Nuo baleto iki kosmoso palydovų: NASA marsaeigį kūrusi lietuvė įrodė, kad fizika – ne tik berniukams

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt
2020.08.14 05:30
Simona Liukaitytė

Inžinierė, fizikos mokslų daktarė Simona Liukaitytė-Suszczynska iš pat pradžių nė neketino pasukti mokslo keliu – jos didžiausias siekis buvo tapti balerina. Tačiau smalsumas ir noras perkąsti sudėtingiausias technologijas galiausiai nugalėjo – ji netgi tapo vienintele lietuve, prisidėjusia prie NASA marsaeigio „Perseverance“ kūrimo. Ilgus metus savo karjerą lipdžiusi užsienyje, S. Liukaitytė-Suszczynska šių metų liepą galiausiai ryžosi visam laikui grįžti į Lietuvą.

Marsaeigio „Perseverance“ paleidimui į Marsą prireikė beveik viso dešimtmečio – misiją planavo tūkstančiai inžinierių, mokslininkų ir NASA specialistų. Šios misijos esmė – surasti anksčiau egzistavusios ar netgi esamos gyvybės pėdsakų. Toną sveriantis nedidelio visureigio dydžio aparatas turi 19 vaizdo kamerų, prie kurių kūrimo ir testavimo prisidėjo ir S. Liukaitytė-Suszczynska.

Visai neseniai į tėvynę grįžusi inžinierė LRT.lt portalui papasakojo apie savo darbą kosmoso agentūrose bei iki šiol gajus stereotipus apie moteris, išmanančias tiksliuosius mokslus ir galinčias kurti pačius sudėtingiausius prietaisus.

LRT.lt publikuoja interviu iš straipsnių ciklo „Mokslas be sienų“. Kiekvienos savaitės penktadienį pateiksime įdomiausius pokalbius su svetur išvykusiais Lietuvos mokslinininkais. Mokslininkai pasakos apie savo atliekamus tyrimus, patirtį užsienyje, karjeros kelio ir gyvenimo vingius.

– Kada ir kaip nusprendėte pasukti mokslo keliu?

– Aš mokiausi baleto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ją baigiau, bet paskutiniais metais nusprendžiau, kad patinka mokytis, – labai patiko tikslieji mokslai. Buvo įdomi fizika, kaip viskas veikia pasaulyje. Tada įstojau į Fizikos fakultetą. Studijuodama bakalaurą, nusprendžiau įsidarbinti Lazerinių tyrimų centre, atlikti savanorišką praktiką šalia studijų. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Aš bet kur gerai jaučiuosi. Daug keliavau, todėl man lengva prisitaikyti prie bet kurios šalies. Bet noriu gyventi Lietuvoje.

Padirbau laboratorijoje, man patiko, bet nebuvo taip, kad nusprendžiau tapti [mokslininke], natūraliai ėjo žingsnis po žingsnio. Kai pradėjau studijuoti fiziką, nelabai žinojau, ką darysiu. Kadangi buvau baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, man nebuvo visiškai akivaizdu, kaip viskas turi atrodyti. Iš tikrųjų iš pat pradžių nelabai supratau, kur patekau.

Simona Liukaitytė
Simona Liukaitytė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Galiausiai iš Vilniaus išvykote į Prancūziją, vėliau – į Vokietiją. Kaip susiklostė šis gyvenimo etapas?

– Studijuodama magistrą – lazerinę fiziką – Lietuvoje ir dirbdama Lazerinių tyrimų centre nusprendžiau, kad reikia važiuoti į kitą laboratoriją – būtent Prancūzijoje, nes ten labai stiprūs mokslininkai, dirbantys prie mano temos. Norėjau iš jų pasimokyti, bet maniau, kad pasiliksiu labai trumpam.

Prancūzijoje likau studijuoti doktorantūros, nes man labai patiko ten dirbantys mokslininkai, patiko darbo tema. Po doktorantūros įsidarbinau Prancūzijos kosmoso agentūroje. Ten padirbau porą metų, o tada mane surado „galvų medžiotojas“ darbui Vokietijoje – kitoje didelėje įmonėje, kuriančioje palydovus ir kitokias kosmoso technologijas.

Mano tikslas buvo ištestuoti kamerą, kuri sudaro instrumentą „SuperCam“, tirsiantį Marso uolienų cheminę sudėtį.

– Bet galiausiai grįžote į Lietuvą. Kodėl?

– Grįžau į Lietuvą, nes manau, kad galiu labai gerai gyventi ir čia. Galiu labai gerai pritaikyti žinias, kurias įgijau užsienyje. Net jeigu nekursiu kosmoso technologijų, vis tiek pritaikysiu žinias, susijusias su lazeriais, nes ir kurdama palydovus, ir kurdama marsaeigį dirbau su lazeriais. Pritaikysiu tas žinias būtent Lietuvai. Aš bet kur gerai jaučiuosi. Daug keliavau, todėl man lengva prisitaikyti prie bet kurios šalies. Bet noriu gyventi Lietuvoje.

– Ar jau turite planą, ką veiksite grįžusi?

– Aš grįžau į Lietuvą tik po to, kai susiradau darbą. Įmonėje „Šviesos konversija“ dirbu inžiniere. Dabar mano tikslas – tapti šios srities eksperte.

– Kaip atrodė darbas kosmoso agentūrose? Kokia buvo jūsų darbo diena?

– Daugiausia dirbdavau laboratorijoje, su ekspertimentine fizika. Tai reiškia, kad turi eiti į laboratoriją ir sukurti instrumentą, kuris atliktų tam tikras funkcijas. Kadangi esu lazerių inžinierė, dažniausiai naudojami lazeriai. Prancūzijos kosmoso agentūroje dirbau prie marsaeigio. Mano darbas buvo eiti į laboratoriją ir sukurti tam tikrus instrumentus, daryti tam tikrus bandymus. Dalis žmonių mokslininkų darbą įsivaizduoja tik kaip sėdėjimą prie kompiuterio, ber man buvo visiškai kitaip – aš labai daug dirbdavau pačioje laboratorijoje su prietaisais ir kamera, kuri dabar jau skrenda link Marso.

Marsaeigis „Perseverance“
Marsaeigis „Perseverance“ / AP nuotr.

– Koks jūsų indėlis į marsaeigio „Perseverance“ kūrimą? Kiek prisidėjote prie šio projekto?

– Marsaeigis yra labai brangus ir didelis projektas, prie jo dirba daugybė žmonių. Mano tikslas buvo ištestuoti kamerą, kuri sudaro instrumentą „SuperCam“, tirsiantį Marso uolienų cheminę sudėtį. Turėjau atlikti bandymus naudodama tą kamerą tam, kad kai ji bus Marse, būtų žinomos jos savybės ir mes būtume 100 procentų tikri, kad ji veiks. Jos veikimo principas, nuotraukų kokybė atitiks reikalavimus, kurių tikisi mokslininkai, naudosiantys tuos duomenis.

– Kas buvo sunkiausia šiame projekte?

– Tai buvo mano pirmas su kosmoso technologijomis susijęs darbas, todėl sunkiausia buvo perprasti visus reikalavimus. Aš ir prieš tai kūriau sudėtingus prietaisus, tačiau visa tai likdavo ant Žemės. Kai koks nors aparatas kyla į kosmosą, sunkiausia pasiekti, kad tavo darbas atitiktų visus keliamus reikalavimus, kurie yra labai aukšti. O jie labai aukšti todėl, kad kai jau tas daiktas yra kosmose, tu nieko nebegali padaryti. Jis turi veikti tobulai ir atitikti veikimo kokybę. Ir dar jis turi veikti ilgą laiką, nes jeigu marsaeigio visos dalys veiks 4–5 metus, tai ta kamera, prie kurios dirbau, irgi turi veikti tiek laiko.

Aparatai, kurie kyla į kosmosą ir nusileidžia Marse, turi atlaikyti ekstremalias sąlygas. Kai raketa kyla nuo Žemės paviršiaus, yra labai stiprios vibracijos. Toliau skrendant ir jau nusileidus yra dideli smūgiai, temperatūrų pokyčiai, todėl tie konstruojami objektai yra labai unikalūs tiek kokybe, tiek naujumu, tiek ištverme.

Labai džiaugiuosi, kad savo darbu ir susidomėjimu, studijomis ir visomis žiniomis galiu padėti kitiems žmonėms pažinti kosmosą.

– Kas jums šiame procese labiausiai patiko?

– Sakyčiau, kad labiausiai patiko mokytis. Tiek prie marsaeigio, tiek prie kitų projektų, kiekvieną kartą, kai pradedi dirbti, turi išmokti daugybės naujų dalykų. Kiekvienas dalykas yra šiek tiek skirtingas, o pats darbas su kosmoso technologijomis labai skiriasi nuo darbo su lazeriais laboratorijoje.

Simona Liukaitytė
Simona Liukaitytė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip apskritai tapote viena laimingųjų, dirbusių prie šio projekto?

– Studijavau doktorantūrą ir mano tema buvo šiek tiek susijusi su kosmoso technologijomis – analizavau filtrus, kurie naudojami palydovams. Kaip tik doktorantūros pabaigoje kilo idėja, kad galėčiau įsidarbinti kosmoso palydovų įmonėje. Nusprendžiau, kad tai bus įdomu ir gana sunku, – man patinka, kai nėra lengva, kai darbas nėra monotoniškas. Sugalvojau, kad tai būtų geras iššūkis, ir įsidarbinau. Iki tol gana ilgai dirbau laboratorijoje, turėjau du magistro laipsnius, tad tai nebuvo spragtelėjimas pirštais ir aš ten – tai metų metai darbo ir studijų.

– Kas jums įdomiau – pats kosmosas ar kosmoso technologijos?

– Man įdomesnės kosmoso technologijos, nes būtent jas ir kuriu. Bet labai džiaugiuosi, kad savo darbu ir susidomėjimu, studijomis ir visomis žiniomis galiu padėti žmonėms pažinti kosmosą. Savaime suprantama, kad visi šie atradimai, kurie bus padaryti naudojant šį marsaeigį, man tikrai bus įdomūs, aš būtinai juos seksiu. Vis dėlto man įdomiau kurti prietaisą, kuris atliks tam tikrą funkciją.

Deja, bet stereotipas, kad moterys nesupranta tiksliųjų mokslų ir moteris inžinierė yra kažkas egzotiško, labai paplitęs.

– Tuo metu, kai buvote išvykusi, ar palaikėte ryšį su Lietuva, Lietuvos mokslininkais? Pavyzdžiui, kad ir su „NanoAvionics“, kurie Lietuvoje kuria kosmoso technologijas?

– Kai išvykau, su Lietuvos mokslininkais jau nebedirbau, bet kadangi turiu labai daug ryšių, tai šiaip pabendraudavau. Ir su „NanoAvionics“ esu šnekėjusi. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado pirmoji ir, labai tikiuosi, ne paskutinė tokia įmonė. Džiugu, kad Lietuva žengia į šią sritį, nes įžengti į ją nėra lengva.

– Galbūt planuojate Lietuvoje prisidėti prie kosmoso technologijų plėtojimo?

– Artimiausiu metu neketinu. Kaip bus vėliau, nežinau, niekada nesakau „niekada“.

Palydovas
Palydovas / Shutterstock nuotr.

– Esate fizikos mokslų daktarė, dirbate su kosmoso technologijomis. Ar yra tekę išgirsti pastabą, kad dirbate nemoterišką darbą?

– Tokių komentarų girdėjau labai daug ir labai dažnai. Nuo pat pirmų studijų metų, kai tik įstojau į Fizikos fakultetą, buvo labai daug komentarų, dažniausiai ne iš fizikų, bet iš žmonių, kurie neturi nieko bendro su fizika. Tikrai daug buvo tokių komentarų kaip „Ką tu, mergaite, ten veiki?“ Deja, bet stereotipas, kad moterys nesupranta tiksliųjų mokslų ir moteris inžinierė yra kažkas egzotiško, labai paplitęs. Tikiuosi, kad tai pasikeis artimiausiu metu.

Tikslieji mokslai nėra duotybė – jeigu nori, imi ir išmoksti.

– Kaip manote, kaip reikėtų pakeisti įsitikinimą, kad moterys negali išmanyti fizikos ar matematikos? Ar tai problema?

– Manau, reikia garsiai apie tai kalbėti, nes kai šneki su kolegomis vyrais, jie to nežino, su tuo nesusiduria. Niekas neina ir jiems nesako, ką moteris čia veikia, nes tai sako man. Mano požiūriu, tai tikrai problema. Europoje inžinierių, tiksliųjų mokslų specialistų tikrai trūksta, tai jeigu įtrauktume daugiau mergaičių, ši problema sumažėtų, bet kol kas bent jau aš progreso nematau. Kiek žiūrėjau statistiką, tiksliųjų mokslų studenčių nelabai daugėja. Tai yra ne tik Lietuvos, bet visos Europos problema.

Aš pati apie tai visada labai garsiai kalbu ir savo požiūrį dažniausiai išreiškiu tiesmukai. Šios temos daug kas vengia, nes ji nepatogi. Jeigu pasakysi, kad esi feministė, priklijuos tam tikras etiketes. Aš garsiai sakau: taip, aš esu feministė ir manau, kad yra labai daug stereotipų apie moteris tiksliuosiuose moksluose, juos reikia keisti. Reikia pradėti nuo švietimo.

Marsaeigis
Marsaeigis / Shutterstock nuotr.

Mes negalime pakeisti kiekvienos šeimos, tėvų ar pagyvenusių žmonių požiūrio, bet galime pakeisti tai, kas vaikams sakoma mokykloje. Manau, valstybė tikrai galėtų tai daryti, ir tikiuosi, jog kada nors tai darys.

Jau pradinėse klasėse man sakydavo: „Tu kaip berniukas, nes tau patinka matematika.“ Aš nežinau, ką reiškia sakyti septynmetei mergaitei, kad ji kaip berniukas. Tai yra kvailas požiūris. Tikslieji mokslai nėra duotybė – jeigu nori, imi ir išmoksti.

– Kaip manote, kokių asmeninių savybių reikia norint dirbti fizikos srityje?

– Manau, pati pagrindinė savybė ne tik fizikoje, bet apskritai visur yra motyvacija. Svarbiausia – norėti. Kai šneku su žmonėmis ir pasakau, kad turiu daktaro laipsnį, jie mano, kad esu labai protinga ir geniali, bet aš taip tikrai nesijaučiu. Visko, ką moku, išmokau per darbą, motyvaciją ir iniciatyvą. Doktorantūroje reikia daug iniciatyvos ir nebijoti sunkaus darbo, nes rezultatas neateina per dieną.

Dar viena savybė, kalbant apie fiziką ir kosmoso technologijas, yra atidumas detalėms. Kiekviena detalė yra labai svarbi. Kai dirbi laboratorijoje, turi suprasti, kad bet koks veiksmas ar bet koks pokytis – kad ir pusės laipsnio temperatūros pokytis aplinkoje – gali daryti labai didelę įtaką rezultatams. Kiekviena smulkmena turi būti apgalvota, turi labai atsargiai elgtis ir labai atsargiai vertinti savo veiksmus.