Mokslas ir IT

2020.08.08 22:33

Beribis noras gyventi: varlės prarytas vabalas rado „atsarginį išėjimą“ iš jos žarnyno

LRT.lt2020.08.08 22:33

Būti gyvam prarytam varlės daugeliui vabzdžių reiškia mirties nuosprendį, tačiau vienai vabalų rūšiai tai nė motais – ji sugeba išsivaduoti iš varlės vidurių pro jos išeinamąją angą, rašo „Live Science“.

Kai Pelophylax nigromaculatus rūšies varlei buvo pasiūlytas vandens vabalas Regimbartia attenuata, ji greitai čiupo nelaimėlį ir gyvą prarijo net nekramčiusi. Tačiau, kaip neseniai išsiaiškino mokslininkai, varlės pietūs baigėsi netikėtu posūkiu.

Atliekant šį eksperimentą, daugeliu atveju vabalas vėl pasirodydavo po maždaug šešių valandų – ištrūkdavo iš varlės organizmo pro išeinamąją angą. Nors raumenys paprastai laiko išeinamąją angą kietai uždarytą, jie atsipalaiduoja varlei tuštinantis. Remiantis naujausio tyrimo duomenimis, manoma, kad vabalas galėjo stimuliuoti varlės tuštinimosi refleksą ir tokiu būdu atverti sau „avarinį išėjimą“.

Japonijoje įsikūrusio Kobės universiteto Absolventų mokyklos docentas Shinji Sugiura tiria šlapynių vabzdžių apsigynimo nuo grobuonių būdus ir turėjo įtarimą, kad R. attenuata vabalai turi išvystę tam tikrus apsigynimo nuo jų pelkėtuose arealuose gyvenančių varlių mechanizmus. Visgi, kaip „Live Science“ pasakojo S. Sugiura, paaiškėjo, kad tikrasis jų apsigynimo mechanizmas labai skiriasi nuo to, ko jis tikėjosi.

2019 m. rugsėjį laboratorijos sąlygomis jis jaunai P. nigromaculatus rūšies varlei pasiūlė suaugusį vabalą. S. Sugiura manė, kad galbūt varlė vabalą išspjaus, tačiau praėjus 105 minutėms, jis apstulbo pamatęs, kad gyvas vabalas išropojo iš priešingos varlės pusės.

„Vaizdo kamera užfiksavau šią elgseną, – sako jis. – Buvau labai nustebęs, kai peržiūrėjęs įrašą pamačiau, kokiu būdu vabalas paspruko iš varlės vidurių.“

Kaip pats S. Sugiura rašo žurnale „Current Biology“, tą patį eksperimentą jis pakartojo daugiau nei dešimt kartų ir 93 proc. prarytų vabalų pasišalindavo iš varlės organizmo kartu su išmatomis, visuomet galva į priekį. „Gana dažnai vabalai būdavo aplipę išmatomis“, tačiau „greitai nusipurtydavo“, grįždavo prie vabalams įprastos elgsenos ir išgyvendavo dar bent dvi savaites.

Kitų rūšių vandens vabalams analogiškame eksperimente pasisekė mažiau. S. Sugiurai pasiūlius varlei Enochrus japonicus rūšies vabalus, visi jie žuvo varliagyvio viduriuose ir dalimis pasišalino su išmatomis per 24 valandas nuo prarijimo.

Tamsus ir pavojingas kelias nuo varlės nasrų iki išeinamosios angos vingiuoja stemple, skrandžiu, plonąja ir storąja žarnomis. Prarytam vabalui įveikti šį atstumą nuo vieno galo iki kito užtrukdavo ne mažiau kaip 6 minutes, nors, remiantis tyrimo duomenimis, daugelis išlįsdavo praėjus nuo 1 iki 6 valandų po prarijimo.

Paprastai varlės taip greitai po valgio nesituština, todėl manoma, kad į jų vidurius patekę vabalai, aktyviai stimuliavo šį procesą, o ne pasyviai laukė, kol tai įvyks savaime. Norėdamas išsiaiškinti, ar vabalai tai darė savo kojelėmis, S. Sugiura pasiūlė varlei tokios pačios rūšies vabalų, kurių galūnės buvo sulipintos vašku. Nė vienas iš jų neišgyveno.