Mokslas ir IT

2020.07.15 18:15

Lenktynės miškuose: sklypų savininkai skuba pjauti, o gamtininkai – saugoti

Inga Janiulytė-Temporin, LRT Radijo laida „Vienkartinė planeta“, LRT.lt2020.07.15 18:15

Ornitologas Saulis Skuja, organizacijos „Padėkime ereliams“ atstovas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas LRT RADIJUI sako, kad dažnai miškų savininkai vis dar nesupranta biologinės įvairovės reikšmės ir, kirsdami mišką, naikina saugomas gyvūnų rūšis. Pasak jo, iš savo namų vejami gyvūnai yra priversti taikytis su besikeičiančiomis sąlygomis.

Šįkart pakalbėkime apie plėšrųjį paukštį, išdidžiai ratus sukantį Lietuvos miškuose.


Aptiko retą pelėdą, kviečia padėti ereliams

Vienas gražiausių Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ kadrų – lėtas uralinės pelėdos skrydis. Biržų girios uoksą, kuriame gyvena šie įspūdingi paukščiai, režisieriui parodė ornitologas Saulis Skuja. Lietuvoje uralinės pelėdos yra labai retos, iš viso, jų yra ne daugiau nei 80 porų. Pirmąkart S. Skuja jas aptiko 2001-aisiais Biržų girioje, ir nuo to laiko kasmet čia lankosi.

Vis dėlto šįkart su ornitologu susitinkame ne jo pamėgtoje Biržų girioje, o Rokiškio rajone, prie Pandėlio girios, – nedidelio miškelio Šiaurės rytų Lietuvoje.

Čia, tarp pakelės ir krūmais apaugusios pievos laukiame mažojo erelio rėksnio – mažiausio ir Lietuvoje labiausiai paplitusio erelio. Tiesa, jis nėra jau toks mažas – tarp ištiestų sparnų galų mažiausiai 1,5 metro.

Būtent liepą mažieji ereliai rėksniai intensyviai nardo virš laukų, ieškodami maisto jau paaugusiems jaunikliams. Ornitologas stebi, kurion pusėn paukščiai su grobiu traukia. Pasekęs paskui, jis ieško medžio, kur galbūt susuktas lizdas – lizdavietę užfiksavus, ją galima apsaugoti nuo žmogaus pjūklo. Bet šios paieškos toli gražu nėra tokios lengvos, kaip gali pasirodyti.

„10 valandą ryto čia esame ne atsitiktinai, – sako S. Skuja. Tokiu metu pradeda formuotis termikai (aukštyn kylantis šilto oro srautas, susidarantis vykstant terminei konvekcijai – LRT.lt), o paukščiai pradeda medžioti.“

Miško turtų nevertina

Neilgai trukus aukštai danguje pasirodo didelio paukščio siluetas. Paprastai žmonės nelabai atskiria šiuos paukščius, palaiko juos vanagais. Tuo metu ornitologai stebėjimams pasitelkia žiūronus ir monoklius, nors įgudę juos pastebi ir be šių priemonių.

Apsukęs kelis ratus ir nieko nesumedžiojęs, mažasis erelis rėksnys patraukia atgal į mišką, kur galbūt lizde jo laukia patelė ir jauniklis. Ornitologas Saulis Skuja yra VSTT Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas, kursą apie biologinę įvairovę jis dėsto VU studentams. Taip pat jis – organizacijos „Padėkime ereliams“ narys.

Ši organizacija užsiima ne tik erelių, bet ir pelėdų bei juodųjų gandrų tyrimais, jų lizdų apsauga. Tarkim, atsargumu pasižymintys juodieji gandrai gyvena miško gilumoje, ir iš viso Lietuvoje jų likę iki 600-800 porų. Palyginimui – jų giminaičių baltųjų gandrų Lietuvoje yra virš 12 tūkstančių porų.

Tuo metu mažųjų erelių rėksnių Lietuvoje paplitimas gerokai gausesnis. Priskaičiuojama apie 2500-3500 porų, o tai sudaro net 14 proc. visos Europos populiacijos. Labiau šie paukščiai paplitę tik Latvijoje. Bet ir jie, kaip uralinės pelėdos bei juodieji gandrai, saugomi ir įrašyti į Raudonąją knygą.

„Mažieji ereliai rėksniai lizdus suka miško pakraštyje arba mažuose miškeliuose, o jie, dažniausiai, yra privatūs. Privatininkas įsivaizduoja, kad čia jo nuosavybė ir kažkoks gamtininkas su savo apsauga neturėtų jam kvaršinti galvos. Šie paukščiai yra nacionalinė vertybė, tad į tai reiktų žiūrėti plačiau. Štai Vakarų Europoje miško savininkas didžiuojasi, kad jo sklype peri erelis ar juodasis gandras, o mūsuose toks požiūris vis dar sunkiai skinasi kelią“, – įsitikinęs VSTT Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas.

Didžiausias pavojus – plyni kirtimai

Pasak jo, lietuviai linkę geriau medį nukirsti, niekam dėl to nepasigirti, o apie sunaikintas paukščių buveines – nutylėti. „Jau kelinti metai vyksta tam tikros lenktynės, – situaciją komentuoja pašnekovas. – Kas pirmiau – ar gamtininkas atras lizdą, ar miško savininkas atvažiuos miško pjauti.“

VU dėstytojas sako, kad didžiausias pavojus mažiesiems ereliams rėksniams yra plyni kirtimai. Ereliai peri brandžiuose miškuose, dažnai tinkamą kirsti amžių pasiekęs medis pasidaro bene tinkamiausias lizdui sukti. Mažėjant brandžių miškų plotams, šie ereliai kovoja dėl išlikimo su kitais plėšriaisiais paukščiais – jūriniais ereliais, jų lizdus užimančiais paprastaisiais suopiais.

Kadangi tai saugoma rūšis, paukščių lizdavietės saugomos, paliekant nekertamo miško spindulį. Jis turi siekti nuo 100 iki 150 metrų. Tiesa, prieš tai reikia lizdą surasti, nufotografuoti ir įkelti lizdo koordinates bei nuotraukas į specialią Aplinkos ministerijos Saugomų rūšių informacinės sistemos duomenų bazę. Nors duomenis į šią sistemą veda daugelis, profesionaliai ir reguliariai tokiu darbu Lietuvoje užsiima tik apie 10-15 žmonių, tarp jų – ir S. Skuja.

Ornitologas sako, kad anksčiau erelių ieškodavo Kėdainių krašte esančiuose brandžiuose ąžuolynuose. Tačiau, žmogui vis labiau braunantis į natūralią gamtą, paukščiai buvo priversti taikytis prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų.

„Dabareglės viršūnėje dažnai lizdą galima pamatyti. Paukštis gyvenamąją vietą priverstas rinktis iš to, kas liko. Jei geresnių medžių nėra, renkasi tokius, kokius randa“, – prisitaikymo situaciją komentuoja biologinę įvairovę VU studentams dėstantis Saulis Skuja.

Kadangi senų, lizdams tinkamų medžių Lietuvos miškuose vis mažėja, ornitologai sutvirtina senus lizdus, ir kelia naujus. Tai daro žiemą, paukščiams žiemojant Afrikoje. Saulis Skuja sako, kad tokios dirbtinės lizdavietės turėtų padėti paukščiams išlikti, kuomet miškas greitai keičiasi, kaip kad dabar. Tačiau kartu tai kelia svarbių klausimų apie laukinės gyvūnijos išlikimą ir didėjančią priklausomybę nuo žmogaus.

Plačiau apie visa tai – radijo laidoje „Vienkartinė planeta“.


Parengė Vismantas Žuklevičius.