Tamsiausia visuomenės pusė – žudikai: kaip jais tampama ir kodėl mirties bausmės neveikia

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt
2020.11.27 05:30
Policija/Asociatyvi nuotr.

Apie juos statomi filmai, rašomos knygos, kuriami serialai, jie traukte traukia žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį – žudikai. Lietuvoje nedažnai, tačiau bent keletą kartų per metus pasigirsta žinia apie šaltakraujišką nusikaltimą, tikriausiai kiekvienas žino mažiausiai vieną serijinį žudiką arba itin sukrėtusią rezonansinę bylą. Žmogžudystės visuomenėje kursto aistras, neapykantą, didelį susidomėjimą, tačiau pagrindinis klausimas, kurį visi užduoda vieni kitiems ir bando atsakyti sau – kodėl?

LRT.lt portalas pamėgino atsakyti į klausimus, kurie daugeliui neduoda ramybės: kodėl kai kurie žmonės tampa žudikais, kokios priežastys juos paskatina atimti gyvybę, kaip atpažinti potencialų žudiką ir ką daryti atsidūrus aukos vietoje.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Fundamentalūs klausimai“ – kiekvieną penktadienį mokslininkai mėgins atsakyti į pačius įdomiausius, labiausiai intriguojančius ir ramybės neduodančius mokslinius klausimus.

Vilniaus universiteto profesorius, psichologas Gintautas Valickas įvardijo, kad tyrimų rezultatai leidžia išskirti keletą svarbiausių veiksnių, galinčių paskatinti kito žmogaus nužudymą: „Stiprus susijaudinimas – afekto būsena, kurios metu labai susiaurėja sąmoninga elgesio kontrolė, asmuo negali tiksliai įvertinti susiklosčiusios situacijos, numatyti galimų savo elgesio padarinių ir pan. Emocinės būsenos, kurios nepasiekia afekto lygio, tačiau apriboja asmens elgesio suvokimą ir kontrolę, pavyzdžiui, dėl ilgalaikių trukdžių atsiradęs padidintas dirglumas ar kilęs pyktis.

Asociali elgesio standartų ir pastiprinimų sistema – asmuo turi būti perėmęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresija taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Žudikams pastiprinimas gali būti aukos elgesio kontrolė, pažeminimo ar kančios sukėlimas ir pan. Psichikos sutrikimai, tokie kaip psichopatija, šizofrenija ar asmenybės sutrikimai. Apsvaigimas nuo alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų – tyrimai rodo, kad nuo pusės iki dviejų trečdalių ir daugiau nužudymų įvykdo asmenys, apimti alkoholinio apsvaigimo būsenos. Tendencingas socialinės informacijos apdorojimas, pavyzdžiui, priešiškų ketinimų priskyrimas kitiems, vertinant galimas elgesio alternatyvas kaip reikėtų pasielgti tam tikroje situacijoje – pirmenybės teikimas agresyvioms reakcijoms ir t. t.“, – LRT.lt vardijo G. Valickas.

Nusikaltimo vieta
Nusikaltimo vieta / Shutterstock nuotr.

Žudiku gimstama ar tampama?

Pasak G. Valicko, sukaupti duomenys leidžia kalbėti apie tai, kad žudiku arba apskritai nusikaltėliu yra tampama, tačiau tam tikros įgimtos savybės ar kokie nors paveldėti sutrikimai gali sumažinti arba padidinti šio tapsmo tikimybę. Ši prielaida iškelia dar vieną klausimą – ar kiekvienas gali tapti žudiku?

„Vargu ar taip galėtų atsitikti, tačiau kai kuriais ypatingais atvejais net žmogus, perėmęs prosocialias elgesio normas ir vertybes, gali pasielgti taip, kas prieštarauja jo įsitikinimams. Pavyzdžiui, netikėtai užpultas žmogus gali patirti labai stiprų susijaudinimą (išgyventi afekto būseną) ir atlikti tokius veiksmus, kurių niekada nedarydavo anksčiau, taip pat ir besigindamas atimti kitam žmogui gyvybę“, – LRT.lt aiškino profesorius.

Kad ir kaip norėtųsi manyti, kad žudikai yra visiškai atskira visuomenės dalis, G. Valickas pabrėžė, kad visgi tai nėra vienalytė grupė, todėl sunku išskirti visiems žudikams būdingas savybes. Tačiau yra savybių kuriomis kai kurie pasižymi.

Profesorius išskyrė padidintą konfliktiškumą, agresyvumą, piktnaudžiavimą arba priklausomybę alkoholiui arba kitoms psichoaktyvioms medžiagoms. Kai kurie žudikai tendencingai apdoroja socialinę informaciją – dviprasmiškomis aplinkybėmis kitiems asmenims priskiriami priešiški ketinimai ir t. t.

Policija/Asociatyvi nuotr.
Policija/Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Aukštesnis intelektas – geresni spąstai aukoms

Žinoma, kad žudikai nėra vienodi. Vieni nužudo netyčia, kiti tyčia, tačiau tik vieną kartą, treti tampa serijiniais žudikais. Kas skiria visus šiuos asmenis? Pasirodo, net ir tarp tokių asmenų aiškių skiriamųjų bruožų tyrėjai iki šiol nėra nustatę.

„Tai gali lemti daugelis vidinių, pavyzdžiui, individualios asmens savybės, ir išorinių, tokių kaip asocialios grupės poveikis, veiksnių. Man kol kas neteko aptikti tokių tyrimų, kurių autoriai bandytų nustatyti minėtus žudikų skirtumus“, – teigė G. Valickas.

Nepaisant to, žudikus specialistai vis tiek stengiasi kategorizuoti. Pasak psichologo, yra išskiriami tam tikri jų tipai.

„Tokių bandymų yra, išskiriama daugiau ar mažiau žudikų tipų. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai išskiria tris jų tipus. „Psichotinius žudikus“, kuriems būdingi tam tikri psichikos sutrikimai – haliucinacijos (skatinančios nužudyti), paranojinės mintys ar įsitikinimai, susiję su iliuzinės savigynos būtinybe (kadangi kiti žmonės yra „prieš juos“, todėl „turi nužudyti arba būsi nužudytas“) arba siekimu „išgelbėti pasaulį“, pašalinant „nevertingus“ asmenis ar tam tikrų mažumų grupių atstovus.

„Pernelyg daug streso patiriančius žudikus“, kai išgyvenamas stresas viršija asmens tolerancijos stresui laipsnį (šiuo atveju padidinto streso būsenoje išreiškiama reaktyvi agresija, reaguojant į provokaciją, nemalonius stimulus ar kokius nors trukdžius). Ir „agresyvius žudikus“, kuriems būdinga ilga agresyvaus elgesio ir kitų asocialaus elgesio formų išreiškimo istorija“, – paaiškino G. Valickas.

Profesorius Gintautas Valickas
Profesorius Gintautas Valickas / VU nuotr.

Žudikai taip pat nėra tik žemo išsilavinimo, kaip dažniausiai galvoja žmonės. Internetinėje erdvėje yra pasirodę duomenų, teigiančių, kad serijiniai žudikai dažniausiai netgi turi aukštesnį negu vidutinį intelektą. G. Valickas įvardijo, kad jam nėra tekę susidurti su tokiais tyrimų duomenimis, tačiau pastebėta, kad aukštesnis nei vidutinis intelektas būdingas ne tik serijiniams, bet ir paprastiems žudikams.

Profesoriaus teigimu, aukštesnis intelektas leidžia asmeniui geriau pasiruošti nusikaltimui, nusivilioti auką ten, kur ji negalėtų sulaukti pagalbos, geriau paslėpti nusikaltimo pėdsakus ir pan.

„Pavyzdžiui, nužudymus dažnai įvykdo nusikaltėliai psichopatai, kurių intelektas yra vidutinis arba aukštesnis už vidutinį. Jie, palyginti su nusikaltėliais ne psichopatais, išsiskiria dideliu žiaurumu ar net sadizmu, įvykdo daug daugiau nužudymų, renkasi įvairaus amžiaus ir lyties aukas (suaugusiuosius ir vaikus, vyrus ir moteris), be to, jų aukomis dažniau tampa nepažįstami žmonės, o ne pažįstami ar artimieji. Galima pridurti, kad kai kurie tyrimai rodo, jog didžiausias nusikalstamumo lygis yra būdingas tiems asmenims, kurie pasižymi santykinai didesniu psichopatijos pasireiškimo ir aukštesnio intelekto koeficiento lygio deriniu“, – LRT.lt dėstė G. Valickas.

Policija/Asociatyvi nuotr.
Policija/Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Lietuviško žudiko paveikslas

Straipsnio „Žudiko socialinės dezadaptacijos raida pagrindiniais jo tarpsniais“ autoriai Justinas Sigitas Pečkaitis, Viktoras Justickis ir Arvydas Pocius išnagrinėjo valstybinius statistinius duomenis, surinktus 2000-2007 metais. Jais remdamiesi autoriai atskleidė pagrindinius žudikų socialinius, demografinius bruožus. Pasirodo, kad teko paneigti nemažai visuomenėje vyraujančių mitų.

Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, tipinis žudikas – tai jaunas vyras, vidutiniškai 29 metų amžiaus. Statistiniais duomenimis, vyrų žudikų yra beveik 25 kartus daugiau negu moterų ir dauguma šių vyrų yra jauni. Straipsnio autoriai daro prielaidą, kad jauną vyrą žudyti gali paskatinti biologiniai veiksniai, siejami su amžiumi bei lytimi.

Ši išvada gali būti reikšminga, nes, nepaisant kultūrinių skirtumų, kitose šalyse įvairiausiais istorijos laikotarpiais būtent tokio amžiaus vyrai dažniausiai atlikdavo žmogžudystę.

Amžius ir lytis – du bruožai, kurie vidutiniškai skiria žudiką nuo kitų gyventojų. Tačiau deja, daug daugiau bruožų yra visiškai neišskirtiniai ir būdingi visiems žmonėms. Duomenys parodė, kad žudikai, skirtingai nei manoma visuomenėje, nėra žemesnio išsilavinimo. Ir iš tiesų, tik labai nedidelė dalis žudikų neturi jokio išsilavinimo.

Kriminologų atliktas tyrimas parodė, kad nepasitvirtina ir stereotipai dėl tautybės. Visuomenė linkusi manyti, kad kitus asmenis dažniausiai nužudo žmonės, kilę iš mažiau civilizuotų, laukinių kraštų. Išanalizavę duomenis, straipsnio autoriai padarė prielaidą, kad apskritai nėra išskirtinės tautos, žudančios labiau nei visos kitos, o stereotipai atsirado todėl, kad įvairių tautybių žmonių pasiskirstymas visuomenėje nėra tolygus.

Tačiau pastebėta, kad didžiausia grupė žudikų buvo bedarbiai. Tai žmonės, kažkada dirbę, bet nužudymo metu ilgesnį arba trumpesnį laikotarpį darbo neturėję. Straipsnio autoriai atkreipia dėmesį, kad tiriamuoju laikotarpiu šalyje nebuvo ekonominio nuosmukio, darbą susirasti nebuvo didelis iššūkis, todėl negebėjimas to padaryti bei išsilaikyti vienoje darbo vietoje pirmiausia susijęs su jų asmenybės bruožais.

Policija/Asociatyvi nuotr.
Policija/Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kriminologai padarė prielaidą, kad šis bruožas – socialinė dezadaptacija – yra vienas būdingiausių žudikams. Legalus darbas ir už jį gaunamas uždarbis – vienas svarbiausių ryšių su visuomene. Užsikabinę už šio bruožo, tyrėjai teigia, kad tai gali būti raktas nuo svarbiausių atsakymų – kokios asmenybės imasi žudyti ir kodėl tai daro.

Šio tyrimo metu buvo apklaustas 521 žudikas, jiems iš viso buvo užduodami 206 klausimai. Klausimai įvairūs, autoriai stengėsi paliesti kiekvieną gyvenimo raidos etapą. Kai kurie jų buvo susiję ne tik su aplinka, bet ir su pačia nusikaltėlio asmenybe. Pavyzdžiui, ar žudikas save vertina kaip „sunkų vaiką“? Ar jam mokykloje būdavo sunku sukaupti dėmesį? Ar jis praleidinėdavo pamokas? Buvimas „sunkiu vaiku“, pasak tyrėjų, jau rodo iškreiptus santykius šeimoje, dėl kurių prasideda visa psichologinių sutrikimų bei kitų problemų grandinė.

Tyrimo autoriai nurodė, kad apklausos metu aiškinosi visus veiksnius, lemiančius socialinį neprisitaikymą prie visuomenės, visais žudikų gyvenimo tarpsniais. Jie pastebėjo, kad dažniausiai visus gyvenimo etapus – tiek vaikystę, tiek paauglystę, tiek jaunystę lydi vienokie ar kitokie sutrikimai. Tyrėjai padarė išvadą, kad nėra vieno lemiamo etapo, kuris šiame procese būtų svarbiausias.

Policija/Asociatyvi nuotr.
Policija/Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kaip atpažinti žudiką?

Vienas iš baisiausių aspektų yra tai, kad išoriškai dažniausiai beveik neįmanoma atskirti žudiko nuo nieko blogo nelinkinčių asmenų. Daug dėmesio reikėtų sutelkti į žmogaus elgesį, jo bendravimą. Pasak psichologo G. Valicko, universalius žudiko požymius ar savybes nurodyti sunku – pasirengimas nužudyti dažniausiai priklauso nuo individualių savybių, konkrečios situacijos ypatumų sąveikos pobūdžio.

„Galima paminėti tam tikras individualias savybes, kurios (ypač jų deriniai) sąveikaujant su tam tikrais išorinės situacijos bruožais gali paskatinti nužudyti: tai padidintas impulsyvumas, agresyvumas, kerštingumas, empatijos stoka, siekimas dominuoti, mažas tolerancijos stresui laipsnis ar priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų“, – įvardijo G. Valickas.

Pasak profesoriaus, sunku pateikti rekomendacijas, kaip elgtis susidūrus su potencialiu žudiku – kiekvienu atveju gali stipriai skirtis tiek aukos, tiek žudiko individualios savybės, jų emocinė būsena, tarpusavio sąveikos pobūdis, konkrečios situacijos aplinkybės ir t.t.

„Į visa tai reikėtų atsižvelgti pasirenkant vieną ar kitą elgesio būdą. Kita vertus, galima pasakyti, kad pirmiausiai reikėtų vengti tokių situacijų, kuriomis gali kilti nužudymo ar kitokio nusikalstamo elgesio tikimybė.

Patekus į pavojingą situaciją reikėtų kviestis pagalbos, pavyzdžiui, paskambinti, parašyti žinutę, šaukti, siekiant atkreipti kitų žmonių dėmesį, stengtis pabėgti, pavyzdžiui, sukėlus skausmą užpuolikui, ieškoti su nusikaltėliu kokių nors bendrumų – tai gali sukelti jo gailestį. Stengtis išlošti laiko, tada gali atsirasti potencialus liudytojas, ir pan.“, – kalbėjo psichologas.

Policija/Asociatyvi nuotr.
Policija/Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Mirties bausmė neatgraso nuo nusikaltimo

Liaudis niekada nenustoja diskutuoti dėl to, ar žudikai gali pasitaisyti – tikriausiai ne vienas pasisakytų, kad vienintelė išeitis yra mirties bausmė. Pasak G. Valicko, iš tiesų, kiekvienas gali pasitaisyti, tačiau tam reikia tam tikrų sąlygų.

„Kiekvienas teisės pažeidėjas ar nusikaltėlis, taip pat ir žudikas, turi galimybę pasitaisyti, tačiau ar ši galimybė bus realizuota, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pavyzdžiui, tai gali apsunkinti kai kurios individualios asmens savybės, priklausomybės ar psichikos sutrikimai, taip pat nepalankios išorinės sąlygos – šeimos, darbo neturėjimas ir t. t.“, – teigė jis.

Profesorius taip pat atkreipė dėmesį, kad mirties bausmė, skirtingai, nei daugelis mano, situacijos visiškai nekeičia.

„Sukaupti duomenys rodo, kad bausmių griežtinimas, ar net mirties bausmės taikymas, deja, neatgraso potencialių nusikaltėlių. Jeigu nusikaltimų išaiškinamumas yra santykinai nedidelis, bausmių griežtinimas gali kai kuriuos asmenis paskatinti tobulinti savo asocialius įgūdžius siekiant išvengti demaskavimo, o ne atsisakyti nepageidautino elgesio“, – tikino G. Valickas.

Nors kriminologai nežino tikslių priežasčių, kodėl tokia griežta bausmė kaip mirtis neveikia, kai kuriuose užsienio šaltiniuose minima, kad taip gali būti todėl, jog žudikai negali šaltai ir racionaliai įvertinti tikimybės būti pagautiems. Dažniausiai nusikaltėliai apskritai net nepagalvoja, kas jiems nutiks, kai juos suims – didžiausias jų rūpestis yra likti nesugautiems.

Policija/Asociatyvi nuotr.
Policija/Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Be to, kaip minima viename „The Washington Post“ straipsnyje, apeliacinių skundų nagrinėjimas užtrunka daug metų ir maždaug pusei nuteistųjų mirties bausmė apskritai nėra įvykdoma.

Vis dėlto, svarbu yra ne ignoruoti žudikus, tačiau gilintis į jų psichologiją ir toliau aiškintis priežastis, kodėl jie taip elgiasi. Pasak profesoriaus, nustačius žudiko tapsmo dėsningumus, būtų galima parengti efektyvesnius tokio elgesio prevencijos būdus bei padidinti nužudymus įvykdžiusių asmenų resocializacijos tikimybę.

Didžiausia problema, kad iki šiol yra labai mažai duomenų ir atliekamų tyrimų apie tai, kodėl kai kurie žmonės ryžtasi atimti gyvybę. Kurioje gyvenimo grandyje įvyksta lemiamas lūžis? Ar sunki vaikystė visada reiškia potencialią grėsmę tapti žudiku? Kokią įtaką žudiko formavimuisi turi tėvai? Į šiuos klausimus atsakymų kol kas nėra.

„Nužudymai yra daugiadeterminuotas reiškinys, kurį gali lemti įvairūs socialiniai ir psichologiniai veiksniai, taip pat jų tarpusavio sąveika. Nors tyrėjai išskiria įvairius nužudymus skatinančius veiksnius, jų vaidmuo nužudymų etiologijoje, o ypač jų tarpusavio sąveikos mechanizmai, kol kas yra nepakankamai atskleisti. Apskritai reikėtų pažymėti, kad, nepaisant nužudymų išskirtinumo, trūksta šios nusikaltimų rūšies mokslinių tyrimų, ir kol kas sunku rasti vienareikšmį, o tuo labiau empiriškai pagrįstą paaiškinimą kaip formuojasi potencialus žudikas“, – pabrėžė G. Valickas.