Mokslas ir IT

2020.11.22 15:21

Technologijos skatina vidurinės klasės nykimą, kelia nerimą bei stresą: ar ateitis ateina ne per greitai?

Rolandas Maskoliūnas, LRT Televizijos laida „Smalsumo genas“, LRT.lt2020.11.22 15:21

Pastebėjote, kad pasaulis greitėja it raketa? Gal tik virusas mus kiek pristabdė. Užuot gyvenę dabartimi, vis labiau akcentuojame ateitį, kuri išspręs susikaupusias problemas. Be abejo, labiausiai dėl to kaltos technologijos. 5G keičia 4G, o 4K ar 8K jau keičia HD.

Bet ar pastebėjote, kad žmonės ima tarsi be pagrindo protestuoti prieš kai kurias technologijas, kurių jie nebesupranta? Gal tai nevalingas apsauginis refleksas, norint sulėtinti pažangą? Ar gali būti, kad kai kuriems iš mūsų ateitis ateina per greitai?

„Mes per evoliuciją iš esmės išsivystėme ypatingus kognityvinius gebėjimus. Ir vienas iš tų kognityvinių gebėjimų yra galimybė planuoti. Nuolat planuoti artimiausius savo veiksmus, sakykim, kelias minutes į priekį, iki to, kad žmonės išplėtė šį sugebėjimą iki praktiškai neribotų galimybių. Ir žmonės skiriasi ir savo gebėjimu, ir poreikiu netgi planuoti. Ir šitą dalyką viena iš teorijų vadina laiko perspektyva“, – sako psichologas dr. Antanas Kairys.

Smalsumo genas. Apie technologijas nežino nieko, bet protestuoja prieš jų pažangą – ar kai kam ateitis ateina per greitai?

Čia kalbama apie tai, kad žmonės skiriasi savo poreikiu ir pomėgiu numatyti tolimus įvykius arba turėti toli siekiančių tikslų. Vieni žmonės labiau orientuoti į tokią ateitį, o kiti iš principo į ją nesiorientuoja. Ir tai sukelia nevienodas psichologines pasekmes.

„Kraštutinai į ateitį orientuotas žmogus bus tas, kuris gyvena ateities planais, bet ne jų pasiekimo džiaugsmu ar kokiais panašiais dalykais. Tačiau jeigu pažiūrėsime į kraštutinai į dabartį orientuotą žmogų, tai yra žmogus, kuris savo kasdieninėje veikloje nebūtinai gali numatyti savo veiksmų pasekmes“, – teigia psichologas.

Ateities numatymas ir jos planavimas yra didelis žmonijos privalumas. Tai padeda prisitaikyti. Įsivaizduokime pirmykščius žmones, kurių išgyvenimas priklausė nuo sugebėjimo išvengti tykančių grobuonių, rasti maisto, planuoti medžioklę arba numatyti artėjančią sausrą. Esame geriausiai prognozavusių žmonių palikuonys.

„Mes galime spėlioti ir kurti scenarijus, jie nebūtinai įsigyvendins, bet pats tas bandymas gali būti visai pozityvus. Aš sutelkiu savo veiksmus į tam tikrą specifinę sritį. Bet tuo pat metu tai produkuoja nerimą. Kodėl? Nes aš iš dalies žinau, kad egzistuoja galimybė, kad kažkas įvyks ne taip. Paimkime tą pačią koronos krizę. Ji sunkiai buvo numatoma“, – tvirtina A. Kairys.

Kai imama gyventi tik ateitimi, geresnio rytojaus laukimu, prarandamas individo ir visuomenės psichologinis stabilumas, nes optimistines prognozes nuolat užgožia netikėtos nelaimės ar katastrofos. Problemos nesprendžiamos tikintis, kad kažkas jas išspręs ateityje.

Pavyzdžiui, Elonas Muskas jau svajoja apie Marsą, kuria ateities technologijas. Kai kurios jų iš tiesų pagerins mūsų gyvenimą. Kita vertus, įsisenėjusios problemos Žemėje neišnyksta. Tai liudija protestų banga JAV ir kitose šalyse, klimato pokyčių skatinama migracija ir kt. Kitaip sakant, be tvirto pagrindo į ateitį neperšoksime. Kartu nešamės evoliucijos užprogramuotą bagažą. Ne tik psichologinius ribojimus, bet ir instinktus, socialines problemas.

„Kita medalio pusė yra suvokimas, kad mūsų mirtis neišvengiamai ateina. Yra psichologinių teorijų, kurios tai sieja su nerimo šaltiniu. Yra žmogaus poreikis kažkaip tai kontroliuoti. Na, ir mūsų pačių sukurtas technologinis progresas ir pokyčių greitis savaime, be jokių ateities numatymų, inovacijų poreikių, produkuoja nerimą“, – dėsto A. Kairys.

Dar viena streso ar nerimo priežastis – įgimtas žmogaus poreikis lygintis su kitais. Kai sukuriame tokią greitai besikeičiančią visuomenę, pokyčių greitis ir poreikis būti tame pačiame arba aukštesniame lygyje kaip kiti žmonės yra labai didelis nerimo šaltinis.

„Žmonės turi užprogramuotų daug poreikių: mes galime sieti su įvairiomis teorijomis, tai, pvz., buvimas kartu su kitais, kažkokios kompetencijos, gebėjimas kažką sukurti, autonomiškumas, gebėjimas pačiam priimti sprendimus, ne tiek gebėjimas, kiek poreikis. Tai tų poreikių gali būti įvairių. Bet tokio tiesioginio poreikio gyventi nuolatiniame kisme nėra“, – aiškina psichologas.

Mokslininkų tyrimai patvirtina, jog dėl nuolatinio streso smegenys ima sintetinti mažiau baltymo neuritino, kuris mažina depresiją. Ar tai liudija, kad mūsų smegenims būtinas stabilumas? Suvokimas, kad tai, ką turime šiandien, turėsime ir rytoj?

„Pokytis generuoja nerimą arba stresą. Ir nuolatinio streso būsena nepalanki bet kuriam organizmui. Tai yra alinanti ir resursus eikvojanti būsena. Lygiai taip pat ir su žmonėmis. Jeigu gyvename nuolatiniame strese, tai nėra palanku mums“, – tikina A. Kairys.

Šiuo metu postindustrinėse valstybėse fiksuojama daug įvairių nerimo būsenų. Žmones kamuoja chroniško nuovargio sindromas, panikos priepuoliai, obsesinis kompulsinis ir socialinio nerimo sutrikimai, priklausomybė nuo vaistų, narkotikų ar alkoholio.

Japonijoje plinta dvidešimtmečių psichikos sutrikimas hikikomori, kai asmuo kelis mėnesius neišeina iš miegamojo. Tarp dešimties pagrindinių mirčių priežasčių pasaulyje dominuoja širdies ligos ir savižudybės.

Savižudybių skaičiumi Lietuva vis dar yra tarp pirmaujančių Europoje. Pirmąjį 21 amžiaus dešimtmetį amerikiečiai ėmė vartoti ketvirčiu daugiau vaistų nuo depresijos ir nerimo priepuolių. Manoma, kad preparatai, slopinantys nervų sistemą, padeda geriau suvaldyti mumyse glūdinčius animalistinius jutimus, kad prisitaikytume prie civilizacinio „narvo“.

Nepasotinamas inovacijų siekis trukdo suvokti, kad visuomenės ir individo elgesys iš esmės nepasikeitė: mes naudojame ar kuriame inovacijas, naujus gamtos, individo valdymo, eksploatavimo būdus, kad kartotume senas klaidas. Pavyzdžiui, didžiosios informacinių technologijų korporacijos algoritmais keičia mūsų elgesį ir įpročius, skatindamos daugiau vartoti.

„Kai kada inovacija yra tuščias žodis. Ir galbūt netgi labai dažnai. Nes tai yra tiesiog rinkodaros triukas. Ir jeigu tu daiktą pavadini inovacija, nepriklausomai nuo to, ar jis iš tiesų yra inovacija, tai tampa patraukliu būdu parduoti jį. Tai vėl su kuo tai sieti? Greičiausiai, su tuo pačiu – kad žmonėms reikia kažko išskirtinio, žmonės mėgsta geriausia, mėgsta daryti kažką, kas padidintų jų statusą ar kitą parametrą“, – aiškina A. Kairys.

Būtina suvokti, kad mes iš esmės esame tie patys biologiniai organizmai ir psichologine prasme. Turime įgimtus reagavimo mechanizmus ir trūkumus.

„Mes vis tiek esame tos pačios beždžionės. Ir tai, kad mes išvystėm technologijas, kurios yra ypač greitai kintančios, pajėgios, niekuo nepakeitė mūsų supratimo apie tai, kaip reikia elgtis. T. y. jeigu gali privalgyti iki soties, tu tai darai. Jeigu gali dar nusitempti ką nors į urvą, tai tu tempi. Tik tiek, kad technologijos mums suteikia daug didesnį mastą tą daryti“, – dėsto psichologas.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje atlikta studija atskleidė, kad gėrimų suvartojimas tiesiogiai priklauso nuo triukšmo lygio restorane ar bare. Kuo aplink garsiau, tuo daugiau išgeriama. Mūsų ausis pasiekiantis garsas sustiprėja net 100 kartų tuo metu, kai jį išgirstame. Tai buvo naudinga evoliucijos sukurta inovacija, kai mūsų protėviai saugodavosi plėšrūnų Afrikos savanose. Ausinukų amžiuje ji labiau skatina neįgalumą. Tai irgi yra spartėjančio mūsų gyvenimo tempo liudijimas. Psichologai siūlo, kaip reiktų reaguoti į tokią visuomenėje susiformavusią žavėjimosi ateitimi madą.

„Vien orientacija į ateitį nėra labai perspektyvus dalykas. Jis nesuteikia galimybės džiaugtis buvimu čia ir dabar. Ir jeigu atkreipsime dėmesį į populiariausias šiuo metu technikas, kurios skirtos gerovei kelti, t. y. meditacija, vadinamasis „mindfulness“ – dėmesingas įsisąmoninimas, arba visaprotiškumas, kitaip – buvimas visavertiškai šią akimirką. Kitaip sakant, eina kalba link to, kad tai nebūtų vien į vartojimą, į progresą ir į ateities planus nukreiptas buvimas. Gebėjimas būti šią akimirką ir mėgautis tuo, kas vyksta, būtinas mūsų gerovei. Lygiai taip pat praeities suvokimas ir toks tęstinumas“, – sako A. Kairys.

Dėl orientacijos į ateitį individui gresia nuolatinis nerimas ir stresas. O tai savo ruožtu skatina griebtis įvairių gynybos būdų. Tai gali būti pasitraukimas iš modernios civilizacijos ir gyvenimas miške. Arba psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Tačiau problemą spręsti reiktų centralizuotai. Kai kurie filosofai siūlo netgi įkurti laimės ar gerovės ministeriją.

„Aš manyčiau, kad mes turime po truputį judėti link to, kad mes ne tik kuriame į ateitį orientuotą kažkokią ekonomiką ar inovacijų kultūrą, bet tuo pat metu turėtume galvoti apie sistemas, kurios mums turėtų padėti išvengti nuolatinio spaudimo, streso ir nuolatinio lyginimosi su kitais“, – kalba A. Kairys.

Tai galėtų būti socialinė sistema, veikianti panašiu principu kaip ugdymo, sveikatos priežiūros sistemos. Tokių bandymų kai kuriose pasaulio šalyse jau esama.

„Jeigu paimsime daug smulkesnę sistemą, pvz., mokyklas, tai ne vienoje pasaulio šalyje egzistuoja gerovės programos, kurios nukreiptos į tai, kad ugdytų mokinių atsparumą, ugdytų mokinių gebėjimą susidoroti su stresu arba tiesiogiai ugdytų mokinių arba jei tai būtų kita aplinka, darbuotojų gerovę. Tai ir yra sistemos, kurios mums padėtų tvarkytis. Kalbu ne tik apie ugdymą, bet ir apie prielaidų, saugių uostų sukūrimą ir panašius dalykus“, – savo įžvalgomis dalijasi psichologas.

Stresą kelia dėl gamybos automatizavimo prarandami darbai ir mažėjantys atlyginimai. Didelė problema – augantis jaunimo nedarbas ir pajamų diferenciacija, vidurinės klasės nykimas. Šį nykimą skatina informacinės technologijos. Vienas svarbiausių uždavinių vyriausybėms – sukurti sistemas, leidžiančias žmogui prisitaikyti naujoje tikrovėje. Antraip stresas ir nerimas, visuomenės nepasitenkinimas tik augs.

„Sukurdami sistemas, kurios leidžia žmogui pasirinkti realizuoti tai, ką jis geriausiai geba ir ko labiausiai nori, mes potencialiai ir kursim tą gerovės visuomenę, gerovės ministeriją“, – pabrėžia A. Kairys.

Inovacijų kūrimo greitis nemažėja, tačiau keičiasi jų hierarchija. Anksčiau dominavusias išlikimo inovacijas keičia gerovės inovacijos. Daugėja mobiliesiems įrenginiams, poilsiui, grožio industrijai skirtų sprendimų. Mat kuo geriau gyvename, tuo daugiau dėmesio galime skirti sau. Itin sparčiai vystosi socialinės platformos ir joms skirti produktai, paslaugos.

„Aš, kaip psichologas, matau, kad mūsų sukurtos technologijos, šiuo atveju – socialiniai tinklai, labai efektyviai daro dar vieną dalyką. Ne tik socialiniai tinklai, bet ir kitos komunikacijos technologijos, jos labai stipriai skatina poliarizaciją. T. y. skirtingų nuomonių radikalėjimą. Tai vyksta ir dėl to, kad pats socialinis tinklas savaime skatina emocingesnę reakciją, trumpesnę ir daug labiau išreikštą“, – pasakoja A. Kairys.

Taip vystoma aplinka, kurią daug lengviau išnaudoti, skleidžiant neapykantą arba melagingą informaciją, kiršinti žmones. Tuo itin veiksmingai naudojasi autoritariniai režimai.

„Norėčiau tikėti, kad tai nėra kelias į niekur ir kad mes susigyvensime su šia aplinka. Galbūt švietimas, technologiniai sprendimai, analitinės kontrolinės programos ar kita padės. Bet šiuo atveju turėsime išmokti gyventi“, – teigia psichologas.

Kaip teigia knygos „Medžiai Marse“ autorius, tikėjimas, šeima, bendruomenė ir nuosekli pažanga buvo pakeista nauja religija, pagrįsta nepaliaujamai gerėsiančio gyvenimo pažadu. Mes nesame užprogramuoti nuolat keisti savo gyvenimo būdą. Žmonija išliko tūkstantmečius, laikydamasi tradicijų ir patikrintų elgesio standartų. Šiuo metu skatinamas besaikis vartojimas naikina mus supančią aplinką, teršia atmosferą, žemę ir vandenį. Tai gali tapti efektyvia susinaikinimo inovacija, jeigu nepradėsime labiau rūpintis dabartimi ir nesulėtinsime tempo.