Mokslas ir IT

2020.10.27 20:59

Kaip bendrauti su tais, kurie neigia koronaviruso egzistavimą: virtualioje erdvėje rekomenduojamas tik vienas būdas

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2020.10.27 20:59

Nuo panikos ir nežinomybės iki neigimo ir atmetimo. Pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai žmonių reakcijos ir emocijos pasikeitė kardinaliai. Nors iš pradžių žmonės nuoširdžiai saugojosi ir laikėsi rekomendacijų, dabar daugėja tokių, kurie neigia viruso egzistavimą ir nepailsdami skleidžia dezinformaciją apie koronavirusą virtualioje erdvėje. Visgi, ekspertų manymu, diskusijos socialiniuose tinkluose visiškai nepadeda šviesti visuomenės ir priartinti sąmokslo teorijų kūrėjų arčiau realybės.

Net ir išsilavinę žmonės tiki konspiracijos teorijomis

Mažvydas Kunevičius, Lietuvos kariuomenės Komunikacijos skyriaus vyriausiasis specialistas, tikino, kad kai kuriems žmonėms nesvarbūs nei moksliniai faktai, nei kiti argumentai – jie netiki viruso egzistavimu ir šio įsitikinimo išmušti neįmanoma.

Anot jo, suvokimą, kiek žmonių tiki dezinformacija, gali iškraipyti ir komentarai socialiniuose tinkluose, ypač tų institucijų paskyrose, kurios feisbuke aktyviai dalijosi informacija apie koronavirusą visos pandemijos metu ir buvo tiesiogiai susijusios su viruso plitimo valdymu šalyje.

„Komentarų skiltys žibėte žibėjo neigiamais pareiškimais, įžeidimais ir, aišku, ten transliuojami įvairūs naratyvai bei konspiracijos teorijos. 20–30 pačių pirmų komentarų būna tokie, o mes susidarome įspūdį, kad dauguma visuomenės tuo tiki“, – konferencijoje „Akistata su COVID-19: ar tapsime stipresni?“ kalbėjo M. Kunevičius.

VU Gyvybės mokslų centro virusologė dr. Laura Kalinienė teigė mananti, kad dezinformaciją skleidžiančių ir ja tikinčių žmonių turėtų būti mažuma, nes Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių pirmauja pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių. Kita vertus, net ir tarp išsilavinusių, aukštus postus užimančių žmonių atsiranda tokių, kurie ragina netikėti mokslu.

„Karantino metu dėsčiau pirmo kurso būsimiems molekulinės biologijos, biochemijos specialistams, studentams, kurie turi šiokius tokius pagrindus gamtos mokslų srityje. Jų buvo daugiau nei šimtas ir aš tiesiai šviesiai paklausiau – ar yra tokių, kurie sako, kad viruso nėra? Kaip manote, ką sužinojau? Kad yra“, – sakė L. Kalinienė.

VU profesorius Daumantas Matulis savo ruožtu įvardijo, kad didžiausia problema yra tai, jog žmonės gyvena uždaruose burbuluose.

„Jeigu aš turiu abejonių ir kas nors man pasako, kad tikrai to viruso nėra, aš paklausiu kito savo draugo, jis pasakys, kad tikrai nėra. Bet aš nepagalvoju, kad draugauju tik su nedidele grupe, esu tik viename sluoksnyje, kuriame tampu pažeidžiamas. Jeigu nepasidomėsiu plačiau, jeigu man nebus svarbi televizija, kur galėčiau sužinoti šiek tiek kitokios informacijos, neskaitysiu mokslinės literatūros, būsiu apribotas. Man atrodo, kad šitie burbulai didele dalimi nulemia tokią situaciją“, – aiškino D. Matulis.

Įsitikinusiam žmogui nieko neįrodysi

Anot L. Kalinienės, atliktas sociologinis tyrimas, kurio metu buvo aiškinamasi, ką galima padaryti norint šviesti visuomenę, kad rankų plovimas, vakcinos ir kitos medicinos priemonės yra svarbios gelbėjant pasaulį nuo įvairių ligų.

Rezultatai parodė, kad paveikti abejonantį žmogų racionaliais argumentais įmanoma. Tačiau to, kuris visiškai įsitikinęs savo teisumu, nuomonės nepakeis jokie moksliniai faktai. „Tu jam nieko negali įrodyti, tai yra fanatizmas“, – teigė virusologė.

M. Kunevičius patarė netikinčiam mokslu žmogui nuolat uždavinėti klausimus ir leisti pačiam atsakinėti. Jeigu kalbama apie vakcinas, daugiau klausinėti apie žmogaus įsitikinimus – kodėl jis taip mano, paprašyti argumentuoti.

Pasak jo, neretai žibalo į ugnį šliūkšteli ir naujienų portalų straipsnių antraštės, sukeliančios tam tikras emocijas arba netgi susidomėjimą konspiracijos teorijomis. O tuo tikinčius asmenis dar labiau pakursto, nes jie mato, kad taip rašo ir žiniasklaida.

„Vienas iš naujausių įvykių, neminėsiu, kas tai rašė, bet antraštė tiesiog rėkė, kad tam tikros vakcinos tyrimo metu mirė savanoris. Didelė problema, kad žmonės dažnai neskaito toliau straipsnių <…>, o antraštė išprovokuoja reakciją. Taip nereikėtų daryti“, – tikino M. Kunevičius.

Pasak prof. D. Matulio, dažnai būna taip, kad dezinformacija skleidžiama piktybiškai, o ne iš nežinojimo, kai kur už tai netgi mokami dideli atlyginimai.

Į internetines diskusijas veltis beprasmiška

L. Kalinienė teigė, kad veltis į internetines diskusijas dažnu atveju nederėtų, tačiau pripažino kartais ir pati į jas įsitraukianti net negalvodama. Taip ji norinti išsklaidyti tam tikrus mitus, susijusius su COVID-19.

„Kai aš paprašau šaltinių ir argumentuoti aiškiais skaičiais, tada žmogus užtyla“, – sakė L. Kalinienė.

M. Kunevičiaus įsitikinimu, išvis nepatartina veltis į diskusijas socialiniuose tinkluose.

„Reikia stengtis nesivelti į komentarus. Mes nežinome, su kuo diskutuojame, tai gali būti kitas asmuo, kompiuterinė programa. Dažniausiai vienas iš pagrindinių tikslų, ko siekia asmenys, skleidžiantys dezinformaciją, – išprovokuoti jausmus ir kelti diskusiją. Priešnuodis galėtų būti ignoravimas. Jeigu jūs atsakinėjate žmogui, keliate diskusiją, įtraukiate dar daugiau žmonių. Dažniausiai tas asmuo tiesiog atsitraukia, o mes susiskaldome ir kapojamės tarpusavyje. Ignoravimas ir nekreipimas dėmesio socialinėje medijoje yra gerai“, – aiškino jis.

Pasak specialisto, žmonės linkę diskutuoti socialiniuose tinkluose, tačiau labai retai taip šnekasi susitikę gyvai. Pavyzdžiui, tik retais atvejais vienas asmuo pataria kitam tinkamai užsidėti veido kaukę.

D. Matulis savo ruožtu patikino, kad stengtųsi diskutuoti net su labiausiai užkietėjusiu vadinamuoju antivakseriu. Tačiau jis būtų linkęs tai daryti akis į akį, o ne virtualioje erdvėje.

„Dalykinėje atmosferoje padiskutuoti reikia. Kartais socialinėje medijoje matydavau, kad vienas žmogus galėdavo parašyti šimtą komentarų per įvairius skirtingus kanalus, todėl atrodytų, kad vyksta didžiulė diskusija, bet iš tiesų tėra vieno žmogaus monologas – jis šnekasi su savimi ir bando destabilizuoti situaciją“, – paaiškino profesorius ir pridūrė, kad neverta skaityti komentarų, nes tai paprasčiausiai beprasmiška.

Anot M. Kunevičiaus, informaciniame kare visuomet laimės tas, kuris garsiau rėks. Vadinasi, kovojant su dezinformacija, reikia tokiu pačiu tempu žmonėms skleisti patikimą informaciją, argumentus ir faktus.

Virusologė L. Kalinienė patikino mananti, kad kovojant su melaginga informacija pradėti reikėtų nuo mažų vaikų – dar mokykloje aiškinti, kas vyksta informacinėje erdvėje, kas yra informacinis karas, kas yra konspiracijos teorijos ir kaip jos atsiranda.

D. Matulis pabrėžė, kad žinios – labai sunkiai pasiekiamos, nes norint atsakyti į kiekvieną su koronavirusu susijusį klausimą reikia atlikti daugybę brangių mokslinių eksperimentų, o pasakyti fantaziją užtrunka tik keletą sekundžių.

„Ir tu niekaip neįrodysi, nes tikrų faktų gal net nėra, jie dar tik ateis ir dėl jų reikės labai daug dirbti. Turime turėti stiprybės, galbūt mus visa ši situacija grūdina“, – teigė profesorius.