Mokslas ir IT

2020.08.04 22:03

Gyvybė gali slypėti ne planetose, o jų palydovuose

LRT.lt2020.08.04 22:03

Saulės sistemoje yra planetų palydovai su vandenynais po paviršiumi, kuriuose gali slypėti gyvybė. Mokslininkai planuoja misijas į Jupiterio Europą ir Neptūno Tritoną, kad atsakytų į klausimus apie gyvenimą Žemėje, rašo „Deutsche Welle“.

„Mes neturime gyvybės apibrėžimo“, – sako Kevinas Peteris Handas, planetų mokslininkas. „Mes iš tikrųjų nežinome, kas yra gyvybė.“

Tačiau mokslininkams tikriausiai jau atsibodo ir įgriso žurnalistai, be perstojo klausinėjantys, kaip jų fundamentalieji tyrimai gali būti pritaikomi realiame gyvenime. Šis klausimas išties turi savo vertės, ypač, kai mokslininkai teigia ieškantys „kitos gyvybės kilmės“. Todėl tiesiog negali nepaklausti – kodėl?

Laimei, K. Handas, kuris vadovauja NASA Vandenyno pasaulių laboratorijai (angl. Ocean Worlds Lab), paaiškina savo susižavėjimą tuo, ką jis vadina „ateivių vandenynais“ tiek Žemėje, tiek tolimuose vandens pasauliuose, kaip Jupiterio palydovas Europa, Saturno palydovas Enceladas, ar Tritonas, „keistas“ objektas, besisukantis priešinga kryptimi nei jo planeta Neptūnas.

„Mes turime keletą hipotezių, kaip gyvybė atsirado žemėje. Pavyzdžiui, ji galėjo kilti iš hidroterminių mūsų vandenyno angų arba šiltų potvynių baseinų senovės Žemės žemynuose, arba galbūt ji kilo dėl žaibo atmosferoje kilusios kibirkšties ir nusėdusių organinių junginių, susiklijavusių tarpusavyje ir suformavusių gyvybę… Tačiau kol kas niekas neišropojo iš laboratorijos“, – „Deutsche Welle“ kalbėjo mokslininkas.

Ateivių vandenynai čia ir ten

Europa, Enceladas ir Tritonas yra tik trys iš daugiau nei 200 palydovų mūsų Saulės sistemoje. Bet jie yra ypatingi palydovai. Jie galėtų turėti gyvybingą, skysto vandens aplinką po savo paviršiumi – dar žinomą kaip požeminiai vandenynai – po lediniu apvalkalu. Pasak K. Hando, jeigu ten pavyktų rasti gyvybę, tai galėtų įrodyti gyvybės atsiradimą hidroterminėse angose.
O tai galėtų mums daugiau papasakoti ir apie gyvybę Žemėje.

Hidroterminės angos yra aptinkamos ekstremalioje gilumoje – maždaug 6000 kilometrų gylyje – didžiulėse tranšėjose po Žemės vandenynų paviršiumi. Ne taip seniai buvo manyta, kad šios tranšėjos yra per tamsios, kad jose egzistuotų bet kokia gyvybė. Tačiau per okeanografinius tyrimus ir komercinius žvalgytojus, kurie ieškojo retų mineralų, mes dabar žinome, kad hidroterminėse angose knibžda mikrobų. Taip pat gali būti ir su tolimaisiais planetų palydovais.

„Tai nereiškia, kad mes galėtume atmesti potencialią gyvybės atsiradimo tikimybę potvynių baseinuose senovės Žemėje, tačiau jei gyvybę rastume hidroterminėse angose šiuose palydovuose, mes bent jau turėtume kitą duomenų tašką“, – tvirtino K. Handas.

Biologija už Žemės ribų

Biologija, arba gyvybė, kokią mes ją žinome, galbūt yra paskutinė dėlionės detalė kosmoso mokslininkams.

Kaip tikino K. Handas, Galileo dėka mes žinome, kad fizikos dėsniai galioja ir už Žemės ribų. Vadinasi, taip pat ir chemijos bei geologijos principai.

Tačiau, pasak mokslininko, mes nežinome, ar gyvybė kitur atsirado kitu, skirtingu laiku nei Žemėje. Todėl ir klausimas apie kitą galimą gyvybės kilmę yra toks traukiantis.

Nepaprastai svarbu, kad antroji gyvybės kilmė būtų surasta – planetose, palydovuose ir kituose dangaus kūnuose, esančiuose giliai Saulės sistemoje. Kūnuose, kurie yra per toli, kad būtų pasiekiami bet kuriai žemiškai gyvybės formai, galėjusiai „užkrėsti“ kitus pasaulius, kuriuose yra arba nėra gyvybės.

„Uolai iš Žemės būtų sunku nukeliauti ten su Žemės mikrobais ir pasėti tuose vandenynuose DNR pagrindu esančią gyvybę“, – sako K. Handas. „Jeigu rasime gyvybę šiuose pasauliuose, jie atstovaus atskirą, savarankišką gyvybės kilmę, taigi, papasakos mums apie gyvybės įvairovę ne tik mūsų Saulės sistemoje, bet ir visoje visatoje.“

Parengė Patricija Kilminavičienė