Mokslas ir IT

2020.09.17 20:30

JAV dirbantis neuropsichologas: žmonės turi susitaikyti su tuo, kad smegenys sensta

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2020.09.17 20:30

Lietuvių mokslininkas, neuropsichologijos profesorius Linas Bieliauskas į JAV išvyko dar kūdikis ir daug metų nesilankė savo gimtinėje. Nors jis teigia, kad jam lietuviškos kultūros gyvenime visai netrūksta, visgi, kol neprasidėjo pasaulinė pandemija, jis bent kartą per metus atvykdavo į Lietuvą ugdyti jaunų studentų protų ir prisidėti prie kitų mokslininkų tyrimų neuropsichologijos srityje.

Šiuo metu L. Bieliauskas dėsto rezidentūros studentams Mičigano universitete ir Veteranų medicinos centre, jis taip pat yra JAV neuropsichologijos asociacijos narys. Profesorius daugiausia dėmesio skiria ne neurodegeneracinėms ligoms, bet natūraliai senatvei – kaip smegenys tuomet keičiasi ir ką reikėtų daryti, kad su amžiumi atėję pokyčiai negadintų gyvenimo kokybės.

LRT.lt portalui profesorius papasakojo apie tai, ką tiria neuropsichologija, bei savo santykį su Lietuva.

– Koks buvo Jūsų mokslinis kelias? Nuo ko pradėjote?

– Mano abu tėvai gydytojai. Mano tėvas Lietuvoj gana gerai žinomas psichologas, Vilniaus universitete jis yra dėstęs šiek tiek, o mano mama medikė. Abu baigė aukštąjį mokslą ir man atrodė, kad kaip sūnus, aš turiu sekti jų pėdomis.

Į Ameriką jie atvyko po karo. Aš tuo metu buvau kūdikis. Baigiau universitetą, studijuodamas nutariau, kad man geriausiai sektųsi psichologija, visada norėjau studijuoti fiziologinę psichologiją. Pasiekiau magistro ir daktaro laipsnį, tada padariau išvadą, kad galėčiau toliau studijuoti neuropsichologiją – ji man labiausiai patiko.

– Ką tiria neuropsichologija? Kuo jis skiriasi nuo tradicinės psichologijos?

– Neuropsichologija yra proto ir elgesio tyrimas, susijęs su normaliu ir nenormaliu smegenų funkcionavimu. Kokia šios srities reikšmė? Vykstant smegenų pokyčiams, ypač normaliems ir su ligomis susijusiems senėjimo pokyčiams, labai svarbu suprasti jų poveikį kasdieniam funkcionavimui, norint prisitaikyti prie jų ir palaikyti gyvenimo kokybę.

Neuropsichologija tiria elgesį ir protą, kaip ir tradicinė psichologija, tačiau konkrečiai tiriama, kaip tai susiję su biologiniu funkcionavimu ir pokyčiais smegenyse.

– Ką jums pavyko sužinoti šioje srityje?

– Kad vėlyvas depresijos simptomų pasireiškimas yra pagrindinis neurologinės ligos požymis, o ne pirminės depresijos pasireiškimas. Taip pat kognityvinio rezervo svarbą pažinimo pokyčiams senstant, darant įtaką senėjimo pokyčių pradžiai. Sužinojau, kad asmenys subjektyviai nesugeba tiksliai nustatyti savo kognityvinių pokyčių, kai pradeda senti.

Paaiškėjo, jog senėjimas lemia tai, kad tuo pačiu metu sunku suvokti kelis taškus erdvėje vienu metu. Tai trukdo kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui tai, kaip greitai žmogus gali susirasti ir sutvarkyti savo daiktus, atsiranda sunkumų vairuojant, elgiantis su skirtingomis pinigų sumomis.

– Koks yra Jūsų pagrindinis tikslas? Ką norėtumėte nuveikti kaip mokslininkas, gydytojas?

– Mane labiausiai domina normalus smegenų pasikeitimas artėjant senatvei. Žmonės neserga demencija, bet jų smegenys vis tiek keičiasi. Mes visi turime tai išgyventi, niekur nepabėgsi nuo to. Tai man įdomu, kokie yra tie pasikeitimai, kaip galima prie jų prisitaikyti.

– Ar norėtumėte rasti būdą, kaip sustabdyti smegenų senėjimą?

– Nesustabdysi, nieko negalima padaryti. Yra šiek tiek naujesnių atradimų, laboratorijos sako, kad surado baltymus, kurie turi įtakos smegenims normalioje senatvėje, mano, kad galbūt bus galima su tuo kažką padaryti. Bet kol kas nėra išrasta jokio būdo.

Žmonės turi palaikyti fizinę būklę, sportuoti, lavinti kūną. Tyrimai rodo, kad tai yra bene svarbiausia, kas gali padėti žmogui savo sveiką protą išlaikyti kuo ilgiau. Bet smegenų senėjimas nėra liga, tai normalus pasikeitimas, žmonės tiesiog turi su tuo susigyventi.

– Ką norėtumėte sužinoti apie smegenis, ko dar nežinote?

– Viską. Mes dar nežinome, kokia yra asmeninės valios įtaka smegenų funkcionavimo pokyčiams, taip pat nesuprantame elgesio kontroliavimo ribų ar individualių sugebėjimų ir ribų skirtumų, taip pat iki galo nesuprantame, kaip maksimaliai padidinti smegenų vystymąsi ir funkcionavimą.

– Ar apsilankote Lietuvoje? Bendradarbiaujate su Lietuvos mokslininkais?

– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1991-aisiais, anksčiau niekada nebuvau. Nelabai ir norėjau, bijojau, nes tada dar buvo rusai okupavę šalį, o aš buvau jaunesnis, JAV karininkas, tai nerimavau, kad atvyksiu ir mane pričiups kaip nors.

Aš turiu nemažai giminaičių Lietuvoje. Tuo laiku turėjau tetą, du dėdes, jie dabar mirę, bet dar turiu septynis pusbrolius ir pusseseres, jų šeimas. Tai atvažiuoju kartais, aplankau.

Reguliariai bendradarbiauju su kolegomis iš Lietuvos bei studentais, kuriems dėstau, atlieku tyrimus su jais nuo 1994-ųjų. Konsultavausi su kolegomis rengiant daugybę psichologinių testų lietuvių kalba, ypač skirtų naudoti mokykloje.

– Kaip vertinate Lietuvos mokslo situaciją? Kokia ji, palyginus su JAV?

– Aš manau, kad Lietuvos mokslas, palyginti su JAV, nėra pakankamai palaikomas, kalbant apie finansus ir galimybes. Tai, be abejo, didžiąja dalimi susiję su ekonomika, nors Lietuvoje galėtų būti ir toliau teikiama parama, jei mokslui būtų suteiktas didesnis prioritetas.

– Ar persikėlę gyventi į JAV puoselėjote lietuvišką kultūrą?

– Labai mažai, aš tikrai prie lietuviškos kultūros neprisirišau. Anksčiau gyvenau Čikagoje, kur visai nemažai lietuvių ir apskritai tos lietuviškos kultūros Amerikoje gana daug, bet aš niekada prie to labai neprisirišau. Aš mėginau keletą kartų, bet man nelabai prilipo, nesijaučiau patogiai su kitais lietuviais, todėl atsitraukiau. Šiek tiek lietuvių Amerikoje pažįstu, bet gerų draugų čia neturiu.

– Ar nebuvo sunku prisitaikyti JAV? Nesijautėte ten svetimi?

– Iš savo tėvų niekada nepastebėjau, kad jiems būtų nemalonu – jie visada jautėsi priimti. Jie labai dideli JAV patriotai. Mes namuose kalbėjome lietuviškai, bet apskritai prisitaikėme prie amerikietiškos kultūros.