Publish or perish principo visuotinis taikymas mokslininkams kelia rūpesčių. Pirmausia – dėl autorių etikos pažeidimų. Ekspertai stebi nesąžiningą duomenų fragmentaciją ir tiražavimą per keletą žurnalų, kartais vadinamą saliamio pjaustymu (angl. salami slicing). Yra žinomi ir taip vadinami popieriaus fabrikai (angl. paper mills), kai pelnomasi iš apgavikiškos straipsnių gamybos parduodant autorystes.

Būna, kad žurnalai kelia savo reitingus pertekliniais savicitavimais ar karteliniais susitarimais, kuomet keli žurnalai susitaria cituoti tarpusavyje vienas kitą. Kita vertus, aukšto lygio žurnalai patiria nenormaliai didelį krūvį, jie priversti atmetinėti ir pakankamai gerus darbus. Antai prestižinis žurnalas „The Review of Higher Education“ buvo laikinai sustabdęs straipsnių pateikimą dėl susidariusios publikavimo eilės daugiau nei dvejiems metams. Kolegos gerai mato ir nepelnytą autorių prirašinėjimą prie straipsnių. Lietuvos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba taip pat turi darbo – tiria plagijavimo atvejus.

Dar prieš dešimtmetį žurnalas „Physics World“, pateikdamas Kinijos pavyzdį, perspėjo apie mokslinio nesąžiningumo grėsmes, kylančias iš tyrimų finansavimo pagal kiekybinius publikavimo rodiklius. Pateikė pavyzdį: vien tik žurnalas „Acta Crystallographica“ per metus atšaukė (angl. retracted) 120 straipsnių dėl nustatyto autorių nesąžiningumo. Prestižinis žurnalas „Nature“ šiais metais pranešė apie tai, kad Kinijos mokslo ir švietimo ministerija nurodė institucijoms nemokėti premijų tyrėjams už publikavimą žurnaluose (Nature, 579, 18, 2020). Taip pat, nurodyta, kad institucijos neturėtų priimti mokslininkus į darbą ar kelti pareigose išimtinai pagal publikacijų ir citavimų skaičius. Tuo siekiama darbų kokybės, o ne kiekybės.

Taigi, mokslininkams verta galvoti, ar dabartinė sistema neskatina perteklinio publikavimo, nereikalingo straipsnių dauginimo? Ar straipsniai nepraranda savo pirmapradės misijos – pranešti svarbią naujieną specialistų bendruomenei? Ar jų prasmė nedegraduoja iki biurokratinio rodiklio praeiti atestacijas ir konkursus, tai yra tam tikro piniginio ekvivalento?

Kokios išvados? Visų pirma, darbų gausa dar nereiškia jų kokybės. Galbūt nereikėtų iš visų valstybinių tyrimų institucijų vienodai reikalauti ir skatinti finansiškai pagal generuojamų publikacijų skaičių. Nelygu kokia kieno misija ir tikslai. Technologinių profilių institucijoms žinių apsauga patentais, technologijos, know how gali būti daug svarbiau, nei publikacijos žurnaluose. Didelė dalis menkaverčių publikacijų atkristų savaime. P. Altbach ir H. De Wit straipsnyje publikuotame portale „University World News“ „Per daug akademinų tyrimų yra publikuojama“ (angl. Too much academic research is being published) teigia, kad JAV tik apie 200 iš 3000 akademinių institucijų yra mokslinių tyrimų universitetai (angl. research-intensive university).

Jungtinėje Karalystėje „Russell Group“ jungia 24 pasaulinio lygio mokslinių tyrimų universitetus iš bendro 140 universitetų skaičiaus. Australijoje kompaniją „The Group of Eight“ (Go8) sudaro aštuoni tyrimų universitetai arba penktadalis nuo bendro universitetų skaičiaus. Lietuvoje šiuo metu veikia per dešimt universitetų ir tik keletas iš jų galėtų būti įvadrijami kaip mokslinių tyrimų universitetai. Jiems ir turėtų tekti pagrindinis rūpestis dėl publikavimo strategijų. Kiti galėtų daugiau dėmesio skirti studijoms, orientuotis į darbo rinkos poreikius, kaip tai daro kolegijos. Mažėjant publikvimo apkrovoms, dėstytojas galėtų daugiau dėmesio skirti studijoms ir kitokioms tarnystėms universitete.

Pabaigai apie publikavimo ekonominį naudingumą. Dažnas klausia, kodėl valstybė, skirdama mokesčių mokėtojų pinigus mokslui, jos rezultatus atiduoda kitiems? Ar nešvaistomos lėšos, kai Lietuvos mokesčiais stiprinamas kitų valstybių mokslinis potencialas? Atsakymas – tikriausiai ne. Mokslas yra visuotinis, jis nepripažįsta valstybių sienų. Kiekviena valstybė į pasaulio žinių lobyną įneša tiek kiek gali ir pasiima tiek kiek sugeba. Istorinė patirtis rodo, kad toks dalyvavimas valstybėms apsimoka. Svarbu, kad nesant tų, kurie geba žinias įnešti, nebus ir tų, kurie geba jas paimti.

Šis komentaras yra asmeninė autoriaus nuomonė, už kurią LRT.lt portalo redakcija neatsako.