Mokslas ir IT

2020.05.18 09:32

Ką mokslas sako apie paskalas ir kodėl visi tuo užsiima

LRT.lt 2020.05.18 09:32

Žmonės minta paskalomis. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „The National Enquirer“ pakeitė siaubą varančias ir kraują stingdančias antraštes, kuriomis garsėjo, į įvairias sensacijas ir įžymybių skandalus. Ši transformacija atvėrė laikraščiui kelią į prekybos centrų spaudos lentynas ir tarp jų besisukinėjančius „žingeidžius protus“, rašo „CNN Health“.

Tačiau liežuvauti mėgsta ne tik trečiarūšės spaudos skaitytojai. Socialinių mokslų atstovai nustatė, kad visi žmonės turi polinkį klausytis paskalų ir dalyvauti jas skleidžiant. Tiesą pasakius, tai yra evoliucijos pasekmė, kažkuriuo žmogaus vystymosi etapu jam tapo įdomu liežuvauti.

„Esame žmonių, kuriems tai puikiai sekėsi, palikuonys, – sako Galesburge (Ilinojus) įsikūrusio Knoxo koledžo psichologijos profesorius Frankas McAndrew. – Priešistoriniais laikais žmonėms, kurie domėjosi kitų žmonių gyvenimu, geriau sekdavosi.“

Žmogaus socialinio elgesio ir paskalų ekspertas F. McAndrew teigia, kad norint sėkmingai tarpti urvinių žmonių visuomenėje reikėjo žinoti, kas vyksta su aplinkiniais žmonėmis.

„Kas su kuo miega? Kas turi galių? Kas yra užsitikrinęs prieigą prie resursų? Ir jei jūsų tai nedomino, greičiausiai nebuvote labai daug pasiekęs savo bendruomenėje“, – sako jis.

52 minutės paskalų per dieną

Daugelis tyrėjų paskalas apibrėžia kaip kalbėjimąsi apie žmogų už akių arba dalinimąsi informacija, kuri nėra visuotinai žinoma.

Remiantis Riversaide įsikūrusio Kalifornijos universiteto mokslininkų atliktu tyrimu, vidutinis asmuo kasdien apie 52 minutes būtent tuo ir užsiima.

Visgi didesnė dalis mūsų skleidžiamų paskalų yra nekenksmingos. Apie 15 proc. yra susijusios su neigiamu vertinimu, tačiau atmetus tai, vidutinis žmogus tiesiog fiksuoja faktus: „ji užsibuvo darbe“ arba „Jis buvo nugabentas į ligoninę“. Tokio pobūdžio neutralūs plepalai padeda mums kurti draugystes, stiprinti bendruomenę arba sužinoti informaciją, kuri yra būtina, norint įsitraukti į socialinį gyvenimą, sako Kalifornijos universiteto psichologijos profesorė Megan Robbins.

Nors stereotipiškai liežuvavimas yra laikomas žemesnės klasės neišsilavinusių moterų užsiėmimu, M. Robbins teigimu, tuo užsiima visi.

„Mūsų duomenys paneigia visus stereotipus,“ – sako M. Robbins. – Esame sociali rūšis, todėl negalime nekalbėti apie kitus žmones. Negyvename izoliacijoje, todėl neišvengiamai kartais išeina pakalbėti apie žmones, kurių šiuo metu mūsų rate nėra.“

Liežuvauja visi ir tai nėra blogai

Mokslininkų teigimu, tokia praktika tampa žalinga tuomet, kai ji nesuteikia galimybių socialiniam mokymuisi, pavyzdžiui, kai grubiai komentuojama žmogaus išvaizda ar sveikata, skleidžiama akivaizdžiai melaginga informacija.

Vertinamojo pobūdžio ar negatyvios paskalos gali būti naudingos tik tuo atveju, jei jos sudaro sąlygas kultūriniam mokymuisi ir verčia žmones geriau elgtis.

Anot M. Robbins, yra surinkta patikimų įrodymų, kad paskalos gali pasitarnauti tikrinant žmonių moralinį elgesį, atgrasant potencialius apgavikus ar dykūnus grupėje, nes mums rūpi mūsų reputacija ir visiškai nesinori, kad kiti apkalbinėtų mūsų netinkamą elgesį.

Tai taip pat gali tapti būdu išsiaiškinti nerašytas taisykles. Pavyzdžiui, įsidarbinus naujoje įmonėje, pokalbiai prie vandens aparato padeda geriau suprasti, kokia yra derama apranga biure, kurio kolegos geriau vengti komandiniuose projektuose ir ar normalu prašyti mėnesio nepertraukiamų atostogų.

„Dalinimasis paskalomis suartina žmones, – sako F. McAndrew. – Galima sakyti, kad tai net pagerina dvasinę būseną.“

Šis žmonių įprotis nėra būdingas kažkokiai vienai amžiaus grupei. Sociologijos profesorė Stacy Torres tyrė šį įprotį tarp vienišų Niujorke gyvenančių senyvo amžiaus žmonių. Jos tyrimo rezultatai atskleidė, kad vyresni žmonės liežuvauja vietiniuose restoranuose ir parduotuvėse, tokiu būdu įsitraukdami į pokalbį ir užmegzdami socialinius ryšius, padedančius įveikti vienatvę.

„Tokį modelį stebime įvairiose kultūrose ir įvairiose amžiaus grupėse, nors tam tikri šio modelio atspalviai gali skirtis, – sako S. Torres. – Daugelis jų sako: „Oi, nenoriu tame dalyvauti“ arba „Turiu galvoti, ką sakau“, bet ateina kiekvieną dieną ir dalyvauja.“