Kai kurios tiesos apie mūsų visatą ir mūsų patirtį, gyvenant joje, atrodo nekintamos. Dangus yra viršuje. Gravitacija užknisa. Niekas negali pralenkti šviesos greičio. Daugialąsčiams gyviams būtinas deguonis. Tiesa, dėl pastarojo teiginio gal nebūtume tokie tikri, rašo „Science Alert“.
Šių metų pradžioje mokslininkai nustatė, kad į medūzą panašus parazitas neturi mitochondrijų genomo – pirmasis mums žinomas jo neturintis daugialąstis organizmas. Tai reiškia, kad jis nekvėpuoja, apskritai nėra priklausomas nuo deguonies.
Šis atradimas ne tik pakeitė mūsų supratimą apie tai, kaip žemėje gali egzistuoti gyvybė, – jis gali paskatinti atkakliau ieškoti gyvybės kitose planetose.
Gyvųjų organizmų gebėjimas dalyvauti deguonies apykaitos procesuose, t. y. kvėpuoti, susiformavo maždaug prieš 1,45 mlrd. metų. Didesnė archėja prarijo mažesnes bakterijas, tuomet paaiškėjo, kad naujieji bakterijų namai tapo naudingi abiem pusėms ir jos liko drauge.
Simbiotiniai ryšiai lėmė, kad šie du organizmai ėmė vystytis drauge ir viduje esančios bakterijos galų gale tapo mitochondrijomis vadinamomis organelėmis. Visos žmogaus organizmo ląstelės, išskyrus raudonuosius kraujo kūnelius, turi daug mitochondrijų, kurios yra gyvybiškai būtinos su kvėpavimu susijusiems procesams.
Jos suskaido deguonį ir pagamina adenozino trifosfatu vadinamą molekulę, kurią daugialąsčiai organizmai naudoja kaip energijos šaltinį ląsteliniams procesams.
Žinome, kad yra tam tikrų būdų prisitaikyti, kurie leidžia kai kuriems organizmams gyventi nedidelės deguonies koncentracijos ar hipoksijos sąlygomis. Kai kuriems vienaląsčiams organizmams išsivystė į mitochondijas panašios organelės, skirtos anaerobinei medžiagų apykaitai; tačiau galimybė žemėje gyventi visiškai anaerobiniams daugialąsčiams organizmams jau ne vienerius metus buvo aistringų mokslininkų diskusijų objektas.
Taip buvo tol kol Tel Avivo universiteto mokslininkės Dayanos Yahalomi vadovaujama tyrėjų komanda nusprendė dar kartą paanalizuoti dažnai sutinkamą lašišinių žuvų parazitą Henneguya salminicola.
Tai yra tam pačiam tipui kaip ir koralai, medūzos ar aktinijos priklausantis duobagyvis. Nors cistos, kurias šis parazitas suformuoja žuvies kūne iš pažiūros atrodo negražiai, pats gyvis nėra pavojingas ir gyvena ant lašišos visą savo gyvenimo ciklą.
Kaip jis išgyvena, kol kas nėra iki galo aišku. Galbūt jis siurbia adenozino trifosfatą iš šeimininko organizmo, tačiau kol kas to įrodyti nepavyko.
Tačiau jau dabar akivaizdu, kad šis organizmas buvo paveiktas genetinės simplifikacijos procesų. Per daug daug metų iš atskirai gyvenusios medūzos jis virto kur kas paprastesniu parazitu, kokį matome šiandien.
Parazitas prarado praktiškai visą originalųjį medūzos genomą, tačiau, kad ir kaip būtų keista, išlaikė sudėtingą struktūrą, primenančią dilgiąsias medūzos ląsteles. Jis jomis naudojasi ne dilginimui, bet prisitvirtinimui prie šeimininko kūno – evoliucinė adaptacija nuo laisvai gyvenančios medūzos iki parazito poreikių.
Naujasis mokslinis atradimas gali padėti žuvininkystės ūkiams kovoti su šiuo parazitu. Nors jis nepavojingas žmonėms, mažai kas nori pirkti keisto, į medūzą panašaus gyvio pažeistą lašišą.
