Mokslininkė apie didžiausią medicinos proveržį istorijoje: jeigu ne skiepai, trečdalis mirtų vien tik nuo vienos ligos

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt
2020.10.16 05:30
Vakcina

Jeigu 1796 metais anglų mokslininkas Edwardas Jenneris nebūtų atlikęs eksperimento su karvių raupais ir paskiepijęs berniuko nuo tuo metu siautėjusios raupų infekcijos, sunku net įsivaizduoti, kaip mes gyventume šiandien. Iki šiol vakcina pagrįstai laikoma pačiu reikšmingiausiu medicinos atradimu. Tačiau, nepaisant to, kiek daug gėrio pasauliui suteikė vakcinų atsiradimas, skiepai vis dar siejami su mitais, baimėmis ir nežinomybe. LRT.lt pasistengė atsakyti į labiausiai ramybės neduodančius klausimus apie vakcinas.

LRT.lt pradeda naują straipsnių ciklą „Fundamentalūs klausimai“ – kiekvieną penktadienį mokslininkai bandys atsakyti į pačius įdomiausius, labiausiai intriguojančius ir ramybės neduodančius mokslinius klausimus.

Iš ko gaminamos vakcinos?

Kaip pasakojo Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto profesorė Aurelija Žvirblienė, per 200 metų vakcinos kūrimo principas nepasikeitė.

„Tai buvo 18 amžiaus pabaiga, kai prasidėjo bandymai apsisaugoti nuo raupų. Buvo imami galvijų raupai, jais užkrečiami žmonės – panaudotas tas pats principas, kaip ir dabartinėse vakcinose. Ligos sukėlėjas nukenksmintas arba susilpnintas, jis imituoja tikrąjį ligos sukėlėją, tačiau nesukelia rimtos ligos. Beje, raupus pavyko visiškai išnaikinti masinio skiepijimo dėka – jų grėsmės nebeliko ir jau nebereikia skiepytis nuo šios virusinės infekcijos“, – LRT.lt pasakojo A. Žvirblienė.

Susilpnintas patogenas apgauna imuninę sistemą ir sukelia imuninį atsaką. Vėliau imuninė sistema jau sugeba atpažinti tikrąjį ligos sukėlėją ir su juo kovoti.

Vakcinos savo sudėtyje būtinai turi turėti ligos sukėlėjo antigeną. Tačiau vienais atvejais tai būna tik tam tikros jo sudėtinės dalys, o kitais atvejais tai yra visas virusas, tačiau gerokai susilpnintas.

Vakcina
Vakcina / AP nuotr.

„Tai gali būti visas sukėlėjas, kaip, pavyzdžiui, tymų vakcinos atveju arba raudonukės. Tai yra susilpnintas virusas, jis negali sukelti rimtos, pavojingos infekcijos, tačiau jis turi visas viruso sudėtines dalis – jis netgi dauginasi, nors ir žymiai lėčiau negu tikrasis virusas. Jis imituoja natūralią infekciją ir taip sukelia imuninį atsaką“, – aiškino mokslininkė.

Yra bakterijų, kurios net pačios sukėlusios infekciją nesukuria ilgalaikio imuninio atsako, t. y. net jeigu žmogus perserga bakterine infekcija, tai nereiškia, kad jai įgyja imunitetą.

Kurdami vakciną, mokslininkai pirmiausia nustato, kokia jos forma būtų tinkamiausia – ar susilpnintas patogenas, ar tam tikros jo dalys, vadinamos antigenais. Vėliau jie ieško, ką dar būtų galima pridėti į vakcinos sudėtį.

„Jeigu tai yra nukenksmintas patogenas ar jo atskiri antigenai, reikia dėti vadinamųjų adjuvantų. Tai yra medžiagos, kurios sustiprina imuninį atsaką. Natūralios infekcijos metu tas pats mikrobas sugeba pakankamai gerai stimuliuoti imuninę sistemą. Adjuvantai nėra dedami į gyvas, susilpnintas vakcinas, tokias kaip tymų, raudonukės, kiaulytės, nes ten vyksta silpna infekcija. Dėl to imuninė sistema yra pakankamai gerai suaktyvinama“, – pasakojo A. Žvirblienė.

Vakcinas nuo bakterijų sukurti sunkiau

Pasak jos, vakcinos kuriamos tiek nuo virusų, tiek nuo bakterijų. Pavyzdžiui, tymai, kiaulytė arba gripas yra ligos, kurias sukelia virusai, nuo jų mes turime skiepus. Bet taip pat galima pasiskiepyti ir nuo bakterinių ligų, pavyzdžiui, B tipo meningokoko, kokliušo, stabligės.

Praktika rodo, kad vakciną sukurti ir pradėti tiekti visuomenei užtrunka maždaug 10–15 metų.

Vis dėlto, kaip įvardijo A. Žvirblienė, virusai ir bakterijos – labai skirtingi. Prieš virusus veikiančias vakcinas sukurti šiek tiek lengviau, nes virusai paprastesni, turi mažiau elementų. Prieš bakterijas veikiančią vakciną sukurti sunkiau dėl kai kurių struktūrinių ypatybių.

Yra bakterijų, kurios net pačios sukėlusios infekciją nesukuria ilgalaikio imuninio atsako, t. y. net jeigu žmogus perserga bakterine infekcija, tai nereiškia, kad jai įgyja imunitetą.

„Pavyzdys būtų Laimo liga. Ji tikrai yra aktuali, daug žmonių užsikrečia, bet efektyvios vakcinos nepavyksta sukurti. Nėra vakcinos ir nuo stafilokoko infekcijų. Žmonės daug kartų užsikrečia tais patogenais, bet imunitetas neįgyjamas. Tai priklauso nuo ligos sukėlėjų“, – teigė profesorė.

Aurelija Žvirblienė
Aurelija Žvirblienė / Justino Stacevičiaus/LRT nuotr.

Savo ruožtu virusai kelia iššūkių vakcinų kūrėjams tuomet, kai stipriai pasikeičia. Jeigu virusas mutuoja, imuninis atsakas tokio įsibrovėlio nebesugeba sunaikinti.

Paprastas pavyzdys – gripas. Tai yra virusas, kuris mutuoja kiekvienais metais. Vakcina gali sukelti imuninį atsaką nuo vienos jo atmainos, tačiau vos tik gripas mutuoja, tas pats imuninis atsakas nebėra efektyvus, todėl skiepytis nuo gripo reikia kiekvienais metais.

Sukurti vakciną užtrunka net 10–15 metų

Kai sudaroma vakcinos formulė, reikia pradėti jos bandymus. Pirmiausia testuojama su gyvūnais, paprastai pati pradžia būna su pelėmis. Mokslininkai stebi, ar vakcina nesukelia stiprių pašalinių poveikių, tikrinamas preliminarus saugumas.

Vėliau, jeigu viskas gerai, su gyvūnais atliekamas ir užkrėtimo eksperimentas. Tai yra labai svarbus etapas. Suleidus vakcinos kandidatės, gyvūnai yra užkrečiami tikruoju ligos sukėlėju ir žiūrima, ar vakcina apsaugo nuo infekcijos.

„Geriausias modelis yra beždžionės, tai labai brangūs tyrimai, bet jie svarbūs. Jeigu šitie etapai sėkmingai įveikti ir kokių nors stiprių pašalinių reiškinių ta vakcina nesukėlė, matoma, kad ji stimuliuoja apsauginį imuninį atsaką, tada pereinama prie klinikinių tyrimų. Jie turi būti mažiausiai trijų fazių, kurios skiriasi pagal testuojamų žmonių skaičių. Pirmoje fazėje gali būti keliasdešimt, vėliau keli šimtai ir tuomet pereinama prie tūkstančių tiriamųjų. Šie tyrimai paprastai atliekami įvairiose šalyse, nes žmonės gali skirtis, taip pat ir genetiškai. Trečios fazės tyrimai turi apimti labai dideles grupes, labai įvairių žmonių“, – dėstė mokslininkė.

Vakcinos kūrimo procesas – išties labai ilgas. Pasak A. Žvirblienės, praktika rodo, kad vakciną sukurti ir pradėti tiekti visuomenei užtrunka maždaug 10–15 metų.

„Pavyzdys yra vakcina nuo B tipo meningokoko. Jos kūrimo procesas užtruko 15 metų, kol vakcina buvo registruota ir pradėta naudoti skiepyti. Tai yra ganėtinai įprastas laikas“, – patikino profesorė.

„Tokie reiškiniai kaip temperatūros pakilimas, raumenų, galvos skausmas pasireiškia todėl, kad imuninė sistema panašiai reaguoja tiek į ligą, tiek į vakciną“, – aiškino mokslininkė.

Per visą tą laiką vakcina būna visapusiškai patikrinama, o po trečiosios fazės tyrimų, jei jie sėkmingi, vakcina užregistruojama. Institucijos, atliekančios registraciją, atidžiai peržiūri visus surinktus duomenis apie atliktus tyrimus ir vakcinos saugumą bei efektyvumą. Tik tada, kai įsitikinama, kad viskas atitinka reikalavimus, šalys gali skiepyti ja žmones.

Vakcina
Vakcina / AP nuotr.

Ar galima susirgti pasiskiepijus vakcina?

Kartais žmonės tikina, kad pasiskiepiję susirgo. Dažnai minima pakilusi temperatūra, atsiranda galvos skausmai, o kai kurie kartais skundžiasi ir peršalimo simptomais. Ar pasiskiepijus galima susirgti?

A. Žvirblienė patikino, kad jeigu vakcinoje naudojamas negyvas virusas arba atskiras jo baltymas, tai jokiu būdu negali sukelti infekcijos – gyvo ligos sukėlėjo tiesiog nėra.

„Visi tie simptomai, kuriuos žmonės jaučia, būna sukelti imuninio atsako. Tiek vystantis infekcijai, tiek kylant atsakui į vakciną, yra aktyvinami tie patys imuninės sistemos komponentai. Tokie reiškiniai kaip temperatūros pakilimas, raumenų, galvos skausmas pasireiškia todėl, kad imuninė sistema panašiai reaguoja tiek į ligą, tiek į vakciną“, – aiškino mokslininkė.

„Gripo vakcinos efektyvumas, jeigu neklystu, siekia apie 60–70 proc. Tai reiškia, kad dalis žmonių suserga net ir pasiskiepiję“, – sako A. Žvirblienė.

Ji įvardijo, kad pasiskiepijus gyva vakcina, pavyzdžiui, nuo tymų, gali atsirasti lengvas išbėrimas, neilgai trukus jis praeina. Taip nutinka retai, tačiau pasitaiko.

Susilpnintas virusas gali sukelti panašius reiškinius, silpną infekciją, tačiau tai nepalyginama su tikrąja liga. Vakcinoje esantis susilpnintas virusas pavojingos infekcijos sukelti negali.

„Pasiskiepijęs nuo gripo, žmogus gali jausti simptomus, kurie yra labai panašūs į peršalimą, tačiau gyvo viruso ten nėra, todėl peršalimo simptomai gali būti tiesiog sutapimas. Su imunine sistema kosulys neturėtų būti susijęs“, – teigė A. Žvirblienė.

Pasak profesorės, imuninį atsaką sukelia ne tik pats vakcinos sudėtyje esantis patogenas, bet ir adjuvantai. Būtent jie sukelia lengvą uždegiminę reakciją, kuri padeda susidaryti imuniniam atsakui. Bloga savijauta – imuninio atsako pasekmė.

Vakcina
Vakcina / AP nuotr.

Pasiskiepijau, tačiau vis tiek susirgau?

Per gripo sezoną iš kai kurių žmonių pasigirsta nusiskundimų, kad jie pasiskiepijo, tačiau vis tiek susirgo. Tokie žmonės kitais metais dažnai nusprendžia nebesiskiepyti, nes tai neva neturi prasmės.

Anot mokslininkės, gripo atveju taip gali būti, mat pati vakcina nėra 100 proc. efektyvi. Kiekvienos vakcinos efektyvumas yra matuojamas procentais – jeigu ji yra 99 proc. efektyvi, vienas žmogus iš 100 vis tiek gali susirgti, net jeigu bus pasiskiepijęs. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualių savybių.

„Kiekvieno žmogaus imuninė sistema yra šiek tiek skirtinga. Gripo vakcinos atveju taip pasitaiko, tos vakcinos efektyvumas, jeigu neklystu, siekia apie 60–70 proc. Tai reiškia, kad dalis žmonių suserga net ir pasiskiepiję. Ypač vyresnių žmonių imuninė sistema yra mažiau prisitaikiusi atsakyti į naujus antigenus, todėl vakcinos efektyvumas tikrai nebus 100 proc.“, – kalbėjo A. Žvirblienė.

Naujų vakcinų baimė

Visai neseniai atlikta apklausa parodė, kad nuo koronaviruso skiepytųsi vos trečdalis lietuvių. Socialinėje erdvėje nemažai teko matyti komentarų, kuriuose žmonės teigia, kad jie bijotų skiepytis, nes tai bus nauja, mažai išbandyta vakcina. Ar tokios baimės turi pagrindo?

Profesorė atkreipė dėmesį, kad tokia baimė yra natūrali. O, kalbant apie koronaviruso vakciną, pasitikėjimo neprideda ir tos kalbos, kad ją labai greitai planuojama sukurti.

„Manau, kad žmonės turėtų būti informuojami apie realią situaciją – kad vakcinos kūrimas yra ilgas procesas, ypač klinikinių tyrimų procesas. Tol, kol vakcina nebus visapusiškai patikrinta, kol nebus užregistruota, vakcina nebus naudojama žmonėms skiepyti. Tai yra garantija, kad jeigu vakcina įveiks šias procedūras, ji bus saugi. O jeigu ji nebus saugi, ji nebus naudojama žmonėms skiepyti ir nebus pardavinėjama“, – pabrėžė imunologė.

Blogiausiu atveju pasiskiepijus gali atsirasti šalutinių poveikių, kuriuos sukeltų vakcinos inicijuoti organizmo uždegiminiai procesai. Be to, jeigu vakcina nėra pakankamai efektyvi, pasiskiepijus gali atsirasti klaidingas saugumo jausmas.

Vakcina
Vakcina / AP nuotr.

Mitai apie vakcinas

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris nė karto negirdėjo bent vieno mito apie skiepus. Nors kai kurie mitai savyje turi menką grūdelį tiesos, likusi dalis dažniausiai yra visiški paistalai. LRT.lt paprašė A. Žvirblienės daugiau pakomentuoti plačiausiai paplitusius melus, kuriais apraizgyti skiepai.

Vakcinų sukūrimui naudojamos beždžionių ar žmogaus embrionų liekanos. Anot A. Žvirblienės, šis teiginys, nors ir tėra mitas, visgi turi menką lašelį tiesos.

Ji priminė, kad, kuriant vakciną nuo virusų, juos reikia kažkur užsiauginti. Virusas yra toks organizmas, kuris gali augti tik ląstelėse, skirtingai nei bakterijos, kurios gali daugintis pačios savaime mitybinėse terpėse.

„Virusas pats savaime neauga. Jis gali daugintis tik ląstelėse. Vadinasi, jų auginimui reikia naudoti ląsteles. Tam naudojamos ląstelių kultūros, kurios prieš 60 ir daugiau metų buvo išvestos iš žmogaus embrioninių ląstelių. Gali būti ir gyvūninės ląstelės tam naudojamos, jeigu virusas ten auga, bet jeigu virusas neauga gyvūnų ląstelėse, reikia naudoti žmogaus ląstelių linijas.

Pavyzdžiui, raudonukės virusas yra auginamas žmogaus ląstelių linijoje. Tos ląstelės yra kaip inkubatorius virusui auginti. Paskui tas virusas yra išgryninamas, jokių ląstelių nebelieka. Kad ir kaip gerai virusas išgryninamas, o šiuolaikiniai metodai tai puikiai leidžia, žinoma, kažkokia milijardinė gramo dalis gali likti – ir žmogaus DNR, ir kažkokių kitų priemaišų iš tų žmogaus ląstelių“, – paaiškino mokslininkė.

„Jeigu žmogus suserga tikraisiais tymais, šis virusas užkrečia ir pažeidžia labai daug mūsų organizmo ląstelių. Jis taip pat užkrečia ir imuninės sistemos ląsteles, pavyzdžiui, T limfocitus. Po to žmogus, persirgęs tymais, bent keletą mėnesių iš tikrųjų turi labai stipriai pažeistą, nusilpusį imunitetą“, – aiškino A. Žvirblienė ir paneigė mitą, kad skiepai silpnina imunitetą.

Skiepai gali sukelti autizmą. A. Žvirblienė teigė pastebėjusi, kad šis mitas sklando visuomenėje jau keletą dešimtmečių, tačiau ji pabrėžė, kad tai yra visiškas melas.

Vakcina
Vakcina / AP nuotr.

Šį mitą paskleidė vienas gydytojas, publikavęs straipsnį prestižiniame mokslo žurnale. Jis susiejo MMR vakciną su autizmu. Tai sukėlė labai didelį atgarsį ir, natūralu, labai išgąsdino žmones.

„Praėjus dešimtmečiui, buvo išaiškinta, kad tai buvo klastotė, laikoma didžiausia klastote medicinos istorijoje. Ten tiriamųjų grupės buvo parinktos neteisingai – grupė buvo labai maža, vos dvylika vaikų. Paaiškėjo, kad kai kurie iš jų jau turėjo autizmo spektro sutrikimą prieš skiepijimą. Taigi, tai yra visiška netiesa, paskelbta moksliniame žurnale.

Iš to gydytojo, Andrew Wakefieldo, buvo atimta gydytojo licencija, jis turėjo sprukti iš Jungtinės Karalystės į Jungtines Valstijas. Tai yra labai negraži, nešvari istorija. Dar negražesnė ji tampa dėl to, kad jis iš to turėjo labai didelės finansinės naudos – pats kūrė alternatyvią vakciną, be to, buvo susitaręs su advokatais, šie paskui reikalavo iš tų farmacinių kompanijų kompensacijų, kad neva vakcina sukėlė autizmą tam tikrų šeimų vaikams“, – mitą paneigė profesorė ir pridūrė, kad apie tai buvo kalbėta ne vieną kartą ir jai vis dar kelia nuostabą, kad žmonės tuo išties tiki.

Vakcina silpnina imunitetą. Anot mokslininkės, šis teiginys neturi jokios logikos.

„Kadangi pati esu imunologė, aš niekaip negaliu paaiškinti šio teiginio. Vakcinos paskirtis yra sukelti specifinį imunitetą konkrečiam ligos sukėlėjui. Jeigu mes skiepijamės nuo gripo, tai imuninė sistema po to išmoksta atpažinti gripo sukėlėją. Taip veikia visos vakcinos. Imuninė sistema yra apmokoma ir sukelia atsaką tam sukėlėjui, nuo kurio esame paskiepyti.

Kaip ir kokiu būdu vakcina galėtų susilpninti imunitetą, tikrai nesuprantu. Aš tik žinau tokį faktą: jeigu žmogus suserga tikraisiais tymais, šis virusas užkrečia ir pažeidžia labai daug mūsų organizmo ląstelių. Jis taip pat užkrečia ir imuninės sistemos ląsteles, pavyzdžiui, T limfocitus. Po to žmogus, persirgęs tymais, bent keletą mėnesių iš tikrųjų turi labai stipriai pažeistą, nusilpusį imunitetą, nes daugybė jo imuninės sistemos ląstelių buvo sunaikintos viruso. Toks yra tikrosios infekcijos mechanizmas. Tie žmonės, kurie perserga tymais, paskui labai lengvai užsikrečia ir kitomis infekcijomis, atsiranda komplikacijų“, – aiškino A. Žvirblienė.

„Jeigu nebūtų sukurta nė viena vakcina, mes turėtume susitaikyti su tuo, kad mūsų kūdikiai ir maži vaikai nuolat miršta nuo infekcinių ligų. Žemę vis siaubtų epidemijos ir tai ne koronavirusas, kurio mirštamumas yra keli procentai, arba gripo virusas, nuo kurio miršta dešimtosios procento dalys. Tai būtų tokios epidemijos kaip raupai, nuo kurių miršta maždaug trečdalis žmonių“, – kalbėjo mokslininkė.

Kadangi vakcinoje naudojami ligos sukėlėjai yra arba negyvi, arba stipriai nuslopinti, jie imuninės sistemos susilpninti negali.

Skiepai
Skiepai / D. Umbraso/LRT nuotr.

Vakcinos bus naudojamos žmonių „čipavimui“. A. Žvirblienė patikino, kad tai yra pats absurdiškiausias mitas, kokį jai yra tekę girdėti.

„Galiu pasakyti tik tiek, kad tai yra visiška nesąmonė, čia nėra jokio mokslinio pagrindo. Aš net neįsivaizduoju, kas būtų galėjęs sugalvoti tokį sąmokslą prieš žmoniją“, – pabrėžė mokslininkė.

Kas būtų, jeigu neturėtume jokios vakcinos?

Vakcinų atsiradimas lėmė, kad pasaulyje išnyko tokios baisios ligos, kaip raupai, beveik išnyko poliomielitas, tikimasi, kad neilgai trukus pavyks išnaikinti ir tymus bei raudonukę. Vakcinos taip pat padėjo suvaldyti tokias ligas kaip stabligė, difterija ir kokliušas, kurios labiausiai pavojingos naujagimiams.

Kas būtų, jeigu šiandien neturėtume vakcinos nuo jokios infekcijos? Mokslininkės teigimu, gyventume lygiai taip pat, kaip ir prieš 200 metų.

„Jeigu nebūtų sukurta nė viena vakcina, mes turėtume susitaikyti su tuo, kad mūsų kūdikiai ir maži vaikai nuolat miršta nuo infekcinių ligų. Žemę vis siaubtų epidemijos ir tai ne koronavirusas, kurio mirštamumas yra keli procentai, arba gripo virusas, nuo kurio miršta dešimtosios procento dalys. Tai būtų tokios epidemijos kaip raupai, nuo kurių miršta maždaug trečdalis žmonių, tie kurie išgyvena, lieka sužaloti. Arba tokios ligos kaip poliomielitas, kuriuo vaikystėje persirgęs vaikas likdavo luošas. Tai buvo realybė – šeimos žinojo, kad tai gresia vaikams. Su tuo tiesiog reikėjo susitaikyti.

Žmonės dabar gali sakyti, kad turime vaistų, bet nuo daugelio virusų vaistų mes iki šiol neturime. O vaistai nuo bakterijų – antibiotikai – irgi ne visada padeda. Tokia būtų realybė, deja, žmonės tą pamiršę“, – tikino A. Žvirblienė.

Pasak mokslininkės, vakcinos yra neabejotinai pats didžiausias medicinos pasiekimas. Būtent vakcinos kardinaliai pakeitė žmonijos istoriją, jeigu jų nebūtų, šiandien gyventume visiškai kitaip – daug baisesnėmis sąlygomis.