Mokslas ir IT

2020.05.16 19:57

Gedėjimą tyrinėjanti mokslininkė: koks gedulas yra „normalus“?

Lukas Keraitis, Laisvai samdomas technologijų apžvalgininkas, LRT.lt2020.05.16 19:57

Apie mirtį kalbėti nemalonu, o prietaringesniems dar ir nepatartina. Ir nors išėjęs anapilin bent jau žino, kad apie mirusį – gerai arba nieko, gedintiems jo artimiesiems liaudies išmintis negailestinga – mirusio neatverksi.

O ar vertėtų pamėginti? Ar atviras jausmų reiškimas padės lengviau išgyventi netektį? Kaip ilgai gedėti yra „normalu“? Ir kada gedinčiajam reikalinga kito pagalba?

Ulmo universiteto Psichologijos ir edukacijos institute doktorantūrą šiuo metu atliekanti Justina Pociūnaitė pro mokslininkės akinius žvelgia į tai, apie ką dažniausiai kalbame pašnibždomis.

– Kaip susidomėjai gedėjimu ir nusprendei jį tyrinėti?

– Nėra nei mane labai asmeniškai palietusio gyvenimo įvykio, nei kitos dramatiškos priežasties. Tačiau teko pažinti šios temos krikštatėvį Dr. Henk Schut, kuris labai įkvėpė tyrinėti gedėjimą. Mokslininkas iškėlė daugiau klausimų nei iki šiol turime atsakymų – tai labiausiai ir žavi.

– Kodėl mes gedime? Kodėl mums tai reikalinga psichologiniu požiūriu?

– Gedėjimas yra neišvengiamas, kaip gimimas ar mirtis. Manoma, kad jis būdingas visiems socialiems gyvūnams. O socialaus gyvūno reakcija į netektį yra verkimas, ieškojimas, kvietimas.

Pirmiausia gedėjimas yra tam tikras pavojaus signalas aplinkiniams, kad kažkas nutiko. Antra – tai prisirišimo objekto (artimo žmogaus) praradimas, kas ir sukelia gedėjimą. Trečia – ir tai būdinga tik žmogui – pamatinio požiūrio į pasaulį pokytis. Ypač tais atvejais, kai mirtis yra netikėta ar kurią sunku paaiškinti, suteikti prasmę.

Mes nesirenkame gedėti arba negedėti, nėra mygtuko, kuriuo galėtum tai įjungti ar išjungti.

Vakarų kultūrose gedėjimas dažniausiai nėra išreiškiamas atvirai, jį stengiamasi pasilikti sau, o tai gali turėti daugiau neigiamos ilgalaikės įtakos psichologinei būklei.

– Kokie aplinkinių lūkesčiai „užkraunami“ gedinčiajam? Kaip tai paveikia jį patį?

– Įdomu, kad tyrinėjant socialinės paramos svarbą (draugų ir giminių dėmesį gedėjimo metu), jos reikšmė pasirodo kaip sąlyginai maža. Gedinčiojo vidinės vienatvės jausmo socialinis kontaktas neatsveria, kadangi netektis pirmiausia sukelia emocinį vienišumą, o tik vėliau – socialinį. Partnerio praradimą gan sudėtinga kompensuoti draugų ar šeimos pagalba.

– Kas įvyksta artimojo netekusio žmogaus psichikoje? Kodėl kartais sakoma „reikia duoti laiko“? Jei laikas gydo – kiek jo reikia gedinčiajam?

– Netekus artimojo žmogui reikia laiko prisitaikyti prie naujos pasaulėžiūros, naujo socialinio ir ekonominio statuso, kitų panašių aspektų. Kad laikas gydo yra iš dalies teisinga, tačiau kartais visuomenėje naiviai tikimasi, kad netekties žaizdos užgis per 3 dienas.

Oficialiose psichikos sutrikimų klasifikacijose iki 6 ar 12 mėnesių trunkantis gedėjimas laikomas normaliu. Ilgesnis laikotarpis bei sunkesnių gedėjimo simptomų išraiška dažniausiai būtų traktuojami kaip psichikos sutrikimas ir įvardinamas kaip „komplikuotas gedėjimas“.

Akademinėje bendruomenėje dėl to kyla ginčų. Egzistuoja dvi klasifikacijos sistemos – viena jų komplikuotą gedėjimą yra įtraukusi į sutrikimų sąrašą, o kita teigia, kad kol kas nėra pakankamai aišku, kaip galima atskirti komplikuotą gedėjimą nuo nekomplikuoto. Mano, kaip šios srities tyrėjos nuomone, tokie skirtumai ir įrodo, kad komplikuotas gedėjimas dar nėra „pasiruošęs“ būti įtrauktas į psichikos sutrikimų sąrašą.

Amerikiečių mokslininkas George A. Bonnano ištyrė, kokios yra dažniausiai pasitaikančios reakcijos į netektį. 5-30 procentų gedinčiųjų patiria komplikuotąjį gedėjimą, tuo tarpu didžioji dalis (iki 65%) yra linkę gedėjimą išgyventi įprastai. Todėl svarbu nepriskirti kiekvieno gedėjimo proceso psichikos sutrikimams. Mokslininko teigimu, labiausiai paplitusi reakcija į netektį yra prisitaikymas (angl. resilience), kuomet žmogus ne pamiršta apie netektį, vis dar jaučia natūralų emocinį sunkumą, tik ne tokį stiprų, kaip komplikuotas gedėjimas.

– Ar gedinčiuosius reikia gydyti?

– Kada gedinčiajam reikalinga terapija yra sudėtingas klausimas. Ar ji reikalinga visiems gedintiems? Ar tik esantiems rizikos grupėje, kuriems gali išsivystyti psichikos sutrikimai (pavyzdžiui, staigios, smurtinės mirties ar vaiko netekties atveju)?

Nustatyta, kad kol žmogus nekenčia nuo komplikuoto gedėjimo, išplėstinė psichoterapija dažniausiai nėra reikalinga. Netgi yra įrodymų, kad patyrusiems netektį ir neturintiems komplikuoto gedėjimo gali būti net žalinga, sutrikdanti natūralų gedėjimo procesą.

– Tuomet ar įmanoma pasakyti, kas yra „normalus“ gedėjimas ir kada gedinčiajam reikia profesionalo pagalbos?

– Deja, bet šiuo metu labiausiai paplitusios yra Elisabeth Kübler-Ross gedėjimo stadijos (neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas), jos dažnai minimos net ir populiariojoje kultūroje. Nors šios autorės atviras kalbėjimas apie gedėjimą svarbus šios temos literatūrai, tačiau empirinio pagrindo jos stadijoms iki šiol nėra. O tai gali turėti žalingų padarinių. Įsivaizduokime artimojo netekusį žmogų, kuris tikisi vienos iš minėtų stadijų, bet jos nepatiria. Dėl to gali pagalvoti, kad kažkas su juo yra „negerai“, nors vien dėl stadijos nebuvimo taip manyti nevertėtų.

Svarbų ir man artimą – dvigubo proceso modelį – dar 1999-aisiais pristatė Utrechto universiteto tyrėjai Henk Schut ir Maggie Stroebe. Modelis susideda iš dviejų polių. Pirmasis – tai su netektimi susijusios mintys (nuolatinis galvojimas apie netektį, noras įvairiai kontaktuoti su mirusiuoju, vengimas susitaikyti su faktu, kad vis dėlto artimojo nebėra). Antrasis polis – tai prisitaikymas prie naujų gyvenimo sąlygų (pripažįstami gyvenimo pokyčiai, atrandamos naujos veiklos, dėmesys nukreipiamas nuo gedėjimo, kuriami nauji santykiai). Tačiau tarp šių polių nėra vienos tiesios linijos, kuria gedintysis galėtų pereiti. Laikoma, kad „šokinėjimas“ tarp šių dviejų polių ir yra tai, kas paverčia gedėjimą natūraliu procesu.

– Kaip gedima skirtingose kultūrose?

– Dažniausiai lyginamos vakarų šalys prieš kitas ne-vakarų kultūras – tai gali būti rytų, Afrikos gentys, Šiaurės Amerikos indėnų gentys ir pan. Didžioji dalis informacijos apie tarpkultūrinius skirtumus gedėjimo prasme gauta iš antropologinių tyrinėjimų, to, kaip žmonės tam tikrose kultūrose išreiškia gedulą. Sakoma, kad gedėjimas yra universalus, tačiau kaip kultūros gedi – skiriasi.

Psichologiniais aspektais tyrimų taip pat trūksta. Daugiausia jų atlikta vakaruose – vien tai yra šališka. Matomas užburtas ratas, susijęs su jau minėtomis klasifikacijos sistemomis – kol nediagnozuoji, negali tyrinėti gedėjimo.

Bet be diagnozės žmogui yra sunku gauti pagalbos, ypač tose šalyse, kur psichologinė pagalba priklauso nuo sveikatos draudimo kompanijų. Tai – mokslinėje literatūroje gerai žinomas užburtas ratas.

Populiaru paminėti lyčių skirtumus. Sunku daryti apibendrintas išvadas, kuomet didžiojoje dalyje mokslinių tyrimų moterys sudaro ženklią daugumą. Mano atliktas tyrimas taip pat yra toks pavyzdys, dalyvių vyrų jame itin mažai. Žinoma tai, kad visose kultūrose moterys yra linkusios gedėti labiau išreikštai nei vyrai.

– Kokie gedėjimo įpročiai ir ritualai vakariečiams galėtų pasirodyti keisti?

– Nesvarbu, kokia tai būtų kultūra, emocinis sunkumas po netekties yra patiriamas, tačiau išreiškiamas skirtingais būdais. Vienose kultūrose svarbiau tai išreikšti atvirai, kitose kultūrose – nuslopinti.

Ne-vakarų kultūrose gedėjimas dažniau pasireiškia per fizinius negalavimus, o ne liūdną, depresyvią nuotaiką.

Pavyzdžiui, pas mus verkimas yra labai natūrali reakcija į netektį. Tarp baliečių verkimas nerašyta taisykle yra bemaž uždraustas, kadangi manoma, kad atviras gedėjimas turi neigiamos įtakos žmogaus sveikatai.

Karingose JAV Navajo gentyse gedėti leidžiama vos keturias dienas. Taip siekiama išlaikyti stiprumo įvaizdį. Tai dar aiškinama dvasių baime, neva mirusiojo dvasia gali nubausti gedintį žmogų.

Kitas pavyzdys – net po žiauraus Ruandos genocido, masinio perlaidojimo metu vietiniai neverkė, aiškindami, kad jiems neįprasta atvirai išreikšti gedėjimą. Tai yra netikėta kitų Afrikos tautų kontekste. Didžioji dalis Afrikos (bei karibų tautų) gedulą išreiškia atviru verkimu ir sielvartu.

Didžioji dalis musulmonų užtikrina, kad mirštantis žmogus nebus vienas ir susirinks didelis būrys žmonių dar prieš mirštant, kad atleistų visas nuodėmes ir atsisveikintų.

Jamaikos rastafarizmo kultūros atstovai išvis neturi mums įprasto mirties supratimo. Mirtis jiems neegzistuoja, tokiu atveju gedėjimo ir būti negali. Mirtis jiems – tai tuštuma.

Natūraliai kyla klausimas – koks gedėjimas yra „geriau“ ar „blogiau“. Emocijų slopinimas išties gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių. Tuo tarpu atvirai reiškiamas gedėjimas – pavyzdžiui, garsus ir dažnas, ilgai besitęsiantis verkimas – pasižymi trumpesniu neigiamu poveikiu žmogaus psichologinei būsenai.

Bet viskas toli gražu nėra taip paprasta – neužtenka įvertinti tik būdo kaip žmogus gedi. Britų psichiatras ir mokslininkas Colin Murray Parkes teigia, kad galbūt gedėjimo skirtumus būtų lengviau paaiškinti per santykį su mirusiuoju , o ne emocine išraiška (slopinimu ar atviru emocijų reiškimu). Tokią įžvalgą pateikiau ir savo tyrime – turėtas artimas santykis su mirusiuoju gali nulemti sunkesnį gedėjimo procesą.

C. M. Parkes dar 1972-aisiais turėjo idėją pateikti „receptų knygą“ apie kultūrinius gedėjimo skirtumus, tačiau jau tada suprato, kad toks požiūris yra naivus. Kultūros bei subkultūros turi galybę variacijų, joks mokslininkas nėra pajėgus aprėpti visus gedėjimo būdus.

– Kaip galėtum apibūdinti vakarų kultūrų gedėjimą? Ar lietuviai kuo nors išskirtiniai?

– Vakarų kultūrose normalizacija dabar yra „ant bangos“ – gedėjimas yra normalus procesas ir jo nereikėtų vengti ar stengtis užkirsti tam kelio.

Mano žiniomis aiškių skirtumų tarp vakarų kultūrų moksliškai nėra patvirtinta. Nors ir suprantame, kad gedėjimas ir prislėgta būsena užtruks, sprendimo jai norime greitai, čia ir dabar. Tad dabartinę vakarų, kapitalistinę kultūrą galima būtų apibendrinanti pagrindiniu tikslu – žmogų grąžinti į darbo rinką. Vertėtų paklausti savęs –ar penkių dienų užtenka praeiti šį procesą (red. pastaba – mirus šeimos nariui, Lietuvoje darbuotojui suteikiama iki penkių kalendorinių dienų nemokamų atostogų). Mano nuomone, to tikrai nepakanka.

– Ką visuomenės gedėjimo papročiai pasako apie ją pačią?

– Gan įdomu, kad skirtingos kultūros turi skirtingas sąvokas gedėjimo temai apibūdinti. Tai parodo požiūrių skirtumą. Lietuvių kalboje mes turime žodžius – gedėjimas, gedulas, netektis, sielvartas. Tačiau nėra vieno tokio, kaip angliško grief, kuris apibūdintų emocinę būseną, susijusią su netektimi. Po visu tuo gali slypėti ir kultūros gedėjimo istorija, dėl kurios galime labiau spekuliuoti nei pateikti konkrečias išvadas.

– Ar stipriai mirties priežastis nulemia artimųjų gedėjimą? Ar pagal netekties priežastį pasveriame savo užuojautą?

– Iš esmės – taip. Stipriai skirtingai išgyvename smurtines ir nesmurtines, natūralias (nuo senyvo amžiaus) ir staigias, jauno žmogaus mirtis. Ar tai buvo asmeninė, ar daug žmonių įtraukusi katastrofa, kaip lėktuvo avarija? Žmogui „leidžiama“ gedėti atvirai, jei tai yra sutuoktinio mirtis tačiau „neleidžiama“, jei tai buvęs sutuoktinis – neva neturi rūpėti! Taigi tarp netekčių yra daug skirtumų, teikiant psichologinę terapiją svarbu į juos atsižvelgti.

– Ar dėl COVID-19 mirusių žmonių artimųjų gedėjimas yra kuo nors kitoks? Jų artimieji mirė nuo staiga atsiradusio, sumišimą visuomenėje sukėlusio viruso. Tai palengvina ar apsunkina gedėjimą?

– Tai dar tebevykstantis procesas (ir beprecedentis atvejis), tad anksti pateikti išvadas. Galbūt jis pasižymi kolektyviniu stresu – dėl to žmogus rastų daugiau paramos iš aplinkinių, patyrusių tą patį. Apie tai bus galima kalbėtis po kelerių metų.

– Ar mirtis ir gedėjimas dar yra temos, kuriomis kalbama pašnibždomis?

– Kalbėti apie mirtį bijome. Apie natūralias senyvo amžiaus žmonių netektis pagal nerašytas stigmatizacijos taisykles šnekėti yra paprasčiau, bent jau aišku, ką pasakyti – kitu atveju atsiranda didis pasimetimas. Kalbėti apie psichologinius sunkumus tampa vis labiau įprasta. Tai ir reikėtų daryti – kalbėtis. Ar tai su kaimynu, ar draugu, ar psichologu.

Dažnai mokyklose tokie pokalbiai yra pavėluoti ir vyksta jau krizės atveju, tačiau būtų prasminga dar suole žinoti apie gedėjimą ir būdus tai išreikšti. Juk apie gimimą mokomės, tiesa? Žinoma, yra sakančių, kad tokios diskusijos gali būti žalojančios, tačiau moksliškai to pagrįsti nepavyktų.

Pasaulyje populiarėja „apie mirtį prieš vakarienę“ (angl. Death over dinner), „mirties kavinių“ (angl. Death Cafe) iniciatyvos. Jų metu nebūtinai pažįstami žmonės dalinamasi mintimis apie mirtį, netektis, vienas kitą išklauso. Nors tokių „vakarienių“ efektyvumo tyrimai tik pradedami, pirminiai rezultatai yra daug žadantys.

Jei netektis yra numatoma, laidotuvių aptarimas galėtų palengvinti gedėjimo procesą po mirties. Kalbėtis apie mirtį ir žinoti artimojo pasirinkimus prasminga ir mirties nenumatant.

Gedėjimo nereikia bijoti, tai yra taip pat natūralu, kaip gimimas. Kaip yra pasakę C. M. Parkes: „Gedėjimas – tai už meilę sumokėta kaina, kurią kiekvienas turime būti pasiruošę sumokėti“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt