Lietuvių mokslininkė Ieva Jusionytė JAV gyvena jau 14 metų, nors, kaip pati sako, neplanavo ten taip ilgai užsibūti, o Lietuvą vis dar vadina savo namais. Moters gyvenimas čia – išties vertas filmo scenarijaus: jai teko pagyventi Argentinos, Paragvajaus ir Brazilijos sienų sandūroje, vėliau – prie JAV ir Meksikos sienos, ji ne tik tyrė ten vykstančią nusikalstamą veiką, bet ir pati dirbo gaisrininke bei paramedike.
Nuo pavojų mokslininkė toli neatitrūko – šiuo metu ji nagrinėja, kokią įtaką turi JAV ginklai Meksikos gyventojams, ir bando suprasti, kokia yra ginklų reikšmė abiejose visuomenėse. Apie tai ji rašys jau trečią savo knygą. Nors I. Jusionytė labai pasiilgsta ne tik savo šeimos, likusios Lietuvoje, bet ir nuostabios čia esančios gamtos, tikina, kad šiuo metu dar neturi konkrečių planų sugrįžti namo.
LRT.lt portalui mokslininkė plačiau papasakojo apie savo atliktus tyrimus, gyvenimą JAV ir tai, kaip jai pavyksta savo gyvenime suderinti visas veiklas – mokslininkės, universiteto dėstytojos, paramedikės bei knygų rašytojos.
LRT.lt publikuoja interviu iš straipsnių ciklo „Mokslas be sienų“. Kiekvienos savaitės penktadienį pateiksime įdomiausius pokalbius su svetur išvykusiais Lietuvos mokslininkais. Mokslininkai pasakos apie savo atliekamus tyrimus, patirtį užsienyje, karjeros kelio ir gyvenimo vingius.
– Savo mokslinį kelią pradėjote Lietuvoje, tačiau galiausiai atsidūrėte JAV. Kas Jus ten nuvedė?
– Kai įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, negalvojau apie tai, ką veiksiu pabaigusi bakalauro studijas. Nekūriau tolimesnių planų. Iš tiesų net politikos moksluose atsiradau atsitiktinai, nes taip pat norėjau studijuoti teisę ir istoriją ir buvo liūdna atsisveikinti su mokykloje taip mėgtais gamtos mokslais.
Šiuo atžvilgiu man daug labiau patinka aukštojo mokslo sistema JAV, ten studentai gali lankyti bet kokius kursus, kol po tokių eklektiškų metų ar dvejų pasirenka studijų kryptį ar net keletą jų. Jie gali vieną po kitos lankyti astrofizikos, prancūzų literatūros ir psichologijos paskaitas ir dar užsiimti teatru, gali baigti bakalauro studijas su biologijos ir folkloro diplomais. Nuspręsti, ką nori studijuoti ir kokį kelią nori rinktis, kai esi aštuoniolikos metų, yra per anksti, o moksleiviai dažnai priverčiami rinktis, kokiems egzaminams jie ruošis dar anksčiau. Žinoma, visada galima keisti pasirinktą studijų programą, jei ji nepatinka, bet tai padaryti nėra paprasta.
Sunku patikėti, kad jau keturiolika metų gyvenu JAV, nors savo namais vis dar vadinu Lietuvą.
Kaip pirmakursei studentei man viskas buvo labai įdomu: ir tai, ką mokiausi privalomuose kursuose apie politinę filosofiją, užsienio ir vidaus politiką, diplomatijos istoriją, ir tai, ką atradau netikėtai, lankydama paskaitas kituose fakultetuose. Be to, vienus metus praleidau tuo metu veikusioje Atviros visuomenės kolegijoje, čia turėjau galimybę gilintis į dar man mažai suprantamą, bet labai viliojančią mokslinę discipliną – socialinę antropologiją, paremtą etnografiniais tyrimo metodais. Tuo laikotarpiu Lietuvoje antropologija buvo prisišliejusi arba prie istorijos, arba prie filosofijos tiek instituciškai, tiek per dėstytojus. Antropologija nebuvo savarankiška disciplina. Jei norėjau ją geriau suprasti ir išmokti jos principus, turėjau vykti mokytis kažkur kitur. Iš pradžių maniau, kad man užteks magistrantūros. Apie doktorantūrą buvo per anksti svarstyti.
Pradėjau ieškoti programų anglų kalba Europoje ir JAV. Pateikiau paraišką „Fulbright“ studentų programai. Kai po ilgų mėnesių laukimo man pranešė, kad buvau atrinkta ir galiu ruoštis vykti į Brandeis universitetą Masačiusetso valstijoje studijuoti socialinės antropologijos, buvau nepaprastai laiminga. Bet išvykti buvo sunku, net galvojant, kad tai tik trumpam, kad po metų grįšiu atgal į Vilnių, tęsiu pradėtą darbą žiniasklaidoje, kuris man tiko ir patiko.
Neįsivaizdavau, kad taip įsitrauksiu į antropologijos mokslus, kad pasiliksiu doktorantūros studijų ir kad tai taps mano profesija ir gyvenimu. Sunku patikėti, kad jau keturiolika metų gyvenu JAV, nors savo namais vis dar vadinu Lietuvą.
– Kodėl pasirinkote antropologiją? Kuo Jums pasirodė įdomus šis mokslas?
– Antropologija mane visų pirma sudomino antidogmatiško mąstymo atvertomis galimybėmis. Dažnai kartoju amerikiečių antropologo Cliffordo Geertzo mintį, kad mes gyvename savo pačių susikurtuose prasmės tinkluose. Tai, kas mums atrodo savaime suprantama – kada baigiasi vaikystė, kaip apibrėžiama šeima, koks viešas elgesys yra leistinas ir už kokį ir kaip baudžiama, ką ir kada galima valgyti, kaip laidoti mirusiuosius ir t. t., – yra tik viena iš alternatyvų ir nė viena iš jų nėra universali ar geresnė už kitas. Nėra vieno teisingo būdo būti žmogumi ir organizuoti visuomenę. Geertzas teigė, kad antropologijos tikslas yra ne atsakyti į mums labiausiai rūpimus klausimus apie universalų žmogų, bet parodyti, kokius atsakymus į juos davė kiti, ganantys kitas avis kituose slėniuose.
Antropologija yra radikaliai antitotalitarinis mokslas, kuris išlaisvina mąstymą. Labai norėčiau, kad su ja būtų supažindinama dar mokykloje.
Tai mokslas apie žmonijos įvairovę. Ir pagrindinis šio mokslo metodas yra bendravimas su žmonėmis, kurį formaliai vadiname „dalyvaujamuoju stebėjimu“. Tai ne teorijomis ar statistika paremti modeliai, apklausos, net ne interviu, bet gyvenimas bendruomenėje, kurios požiūrį, patirtis ir veiklą nori suprasti. Tam reikia laiko, reikia kantrybės, kuklumo, smalsumo.
Net kategorijos, kuriomis naudojiesi vienam ar kitam socialiniam reiškiniui paaiškinti, yra ne a priori, ne atsineštos į tyrimo lauką, o vietinės, naudojamos tų žmonių, ar tai būtų giminystės terminai, ar žodžiai, ar pasakymai, kurie neturi atitikmenų kitose kalbose. Tai pasaulio ir visuomenės supratimas, kuris prasideda iš apačios, iš veiksmo, iš gyvenimo, o ne primetamas iš viršaus, iš akademinių institucijų ir valdančiųjų elitų perspektyvų. Antropologija yra radikaliai antitotalitarinis mokslas, kuris išlaisvina mąstymą. Labai norėčiau, kad su ja būtų supažindinama dar mokykloje.
– Gyvenote prie Argentinos, Paragvajaus ir Brazilijos sienų, vėliau – prie JAV ir Meksikos sienos, dirbote su gaisrininkais ir paramedikais. Turbūt retas pasiryžtų tokiam žingsniui. Kas Jus tam pastūmėjo?
– Tiek į Argentinos, tiek į Meksikos pasienius vykau daryti mokslinių tyrimų. Nors tai nėra reikalavimas, paprastai antropologinis, etnografiniais metodais paremtas tyrimas trunka apie metus, kartais net ilgiau. Tai lėtas, bet intensyvus darbas, kurio metu gyveni bendruomenėje, kurios pasaulėvaizdį ir patirtis nori suprasti. Pasienis man buvo įdomus dėl to, kad ten valstybė nėra savaime suprantama. Kaip galima etnografiškai tirti valstybę? Juk ji nėra empirinis reiškinys kaip stalas ar upė ar šokių kolektyvas. Ją galime suprasti kaip socialinę konstrukciją – visuomenė ją sukūrė, o ją studijuoti galime per jos institucijas bei diskursus ar mitus.
Gyvenant valstybės sostinėje ta valstybė gali pasirodyti kaip duotybė, bet pasienyje susitinka dvi valstybės, kurių tradicijos ir įstatymai bent šiek tiek skiriasi. Pasienyje gyvenantiems žmonėms aišku, kad jų valstybė yra viena iš alternatyvų. Viena vertus, pasienyje valstybė atrodo labai stipri – yra pasų kontrolė, muitinė, gali būti net mūrinė ar metalinė siena; kita vertus, yra akivaizdu, kad socialinis gyvenimas nesustoja ant ribos, kad ta riba, taip simboliškai pabrėžiama politikų kalbose, yra iš dalies fikcija ir tai, kas ir kaip ir kodėl ją kerta – ar teisėtai sunkvežimiais vežamos daržovės, ar neteisėtai automobilių bagažinėse tarp rūbų paslėptos cigaretės, ar heroinas, ar vizų neturintys žmonės, – labai daug pasako apie politinę galią, ekonominę nelygybę, moralines ideologijas.
Pasieniuose matomi reiškiniai yra politinių, ekonominių, socialių problemų simptomai. Tokia buvo intelektualinė paskata vykti į pasienius ir ten gyventi, kad suprasčiau, ką sienos daro, kokią reikšmę jos turi pasienio bendruomenėms ir jas kertantiems žmonėms. Mano etnografinė prieiga prie pasienio abiem atvejais buvo per profesinę bendruomenę: Argentinoje ir Paragvajuje dirbau su žurnalistais, kurie rašė ir darė reportažus apie sienas ir jų pažeidimus, o Meksikos ir JAV pasienyje savanoriavau ir dirbau su gelbėtojais, ugniagesiais ir paramedikais, kurie padėjo žmonėms įvairių, neretai pačios sienos sukurtų nelaimių atvejais.
Dirbant tiek su žurnalistais Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus pasienyje, tiek su gelbėtojais JAV ir Meksikos pasienyje, labai greitai pasidarė aišku, kad kasdienis žmonių gyvenimas nesustoja ten, kur nubrėžta teisinė vienos valstybės pabaiga ir kitos pradžia.
Šį tyrimą dariau jau būdama gaisrininke ir paramedike (tai buvo mano „šešėlinė karjera“), tad man ši prieiga pasirodė natūrali. Be to, mano įgūdžiai buvo naudingi tyrimo dalyviams, galėjau kažkuo prisidėti, kažkuo atsidėkoti už tai, kad mane priėmė į savo gretas ir mėnesių mėnesius leido man juos sekioti nuo ryto iki vakaro ir kamantinėti. Toks abipusis ryšys tarp mokslininko ir mokslinio tyrimo dalyvių man atrodo svarbus ir prasmingas, netgi būtinas. Nors antropologijos istorija pilna pavyzdžių, kaip informacija ir kultūrinės vertybės buvo ištrauktos, išplėštos iš vietinių bendruomenių, toks vienpusiškas, asimetrinis santykis su bendruomenėmis man nepriimtinas, neetiškas. Žinios ir supratimas atsiranda abipusio bendravimo, abipusių pastangų dėka.
– Koks buvo Jūsų darbas pasienyje? Kokį gyvenimą ten pamatėte?
– Neturintys gyvenimo pasienyje patirties žmonės paprastai susidaro nuomonę apie tai, kas ten vyksta, iš naujienų žiniasklaidoje, o šios linkusios pabrėžti problemas, susijusias arba su sienų uždarumu (kaip Berlyno siena ar Korėjos demilitarizuota zona), arba su sienų pralaidumu (jos nesustabdo kontrabandinių prekių, priešingai – sudaro sąlygas neformaliai ekonomikai ir organizuotam nusikalstamumui klestėti), t. y. arba sienos yra nacionalinės valstybės prievartos priemonė, arba nacionalinės valstybės silpnybės simptomas.
Bet dirbant tiek su žurnalistais Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus pasienyje, tiek su gelbėtojais JAV ir Meksikos pasienyje, labai greitai pasidarė aišku, kad kasdienis žmonių gyvenimas nesustoja ten, kur nubrėžta teisinė vienos valstybės pabaiga ir kitos pradžia. Ta teisinė linija, kuri bent trečdalyje JAV–Meksikos sienos įtvirtinta plienu, nesukuria socialinės atskirties. Bendruomenės abiejose sienos pusėse priklauso viena nuo kitos. Iš dalies jos egzistuoja dėl to, kad siena sukuria teisinę, politinę, ekonominę asimetriją, kuri skatina tiek teisėtus, tiek neteisėtus sienos kirtimus. Dauguma sienų yra kiauros, o ne aklinos. Jos sukuria uždarumo iliuziją tik tiems, kas prie jų nėra buvę ir nesupranta, kokia yra jų politinė ir ekonominė funkcija: ką jos daro ir ko jos nedaro, kaip jos reguliuoja, kokiems žmonėms ar daiktams leidžiama ir kokiems (dėl moralinių ar politinių ideologijų) neleidžiama jų kirsti.
Didesnė grėsmė buvo aplinkoje, pavyzdžiui, kai vieną labai karštą dieną Arizonos pasienyje su Meksika su greitąja pagalba įstrigome vidury dykumos be vandens atsargų.
Gyvendamas pasienyje, kur tiek oras, tiek vanduo, tiek maistas, tiek pirmoji pagalba gali keliauti iš vienos pusės į kitą, supranti, kad politikų kalbos apie tai, kad sienos yra nesaugios, kad už jų tyko pavojai, įvairios grėsmės valstybei, kad reikia statyti aukštesnes ir stipresnes sienas gynybai, yra retorika, o ne realybė. Ta retorika padeda populistams gauti rinkėjų balsų ir pripildo statybos bei saugumo technologijos bendrovių savininkų kišenes, bet iš esmės nieko nepakeičia pasienyje.
– Ar Jums teko susidurti su pavojais savo tyrimų metu?
– Mano tyrimai pasieniuose nagrinėja ten vykstančią neteisėtą, nusikalstamą veiklą, bet tai nebūtinai reiškia, kad tai yra pavojinga. Pavojus kyla arba iš naivumo, arba iš nežinojimo, arba iš vietinių elgesio normų nepaisymo, kai nesupranti, kur ir su kuo ir kada ir kaip bendrauti ir ko vengti.
Tyrimus apie nusikalstamą veiką ir net smurtą galima atlikti visai saugiai, jei tam pasiruoši ir vadovaujiesi sveiku protu, jei rizikuoji tiek, kiek būtinai reikia, bet ne daugiau. Juk pavojai nebūtinai tyko ten, kur prekiaujama narkotikais ar ginklais pasienio zonose; smurtas šeimoje – kur kas didesnis ir labiau visame pasaulyje paplitęs pavojus. Potvyniai, miškų gaisrai ir kiti su klimato kaita susiję reiškiniai irgi yra kur kas pavojingesni kur kas didesnei daliai žemės gyventojų.
Labai retai, gal tik porą kartų, išgyvenau situacijas, kur pavojus kilo iš kitų žmonių ir sugebėjau išvengti blogų pasekmių. Kur kas didesnę grėsmė buvo aplinkoje, pavyzdžiui, kai vieną labai karštą dieną Arizonos pasienyje su Meksika su greitąja pagalba įstrigome vidury dykumos be vandens atsargų. Arba su gelbėtojais nuolat vykstant į gamyklas, kur naudojami nuodingi chemikalai, kurie, kaip ir dūmai gaisrų metu, pamažu nusėda ir kaupiasi mūsų plaučiuose. Gal tai ne tas pats pavojus, kuris tinka greito veiksmo trileriams, bet sveikatai ir gyvybei tai kur kas didesnė, kad ir lėtai slenkanti grėsmė.
Meksikoje kiekvienais metais vis daugiau smurto ir vis daugiau žmogžudysčių, kurios atliekamos šaunamaisiais ginklais, kurių dauguma nelegaliai įvežami per sieną iš Teksaso ar Arizonos.
– Kokį tyrimą atliekate šiuo metu ir ką dar planuojate ateityje?
– Prieš porą metų pradėjau tyrimą apie tai, kokią įtaką Amerikos ginklai daro Meksikos gyventojams. JAV įstatymai yra labai palankūs ginklų gamintojams, prekiautojams ir savininkams: beveik bet kas gali įsigyti bet kokį šautuvą ar pistoletą ir sukaupti visą jų arsenalą, kuris nėra niekur užregistruotas. Kita vertus, Meksikoje įstatymai yra daug griežtesni: reikia gauti leidimą ginklams, jie parduodami tik vienoje kariuomenės kontroliuojamoje parduotuvėje šalies sostinėje; be to, įstatymai riboja, kokio kalibro ir kiek jų gali turėti privatūs asmenys.
Meksikai labiau tinka sociologo Maxo Weberio valstybės, kaip turinčios prievartos monopolį apibrėžtoje teritorijoje, samprata. Ir visgi tai, kad JAV ir Meksika turi dviejų tūkstančių mylių ilgio sieną, kad jos yra kaimynės, reiškia, kad tokia teisinė asimetrija sudaro sąlygas klestinčiai nelegalių ginklų rinkai. Meksikoje kiekvienais metais vis daugiau smurto ir vis daugiau žmogžudysčių, kurios atliekamos šaunamaisiais ginklais, kurių dauguma nelegaliai įvežami per sieną iš Teksaso ar Arizonos. Mane domina tokia abiejų valstybių teisinė ir socialinė asimetrija, jos priežastys ir pasekmės ir ryšys tarp jų, kurį galima suprasti sekant ginklo kelionę, prasidedančią Europos ar JAV ginklų gamyklose ir pasibaigiančią nusikaltimo vietose Meksikoje. Tai socialinė amerikietiškų ginklų Meksikoje istorija arba jų kultūrinė biografija.
Pasiilgstu gamtos – pažįstamų medžių ir žolių, uogų ir grybų, paukščių ir vabalų. Niekad apie juos per daug negalvojau, kol gyvenau Lietuvoje. O dabar kiekvieną kartą sugrįžus labai gera atpažinti tuos vaizdus, garsus ir kvapus, kurie augant mane formavo.
Tyrimas yra tiek etnografinis, tiek istorinis. Bandau suprasti, kokia yra ginklų reikšmė abiejose visuomenėse, kaip tai priklauso nuo jų istorinės raidos, kaip tai įtvirtinta populiarioje kultūroje. Lankausi ginklų klubuose, parduotuvėse, kalbuosi su ginklų kolekcionieriais ir medžiotojais, su už nelegalių ginklų naudojimą nuteistais asmenimis, su organizuoto nusikalstamumo veikėjais, su prokurorais ir socialiniais darbuotojais, net su menininkais, kurie iš sunaikintų ginklų daro viešas skulptūras ir taip skatina visuomenę susimąstyti apie ginklų, kaip prievartos įrankių, reikšmę. Stebiu savanoriškas nusiginklavimo programas bei teismo procesus, daug laiko praleidžiu muziejuose apžiūrinėdama senovinius ginklus. Dėl to, kad tyrimas toks geografiškai platus ir istoriškai gilus, tikriausiai juo užsiimsiu dar bent keletą metų. Kol kas nežinau, ką veiksiu vėliau, bet tikėtina, kad klausimai apie valstybę, prievartą ir saugumą ir toliau bus man svarbūs.
– Kokį ryšį palaikote su Lietuva? Ar bendradarbiaujate su kitais mokslininkais?
– Palaikau labai stiprius ryšius su savo šeima ir draugais – su jais kalbuosi nuolatos, kiekvieną savaitę, jei ne dažniau, bet profesine prasme, deja, tie ryšiai vos užčiuopiami. Esu skaičiusi keletą paskaitų Vilniuje ir dalyvavusi kituose moksliniuose renginiuose, vadovavau vienam bakalauro darbui, rašiau knygos recenziją. Turiu keletą pažįstamų politologų, su jais kartais diskutuojame tiek mano, tiek jų studijuojamomis temomis ir dalijamės patarimais. Bet tik tiek. Norėčiau, kad bendradarbiavimo būtų kur kas daugiau.
– Ko pasiilgstate iš gyvenimo Lietuvoje? Ar kada nors svarstėte apie galimybę sugrįžti?
– Labiausiai pasiilgstu šeimynos – tėvų, brolio, sūnėno, senelių. Paprastai grįžtu kelioms savaitėms ar net mėnesiams jų visų aplankyti bent kartą ar du per metus. Deja, dėl pandemijos šią vasarą to padaryti negaliu ir jaučiu, kaip ilgesys kaupiasi ir stiprėja. Taip pat pasiilgstu gamtos – pažįstamų medžių ir žolių, uogų ir grybų, paukščių ir vabalų. Niekad apie juos per daug negalvojau, kol gyvenau Lietuvoje. O dabar kiekvieną kartą sugrįžus labai gera atpažinti tuos vaizdus, garsus ir kvapus, kurie augant mane formavo. Lietuvos gamta ne tik pasakiškai graži, bet ir saugi. Esu gyvenusi džiunglėse ir dykumoje, vietose, kur būna uraganų ir žemės drebėjimų. Tos patirtys labai įdomios, intensyvios, bet kaip gera ir ramu pamiškės pievoje prie upės šalia mano vaikystės namų!
Apie grįžimą rimčiausiai galvojau baigdama doktorantūrą, bet nebuvo aišku, kur ir kaip galima būtų tęsti mokslinę veiklą Lietuvoje, kur yra laisvų darbo vietų dėstytojams, kaip jų ieškoti, kaip pateikti paraiškas. Nesusigaudžiau Lietuvos akademinėje biurokratijoje. JAV, Kanadoje, kai kuriose Europos ir Azijos šalyse radau skelbimų apie konkursus antropologijos ir kitų susijusių socialinių mokslų disciplinų tyrėjams ir dėstytojams. Pasirinkau keletą mano kvalifikaciją labiausiai atitinkančių, pateikiau paraiškas ir pirmą akademinį darbą gavau Floridos universitete, ten praleidau ketverius metus. Vėliau panašiu būdu, vėlgi per konkursą, persikėliau į Harvardą.
Aš visai netikėtai, gyvendama Argentinos pasienyje, susipažinau su savanoriais gaisrininkais ir kartą praleidusi pamainą jų draugijoje nebegalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jų.
Bet niekada nesu mačiusi panašaus skelbimo į akademinę darbo vietą Lietuvos universitetuose. Gal tiesiog nemoku ieškoti. Turbūt reikia žinoti, kur ir kada tokie skelbimai pasirodo, nes tarptautiniuose tinklalapiuose, kur radau kitus pasiūlymus, nesu pastebėjusi. O galbūt Lietuvoje dar nesamdomi antropologai? Nežinau. Šiuo metu konkrečių planų sugrįžti neturiu, bet tokia mintis vis aplanko ir skatina susimąstyti apie ateitį. O kol mąstau, net ir trumpam sugrįžti būtų įdomu, pusmečiui arba metams.
Deja, gana sudėtinga tokį išvykimą suderinti su mano universiteto administracija, su įsipareigojimais ir reikalavimais dėstyti čia, o vasarą, nevykstant paskaitoms, daryti lauko tyrimus Lotynų Amerikoje, jie būtini moksliniams darbams rašyti. Vieną kartą jau bandžiau praleisti Lietuvoje vieną semestrą ir tuomet nepavyko. Kol esu jauna mokslininkė, iš manęs tikimasi tam tikrų nustatytų pasiekimų, turiu įrodyti savo vertę ir užsitarnauti vietą akademinėje struktūroje. Mano vyresni kolegos turi daug daugiau galimybių spręsti, ką ir kada veikti, ir jie daug aktyviau bendradarbiauja su užsienio universitetais. Tad viliuosi, kad jau netolimoje ateityje ir aš turėsiu daugiau laisvės ir galėsiu mąstyti apie kažkokią prasmingą, ilgalaikę akademinę veiklą Lietuvoje.
– Esate mokslininkė, paramedikė, gaisrininkė, rašote knygas, o dar, be to, dėstote universitete. Kaip spėjate suderinti visas veiklas?
– Moksliniai tyrimai, knygų ir straipsnių rašymas, kursų dėstymas, vadovavimas studentų bakalauro, magistro darbams, daktaro disertacijoms, dalyvavimas universiteto savivaldoje – visa tai yra profesūros darbo apibrėžime. Visi profesoriai tiek daro. Kai kuriems labiau patinka dėstyti, kiti daugiausia dėmesio skiria tyrimams ar rašymui, bet turime daryti viską ir rasti pusiausvyrą tarp įvairių veiklų. Jos viena kitai tik padeda: savo paskaitose ir seminaruose galiu dalytis su studentais lauko tyrimų patirtimi, o jų per diskusijas keliami klausimai, jų rašto darbai suteikia naujų minčių, galiu jas išbandyti tyrimuose. Profesorių ir studentų bendravimas, bendradarbiavimas yra abipusiškai prasmingas, tai ryšys, kuris veda prie naujų atradimų, įžvalgų, tikslesnio, gilesnio tiriamųjų reiškinių supratimo.
Visgi kurį laiką mokslinės veiklos man nepakako, norėjosi kažko daugiau. Hobių būna įvairių – kam patinka skaityti, žvejoti ar tapyti akvarele, kam šokti ar treniruotis maratonams. Aš visai netikėtai, gyvendama Argentinos pasienyje, susipažinau su savanoriais gaisrininkais ir kartą praleidusi pamainą jų draugijoje nebegalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jų. Tad, sugrįžusi į JAV, pradėjau savanoriauti vietinėje gaisrinėje, pirmiausia Masačiusetse, vėliau Floridoje, dar vėliau Arizonoje, baigiau įvairius kursus, tiek greitosios pagalbos ir paramedikų, tiek miškų gaisrininkystės. Kiekvieną savaitę bent vieną ar dvi dienas praleidau gaisrinėje kaip savanorė gelbėtoja. Taip dariau apie penkerius metus ir tai padėjo rasti pusiausvyrą tarp intelektinio darbo, kuris reikalauja leisti dienas sėdint su knyga rankose ar prie kompiuterio ir mąstyti, ir fizinio darbo, kur daugiau aktyvios veiklos – pagalbos teikimo sergantiesiems ar sužalotiesiems, sunkaus darbo su įvairiais įrankiais gaisrų ar avarijų metu, treniruočių ir kursų ruošiantis didesnės apimties nelaimingiems atsitikimams, gamtinėms katastrofoms ar teroristiniams išpuoliams.
Kuo JAV ir Lietuvos aukštasis mokslas nesiskiria – tai mokslininkų gebėjimais. Ir ten, ir čia yra labai gabių, uolių, savo mokslinei veiklai atsidavusių žmonių, kurie, kokios bebūtų išorinės sąlygos, užsiima prasminga, aukščiausios kokybės moksline veikla, o ji prisideda prie pasaulio pažinimo ir gilesnio supratimo.
Laiko niekada neužtenka viskam, bet kai norisi, jo atrasti visada galima. Juk visi turime 24 valandas paroje ir septynias dienas savaitėje. Ką ir kaip su tuo laiku darome, galime nuspręsti patys. Tiek visko yra įdomaus pasaulyje, kad turbūt niekad neprarasiu noro mokytis kažko naujo ir atrasiu tam laiko. Pavyzdžiui, pernai pradėjau redaguoti viešosios antropologijos knygų ciklą, leidžiamą Kalifornijos universiteto leidyklos, tad daugiau valandų praleidžiu su knygomis ne tik kaip skaitytoja ir autorė, bet ir kaip redaktorė. Be to, jau pustrečių metų mokausi kovos menų. Turiu kitų planų ir svajonių, tiek susijusių su mokslinėmis temomis, tiek ir visiškai nuo jų atitolusių.
– Turėjote galimybę pažinti tiek Lietuvos, tiek JAV aukštąjį mokslą. Kokius skirtumus tarp jų įžvelgiate?
– Nežinau, ar tie skirtumai yra tarp JAV ir Lietuvos, ar tarp JAV ir Europos. Lietuvos auštojo mokslo sistema ir praktika man panaši į kitų Europos šalių. JAV ji pasižymi tuo, kad yra mišri, pusiau privati, pusiau vieša; yra valstijų universitetų ir yra privačių universitetų, daug lėšų mokslo tyrimams duoda privačios organizacijos ir fondai, nors yra ir gana stipri valstybinė parama. Studijų kaina JAV yra nepaprastai didelė ir daug studentų, kurie negauna stipendijų, turi imti milžiniškas studijų paskolas.
Kita vertus, kaip jau minėjau, yra daugiau laisvės bandyti įvairias studijų kryptis ir disciplinas, kol nuspręsi, kas tave labiausiai domina. Studentams suteikiama galimybė gauti visapusiškesnį aukštąjį išsilavinimą ir nereikia taip anksti apsispręsti dėl specialybės. Gydytojai ar teisininkai tik pabaigę bakalauro studijas pradeda profesines mokyklas. Mokslininkų darbo ypatumai irgi skiriasi, bet sunku apie juos kalbėti taip abstrakčiai, nes tie skirtumai priklauso nuo mokslo srities.
Visgi pastebiu, kad JAV mokslininkai turi daugiau galimybių daryti didelės apimties, ilgamečius tyrimus, kuriems suteikiama tiek universitetų, tiek finansinių institucijų parama. Kitaip nei koledžuose, universitetuose iš profesorių tikimasi, kad jie daugiausia laiko praleis darydami tyrimus ir rašydami straipsnius ir knygas, o dėstymas vertinamas kiek mažiau, bent ankstyvuose mokslinės veiklos etapuose. Bet skirtumai yra ne viskas.
Kuo JAV ir Lietuvos aukštasis mokslas nesiskiria – tai mokslininkų gebėjimais. Ir ten, ir čia yra labai gabių, uolių, savo mokslinei veiklai atsidavusių žmonių, kurie, kokios bebūtų išorinės sąlygos, užsiima prasminga, aukščiausios kokybės moksline veikla, o ji prisideda prie pasaulio pažinimo ir gilesnio supratimo.
