Mokslas ir IT

2020.12.05 08:18

Kodėl mes vis žvilgčiojame į praeitį ir kuo tai svarbu mūsų tapatybei?

Rolandas Maskoliūnas, LRT Televizijos laida „Smalsumo genas“, LRT.lt2020.12.05 08:18

Technologijų sukelti pokyčiai ne tik gundo gyventi ateitimi, bet iš esmės keičia socialinius ryšius, visuomenės procesų dinamiką. 21 amžiuje matome dar daugiau įtampos valstybių santykiuose, daugiau autokratijos, netgi mėginimų atkurti imperijas. Štai kodėl šiais neramiais laikais visuomenei, tautai, Vakarų civilizacijai taip svarbu suvokti savo ištakas, tapatybę, puoselėti atminties kultūras.

„Susidomėjimas savo praeitimi, praeities akcentavimas yra savotiškas atsakas į globalizaciją, savotiškas bėgimas nuo jos, atoveiksmis, turintis nustumti į antrą planą globalizaciją ir iššūkius. Žmonės pasijuto gana nesaugiai ir ieško tam tikrų uždaresnių bendruomenių. Ir tas bendruomenes jie randa tautoje“, – sako istorikas profesorius Alvydas Nikžentaitis.

Žmonės kadaise gyveno gentinėmis bendruomenėmis. Vėliau ėmė formuotis daugiatautės imperijos, jas ėmė keisti nacionalinės valstybės. Moderni nacionalinių valstybių sistema susiformavo po Vestfalijos taikos 1648 metais.

Smalsumo genas. Apie technologijas nežino nieko, bet protestuoja prieš jų pažangą – ar kai kam ateitis ateina per greitai?

Vadinasi, nuolat kito ir žmonių tapatybės suvokimas. Mes iki šiol gyvename valstybėse, tačiau permainų vėjai ima pūsti vis stipriau. Ieškoma naujų tapatybės ženklų ar simbolių, mėginama juos savintis, kartais klastoti. Kokie yra esminiai tapatybės komponentai?

„Žmonės turi kelis atraminius tapatybės taškus. Vienas iš tokių stulpų, apie kurį pas mus daug kalbama, yra kalba. Lietuviai yra visi tie, kurie kalba lietuviškai. Kitas ne mažau svarbus atspirties taškas bent daliai visuomenės yra religija. Mes – katalikai ar dar kažkas tokio. Aišku, reikia neužmiršti trečio momento, atsparos taško – praeities“, – teigia istorikas.

Atminties kultūros yra globalus reiškinys. Pastaruosius 15 metų praeities segmentas tapatybėje yra sustiprėjęs ir labiau sureikšminamas. Ši tendencija pastebima visame pasaulyje. Taip yra todėl, kad dėl daugybės iškraipymų ir falsifikacijų žmonės mažiau pasitiki oficialiomis istorijos versijomis. Be to, laikui bėgant ir mirštant liudininkams kolektyvinė atmintis nyksta. Todėl ją reikia įtvirtinti, aktualizuoti.

„Praeitis, istorija kažkuria prasme ima konkuruoti su religija. Būtent tas bendros praeities suvokimas į antrą planą nustumia religiją. Jeigu mes pažiūrėsime iš istoriškai truputį siauresnės perspektyvos, nuo 19 amžiaus antros pusės iki dabar matysime bent kelis tokius ciklus“, – dėsto A. Nikžentaitis.

Pirmasis prasidėjo 19 amžiaus pabaigoje ir truko maždaug iki 1945 metų. Tie metai simbolizavo ne tik vieno diktatoriaus pralaimėjimą, bet ir nacionalizmo kaip ideologijos transformaciją. Nacionalistinių paradigmų dekonstrukcijos vyko maždaug iki 1990 metų.

„Matome, kad net tokios valstybės, kurios neigė ir kalbėjo apie ateitį kaip postnacionalinę – įvairių Europos šalių kontekste ypač išsiskyrė Vokietija, – vis labiau grįžta prie nacionalizmo idėjos. Ir, aišku, 21 amžiuje visi šie procesai, kurie prasidėjo 1990-aisiais, įgauna visiškai naują pagreitį“, – pasakoja profesorius.

Kalbėdami apie atminties kultūras turime neužmiršti, kad mūsų praeitis susijusi su dabarties poreikiais. Tokia istorija kaip Lietuvos yra tarsi kozirių rinkinys, kurį išmintingai ir išradingai naudojant galima pasiekti pačius ambicingiausius tikslus – sutelkti savanorius ir atsilaikyti prieš bolševikus kuriant nepriklausomą Lietuvą arba įrodyti Europos Sąjungai, kodėl turėjome tapti jos nariais.

„Tapatybė yra stipri tol, kol ji nuolatos keičiasi. Tapatybės kaita, o kartu ir tam tikrų skirtingų praeities momentų akcentavimas toje tapatybėje yra sveikos bendruomenės požymis. Tauta miršta tada, kai tapatybė konservuojama ir nesikeičia, kitaip tariant, tapatybė neprisitaiko prie dabarties sąlygų“, – aiškina A. Nikžentaitis.

Ar kalbėtume apie tarpukario, ar apie dabartinę Lietuvą, visąlaik susiduriame su tapatybių kaita ir skirtingais tautiniais naratyvais, kuriais grindžiama tapatybė. Viskas prasidėjo tautinio atgimimo pradžioje, jos pirmaisiais dešimtmečiais.

„Be jokios abejonės, pats svarbiausias dalykas – akcentuojama kalba. Bet yra ir socialiniai skirtumai. Čia yra konfliktas, ponai ir valstiečiai vaidina svarbų vaidmenį. Po to – tam tikras dvejonių laikotarpis. Ar čia remtis į tą pačią atgimimo istoriją, ar grįžti prie LDK laikų. Ir kažkuria prasme grįžimą prie LDK laikų paspartina Vilniaus praradimas“, – sako A. Nikžentaitis.

Visuomenei reikėjo pateikti argumentų, kodėl Vilnius yra Lietuvos miestas, kodėl būtina atsiimti prarastą sostinę. Tokio naratyvo pagrindu tapo LDK, o svarbiausiu veikiančiu asmeniu – Vytautas Didysis.

Svarbu suvokti, kad mūsų praeitis, istorija yra medžiaga, iš kurios ir kuriamas pasakojimas. Jame pagrindinė vieta tenka kokiai nors idėjai.

„Jeigu paimsime dabartinę Lietuvą ir šių dienų Lietuvą, po 1990 metų, galime sakyti, buvo nuosekliai plėtojamas laisvės naratyvas. Ir tas laisvės naratyvas buvo pildomas įvairiais elementais“, – tvirtina istorikas.

Kalbant apie Sąjūdžio laikotarpį, reikia neužmiršti diskusijų dėl Hitlerio ir Stalino pakto ir slaptųjų protokolų. Buvo akcentuojama, kad Lietuva prarado nepriklausomybę įsikišus svetimoms jėgoms. Šį naratyvą papildė tremtinių istorija, itin populiari pirmaisiais Sąjūdžio metais.

„Paskutinį dešimtmetį šitame laisvės naratyve dar stipriau įsitvirtina partizanai. Paskutiniais metais, matome, tinkamą vietą randa Sąjūdžio istorija ir visų pirma du centriniai įvykiai – Baltijos kelias ir Sausio 13-oji“, – aiškina A. Nikžentaitis.

Baltijos kelias ir ypač Sausio 13-oji iš pradžių buvo minimi kaip gedulo dienos. Pastaraisiais metais jos tapo mūsų pergalės dienomis. Taigi, laikui bėgant ryškėja kitos vertybės. Ir tai, be abejo, yra natūralus procesas.

„Bet už viso šito, neverta užmiršti, slypi laisvės pasakojimas. Laisvės praradimo, atgavimo naratyvai. Dėl to, pavyzdžiui, į šitą naratyvą nesunkiai įsikomponuoja senesnės istorijos pasakojimai. Sakykime, apie tuos pačius 19 amžiaus sukilėlius“, – sako profesorius.

Istorikai teigia, kad visuomenė neturėtų laukti, kad politikai kurtų mūsų tapatybę. Galima nesunkiai rekonstruoti, kaip kuriama atminties kultūra ir kaip ji keičiasi, kokie instrumentai naudojami.

„Pagrindinis įrankis yra visuomenės diskusijos. Diskusija, aktyviai dalyvaujant, sakykim, žiniasklaidai, ir tik toje situacijoje, kai iš diskusijų išryškėja, kad šitie klausimai vienaip ar kitaip svarbūs visuomenei, tada į žaidimą įsitraukia politikai“, – dėsto istorikas.

Profesorius A. Nikžentaitis ką tik baigė rašyti knygą apie aktualias atminties kultūras šešiose šalyse subyrėjus Sovietų Sąjungai. Jis siekė atskleisti, kokie procesai yra esminiai formuojantis atminties kultūroms įvairiose šalyse.

„Šitas tyrimas apėmė ne tik postsovietines šalis arba kai kurias postkomunistines. Sakykime, viena iš tiriamų šalių buvo Vokietija. Buvo specialiai pasirinktas šiek tiek platesnis spektras, kad suvoktume tam tikrus bendruosius principus, kaip keičiasi vadinamosios atminties kultūros, istorinės kultūros“, – pasakoja A. Nikžentaitis.

Vienas pirmųjų atminties kultūrų tyrimus 20 amžiaus pabaigoje atnaujino Janas Assmanas. Jis įrodė, kad mūsų atsiminimai yra pagrįsti socialiai ir kultūriškai. Teorija paaiškina, kaip įvairiais būdais – aplinkos simboliais, raštu perduodamais praeities liudijimais –kuriama prasmė per tokias procedūras kaip ritualai, kanonizavimas, interpretavimas, ir taip formuojama kolektyvinė tapatybė. Šią teoriją jis kūrė tyrinėdamas senąją Egipto civilizaciją. Tai patvirtina, kad pagrindiniai žmogaus santykio su praeitimi elementai išliko nepakitę tūkstančius metų.

„Mes matome didelių skirtumų tarp autoritariškai ir demokratiškai valdomų valstybių. Mes matome tam tikrų problemų, kurios signalizuoja, kad atminties kultūros yra gana pavojinga bomba ir kad autoritarinėse valstybėse tiesiog užkoduoti tam tikri mechanizmai, kada dėl tos diskusijos nebuvimo visuomenėje gali kilti revoliucija“, – teigia istorikas.

Su Orumo revoliucija Ukrainoje prasidėjusi dekomunizacijos banga griauna senuosius sovietinius mitus, kurie šiuo metu kiek kita forma atgaivinti Rusijos Federacijoje. Šiuos procesus galima vertinti kaip naujosios ukrainiečių kartos pastangas kurti naują tapatybę. Stebėdami įvykius Baltarusijoje galime prognozuoti, kad ir čia artimiausiu metu gali kilti panaši tapatybinė revoliucija.

„Mes ligi šiol esame linkę kalbėti apie paminklų statybą. Žinote, Seimas nusprendė, kad ir Lukiškių aikštėje reikia pastatyti labai konkretų paminklą. Bet pasaulis faktiškai kaip ir užmiršęs paminklus kaip tam tikros atminties ženklus. Jų vietą keičia muziejai. Ir čia ne tik Lenkijos pavyzdys, bet tuo pačiu keliu gerokai mažiau seka Rusija, Baltarusija. Toje pačioje Ukrainoje atsiranda įspūdingų muziejų“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

Buvęs Vokietijos kancleris Kohlis pirmasis pabandė nebeakcentuoti Holokausto kaip vokiečių kaltės simbolio, greta jo parodydamas naujausius Vokietijos pasiekimus. Ir tada gimė šiuolaikinės Vokietijos istorijos muziejaus, atskleidžiančio Vokietijos pasiekimus po 1945 metų, idėja. Muziejai gali veiksmingai formuoti atminties kultūras – kviesti visuomenę į ekspozicijas, organizuoti diskusijas.

Beje, ir informacinės technologijos labai reikšmingos. Galimybė skleisti melagingą informaciją tapo itin efektyviu ginklu informacinio karo fronte. Vienas iš taikinių – atminties kultūros, valstybių ir tautų istorijos.

„Dėl praeities visada būdavo kariaujama. Bet tokio intensyvumo, koks yra dabar, niekados nėra buvę. Tai 21 amžiuje tam tikras naujas reiškinys. Ir čia būtent yra tas informacijos sklidimo greitis, internetas, kai viskas, ką politikai sako tarsi savo publikai, tampa tiesiog užsienio politikos objektu“, – aiškina istorikas.

Kodėl tie karai vyksta? Tyrinėjant atminties kultūras akivaizdžiai matyti, kad ne tik žmogus, bet ir valstybės turi savigarbą. Todėl siekiama primesti praeities naratyvus kitai, platesnei bendruomenei, ieškoti jos pritarimo. Tai kova už savo orumą.

„Dabar matome daug šalių, sakančių, kad mes ilgą laiką klūpėjome, dabar mums reikia atsikelti. Vienas iš tokių atsikėlimų tam tikrų simbolių yra savojo naratyvo įtvirtinimas. Ir čia yra tam tikrų objektyvių konfliktų tarp šalių“, – kalba A. Nikžentaitis.

Tuomet pergalės mito naratyvo kūrėjai turėtų pripažinti, kad nėra teisūs ir kad tai buvo okupacija. Baltijos šalis jie išvadavo, bet užmiršo išeiti. Galima paminėti ir dar vieną atminties konkurencijos pavyzdį, susijusį su naujausia istorija.

„Buvo nepasitenkinimas apie 2000-uosius, minint Berlyno sienos žlugimo dešimtmetį. Lenkijos visuomenės dalis, visų pirma jų intelektualinis elitas, jautėsi pažeminta, kad į pirmą vietą iškyla ne Lenkijos solidarumas, kuris padarė labai daug sunaikinant komunizmą, bet Berlyno siena, kuri tėra gražus simbolis. Bet vokiečiai prie komunizmo sunaikinimo ir sienos nugriovimo prisidėjo, ko gero, mažiausiai“, – pasakoja profesorius.

Mes esame saugioje provincijoje, palyginti su netgi kaimyninėmis šalimis, kuriose vyksta aršūs atminties karai. Neretai mes net pernelyg jautriai reaguojame, pavyzdžiui, į Rusijos Federacijos bandymus kitaip interpretuoti Hitlerio ir Stalino slaptuosius protokolus. Nervintis labiau reikėtų Rusijos ideologams, kadangi jų interpretacijos neperžengia tos šalies ribų. Lietuvos atstovaujama pozicija yra pripažinta tarptautiniu mastu.

Žinoma, atsipalaiduoti negalima. Būtina toliau reformuoti švietimo sistemą, kuri efektyviai ugdytų kritinį mąstymą komplikuotais praeities klausimais, suvokimą, kad skirtingose valstybėse turi teisę egzistuoti kitoks tų pačių praeities įvykių vertinimas.

Tokių skirtumų esama ne tik tarp Lietuvos ir Rusijos, bet ir tarp Lietuvos ir Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos. Dialogo su šių šalių atstovais tikslas turėtų būti suvokimas, kodėl ta pati praeitis vertinama kitaip.

„Pagrindinis prašymas ir pageidavimas visiems – priimkime tas diskusijas kaip visiškai normalias ir nebandykime jų užgniaužti, pabandykime suteikti joms aikštelę. Nes tokios diskusijos, kurių baigtis niekada nėra aiški, labai prisideda prie natūralaus mūsų tapatybės formavimosi“, – teigia A. Nikžentaitis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt