Apie organų donorystę dauguma gerai žino ir supranta, koks tai reikšmingas poelgis. Tačiau savo kūną po mirties atiduoti mokslui ryžtasi mažuma. Pasak Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docento Andrejaus Suchomlinovo, dabar situacija yra geresnė, tačiau žmones vis dar stabdo baimė ir informacijos trūkumas.
Gauna iki 10 kūnų per metus, o reikia keliasdešimt
„Situacija pradėjo gerėti prieš beveik dvejus metus. 2018-ųjų metų rudenį mes pasikalbėjome su žurnalistais, paprašėmė, kad, jeigu visuomenei būtų įdomu, parengtų straipsnių, radijo, televizijos laidų. Mes gana daug tos informacijos paskleidėme. Žmonės greičiausiai apie tą galimybę nežinojo, atsirado susidomėjimas, atsirado daugiau valios pareiškimų ir dabar situacija yra pagėrėjusi. Žinoma, ji nėra tokia, kokios mums reikėtų, bet jau artėjame link to“, – kalbėjo mokslininkas.
Palyginimui, prieš 3-4 metus universitetas gaudavo tik iki 3 kūnų per metus, dažniausiai 1-2. Praėjusiais metais jau buvo gauti 9 kūnai. Kitaip tariant, skaičius išaugo kelis kartus.
Vis dėlto, kaip pastebėjo A. Suchomlinovas, idealiu atveju VU reikėtų keliasdešimties kūnų per metus. Pasak jo, užsienyje įprasta, kad dešimčiai studentų tenka vienas kūnas, o VU viename kurse yra maždaug 300 žmonių. Taip paskaičiavus, per metus reikėtų gauti apie 30 kūnų.
„Dabar mes nusprendėme, kad preparavimo procesą, kai studentai patys pašalina odą, suranda arterijas, nervus, vidaus organus, atlieka tik tie, kas nori. Tai nėra privaloma. Aišku, jeigu nebūtų kūnų trūkumo, tuomet mes padarytume ciklą privalomą, geriausia, kad taip ir būtų. Tačiau dabar preparuoja tie, kurie labiausiai nori, visi gauna tam šansą, o kiti tiesiog pamato kūnus, visas struktūras, tačiau patys proceso neatlieka“, – LRT.lt aiškino A. Suchomlinovas. Norinčių atlikti preparavimą yra maždaug nuo trečdalio iki pusės kurso studentų.
Trukdo nepagrįstos baimės ir informacijos trūkumas
Anot pašnekovo, kūnų trūkumą greičiausiai lemia ne tik tam tikros baimės, bet ir tai, kad žmonės apie tai per menkai informuoti.
„Kiek mes pastebėjome, tai kai informaciją paskleidžiame, tuomet ateina didesnis srautas valios pareiškimų. Man atrodo, kad mažai yra tokių žmonių, kurie yra nusiteikę labai priešiškai. Galbūt tas mažas skaičius yra dėl to, kad yra informacijos trūkumas, taip pat dėl to, kad yra tam tikros nepagrįstos baimės, tenka šiek tiek daugiau papasakoti apie tikrąją situaciją, dažnai tos baimės neturi nieko bendro su tikrove“, – tvirtino mokslininkas.
Jis įvardijo, kad dažniausiai žmonės baiminasi, jog su kūnu bus elgiamasi kaip nors nepagarbiai. Taip pat bijoma, kad pasirašius valios pareiškimą, kurią nors naktį ateis kas nors ir užmuš, o kūną išsiveš. Todėl tenka pasikalbėti su žmonėmis, paaiškinti visą procesą. Po pokalbio baimių dažniausiai nebelieka.
Net ir labai jauni žmonės pasirašo valios pareiškimą
Kaip teigė A. Suchomlinovas, yra du būdai atiduoti savo kūną mokslo labui. Arba dar esant gyvam parašyti valios pareiškimą, kuriuo sutinkama, kad po mirties kūnas bus panaudotas mokymosi tikslams, arba artimiausi giminaičiai – vaikai, sutuoktinis arba tėvai – po žmogaus mirties gali padovanoti vėlionio kūną moksliniams tyrimams. Tačiau pašnekovas pastebėjo, kad tokių atvejų būna mažai.
„Kiek atsimenu, buvo tokie du atvejai, kai kūną padovanojo velionio artimieji. Dažniausiai tai būna jau pačių žmonių apsisprendimas. Žmonės yra labai skirtingi, skirtingo amžiaus. Paprastai tas sprendimas ateina jau arčiau senatvės, apie 70-us gyvenimo metus. Yra ir labai jaunų žmonių, jauniausiam pasirašiusiam, jeigu neklystu, buvo 21-22 metai. Vyriausias žmogus, kuris pasirašė valios pareiškimą praeitais metais, buvo 98-99 metų amžiaus vyriškis. Ir kiek žinau, gyvas dar, kiek kalbėjome, dar neblogos sveikatos“, – LRT.lt pasakojo A. Suchomlinovas.
Kriterijų kūnams beveik nėra
Mokslininko teigimu, kriterijų gaunamiems kūnams šiuo metu kelti nepavyksta, taip būtų galima daryti tik tuo atveju, jeigu universitetas gautų tikrai daug donorų.
„Teko stažuotis Vokietijoje, Nyderlanduose. Ten gauna po kelis šimtus ar kartais net ir tūkstantį kūnų per metus, tai jie atranką daro. Pavyzdžiui, jie nepriima nutukusių žmonių, su onkologinėmis ligomis, kartais netgi su dideliais randais ar tatuiruotėmis. Jie turi didelius kriterijus, bet mes donorų turime mažai kol kas, todėl atrankos praktiškai nėra. Paimame visus“, – aiškino A. Suchomlinovas.
Vis dėlto, jis atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į dabartinę situaciją, negalėtų priimti žmogaus kūno, mirusio nuo COVID-19. Taip yra todėl, kad paplitus infekcijai buvo išleistas įsakymas, kaip turi būti elgiamasi su mirusiais nuo viruso.
Dar vienas apribojimas kūno donorystei galėtų būti žmogaus mirties vieta. Jeigu jis miršta ne Lietuvoje, tuomet dėl tam tikrų biurokratinių aspektų, universitetas nespėtų kūno atsivežti, nes turi praeiti daugiausia 3 paros, o kol atvežamas kūnas iš užsienio, praeina ilgesnis laiko tarpas.
Kūną gali turėti ir iki 10 metų
Paklaustas, kiek laiko dažniausiai kūnas išbūna universitete, mokslininkas atsakė, kad viskas priklauso nuo valios pareiškimo.
„Kartais žmonės padovanoja ganėtinai trumpam laikotarpiui – metams arba dvejiems. Kartais parašo, kad neribotam laikotarpiui, tuomet mes galime iki 10 metų kūną naudoti. Paruošimo būdai yra labai geri, tai teoriškai ir dešimtmečiais gali būti kūnas naudojamas. Bet vidurkis yra iki 3-5 metų“, – įvardijo A. Suchomlinovas.
Jis paaiškino, kad tam, jog kūnas išsilaikytų ilgiau, į jį turi būti suleisti specialus tirpalas, kuris stabdo irimo procesą. Tirpalas leidžiamas į arterijas. Tirpalo kiekis yra maždaug 20-25 litrai, tačiau tai priklauso nuo žmogaus svorio, sudėjimo, tam tikrų ligų, organų būklės, mirties priežasties. Tirpalas taip pat leidžiamas į kai kurias kūno ertmes, pavyzdžiui, į pleuros ertmę aplink plaučius arba pilvo ertmė. Tuomet tas kūnas turi išbūti šaldytuve nuo trijų iki šešių mėnesių, kol skysčiai gerai pasiskirsto po visą kūną. Po to jau galima pradėti preparavimo procesą.
Atiduoda urną su pelenais
Kūnas išlieka vientisas ir nesudarkytas, visi organai dažniausiai išlieka savo vietose.
„Studentams reikia matyti visumą. Jie tą visumą mato apžiūrėdami organus visame kūne, o po to visi kūnai yra kremuojami. Tada yra du keliai: arba po kremavimo urna su pelenais yra atiduodama artimiesiems, arba mes laidojame patys. Sutarus su Vilniaus savivaldybe, univesitetas kitais metais turės savo kapines, patys laidosime ir prižiūrėsime. Tai yra procesas, kuris nieko nekainuoja nei giminėms, nei šeimai.
Yra vienišų žmonių, kurie nežino, kas juos palaidos po mirties, todėl tai yra vienas iš kriterijų. Nes žino, kad kažkas tikrai pasirūpins jais ir po mirties. Kai kuriems tai yra tikrai svarbus argumentas“, – aiškino A. Suchomlinovas.
