Daugybę metų mokslas stengiasi surasti būdą, kaip visiems laikams įveikti vėžį arba sugalvoti efektyvų vaistą, prieš kurį ši klastinga liga neturėtų jokių šansų. Manoma, kad vienas iš būdų įveikti vėžį, galėtų būti vakcina – tokia, kuri užkirstų jam kelią dar net nepradėjus kėsintis į organizmą. Tačiau deja, kol kas šis metodas aptariamas tik teoriškai, o pastangų dedama per mažai.
Profilaktinės vakcinos nuo vėžio: nėra neįmanoma, tačiau labai sunku
Kaip savo knygoje „Imuninės sistemos vaidmuo gydant vėžį“ rašo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) onkoimunologas, biomedicinos mokslų daktaras Marius Strioga, įvairiems patogeniniams mikrobams, pavyzdžiui, bakterijoms ar virusams, pirmą kartą patekus į organizmą, prieš juos susidaro specifinis imuninis atsakas.
Jis gali būti dvejopas. Trumpalaikis efektorinis atsakas – laikini imuninės sistemos kareiviai, kurie sunaikiną priešą ir žūsta – bei atminties imuninis atsakas, kurio imuninės sistemos kariai gali patruliuoti ilgą laiką. Atminties imuninis atsakas gali trukti įvairiai – kelerius metus, dešimtmečius ar netgi visą žmogaus gyvenimą.
Pasak M. Striogos, profilaktinės vakcinacijos tikslas yra sukurti organizme imuninę parengtį prieš tam tikrą patogeną ir taip apsisaugoti nuo jo sukeliamos ligos.
„Kuriant profilaktines vakcinas prieš mikrobus, sukeliančius infekcines ligas, antigeno parinkimas yra gana aiškus (nors irgi ne visada), nes visos patogene esančios molekulės žmogaus organizmui yra svetimos, todėl jas imuninė sistema dažniausiai pastebi lengvai. Visai kita situacija yra vėžio atveju.
Vėžio ląstelės yra nenormaliai pakitusios, bet vis dėlto savos organizmo ląstelės, o imuninė sistema yra „išmokyta“ nepulti savų ląstelių ar jų išskiriamų molekulių“, – knygoje rašo M. Strioga.
Pasak mokslininko, vėžio ląstelėse yra pakitusių baltymų, kurie išduoda imuninei sistemai, jog juos turinti ląstelė yra nenormali. Visgi, šių baltymų pakitimai gali būti per maži, kad imuninė sistema juos pastebėtų ir vertintų kaip pavojų organizmui. Kitas dalykas, vėžio ląstelėse vyksta įvairiausių baltymų sandaros ar raiškos pakitimai, todėl iš anksto sunku nuspėti, kokie jie bus ir kokiuose baltymuose susidarys, kai normali ląstelė taps vėžine. Todėl antigeną profilaktinei vakcinai nuo vėžio rasti yra labai sunku.
„Teoriškai situacija nėra beviltiška, kai žvilgsnis krypsta į vadinamuosius universaliuosius vėžio antigenus, t.y. baltymus (pavyzdžiui, tokius kaip telomerazė, survivinas), kurie yra neišvengiamai būtini piktybinėms ląstelėms išgyventi, todėl jų neturėti ar atsikratyti vėžio ląstelės tiesiog negali. Šie antigenai randami bene visų vėžio formų ląstelėse. Atrodytų, kad universalieji vėžio antigenai yra idealus taikinys profilaktinėms vakcinoms nuo vėžio kurti. Tačiau yra ir keletas subtilumų, į kuriuos reikia atsižvelgti, kuriant vakcinas šių antigenų pagrindu. Pavyzdžiui, tam tikrus universaliuosius vėžio antigenus turi ir kai kurios normalios specialios paskirties organizmo ląstelės (tarkim, įvairių organų kamieninės ląstelės, kurios itin svarbios palaikant ilgalaikę šių organų veiklą). Todėl neatmetama galimybė, kad profilaktinės vakcinos sukelto ilgalaikio apsauginio imuninio atsako į universaliuosius vėžio antigenus kariai ilgainiui gali pastebėti bei pulti ir normalias ląsteles, turinčias šių antigenų. Tokia autoimuninė (prieš savas ląsteles nukreipta) ataka galėtų turėti itin neigiamų pasekmių organizmui“, – teigia M. Strioga.
Jis tvirtina, kad greičiausiai profilaktinės vakcinos nuo vėžio turėtų būti kompleksinės, t.y. gebančios sukelti tiek apsauginių antikūnų, tiek ir citotoksinių atminties T limfocitų susidarymą.
Vieną universalią vakciną sukurti praktiškai neįmanoma
Kaip M. Strioga teigia portalui LRT.lt, vienos profilaktinės vakcinos nuo visų vėžio tipų sukurti praktiškai neįmanoma, nes net ir to paties tipo vėžiniai susirgimai skiriasi tarpusavyje.
„Jeigu skirtingi ligoniai serga tos pačios formos vėžiu, imunologiniu požiūriu jie nėra vienodi. Todėl universalios vakcinos nuo visų tipų vėžio greičiausiai sukurti neįmanoma. Yra universalieji vėžio antigenai, bet jie nėra specifiniai vėžio ląstelėms, juos turi ir kamieninės organizmo ląstelės. Sukurti universalią vakciną pagal šiandien turimus duomenis nėra galimybės“, – teigia onkoimunologas ir pridūria, kad progresuojant ligai net ir pas tą patį pacientą vėžys gali keistis.
Vis dėlto, net ir prieš kiekvieną vėžio tipą atskirai po atskirą vakciną sukurti būtų sudėtinga, sako onkoimunologas. Nebent tai yra vėžys, susijęs su konkrečia mutacija. Pavyzdžiui, žmonėms, paveldėjusiems BRCA1 arba BRCA2 genų mutacijas, yra ženkliai padidėjusi rizika gyvenimo eigoje susirgti krūties, kiaušidžių, prostatos vėžiu, taip pat padidėjusi melanomos, kasos, storžarnės vėžio rizika. Atrodytų, kad šios paveldimos mutacijos galėtų būti puikus taikinys profilaktinei vakcinai nuo minėtų navikų išsivystymo. Tačiau ir šiuo atveju situacija ne tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Organizme kiekvieną baltymą koduoja dvi to paties geno formos – aleliai, iš kurių vienas paveldimas iš tėvo, kitas – iš motinos.
Pasak M. Striogos, dažniausiai paveldimas tik vienas mutavęs BRCA1/2 geno alelis, todėl žmogus dar neserga vėžiu, nes tam, kad vystytųsi vėžys, turi mutuoti ir antrasis alelis. Tačiau tokie žmonės turi padidėjusią riziką susirgti krūties, kiaušidžių ar prostatos vėžiu, nes vieną alelį jie jau turi mutavusį, tereikia antrojo alelio mutacijos, kad būtų galimas ląstelės piktybėjimo procesas. Svarbu tai, kad paveldėjus BRCA1/2 geno vieno alelio mutaciją, ją turi ir normalios ląstelės, todėl aktyvuojant imuninį atsaką prieš tokią mutaciją, tikėtina, kad jis gali atpažinti ir normalias ląsteles, kurios turi tik vieno alelio mutaciją ir dar nėra vėžinės. Taigi, galima itin nepageidaujama autoimuninė ataka prieš sveiko audinio ląsteles.
„Nėra daug ir pastangų dedama, kad būtų sukurta profilaktinė vakcina nuo vėžio. Tačiau kuriamos vakcinos nuo virusų, kurių lėtinė infekcija gali sukelti vėžį. Pavyzdžiui, yra vakcinos nuo didelės rizikos žmogaus papilomos virusų (kurių lėtinė infekcija gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lytinių organų, išangės, burnos ertmės vėžį), hepatito B viruso, kurio lėtinė infekcija gali pereiti į kepenų vėžį, taip pat norėtųsi vakcinos nuo hepatito C viruso, nes jis daug dažniau pereina į lėtinę infekciją, kuri per daugelį metų gali progresuoti į kepenų vėžį. O nuo paties vėžio sukurti profilaktinę vakciną yra problematiška, nes negali atspėti, kada ir kokios mutacijos įvyks, kurios normalią ląstelę pavers vėžine“, – pasakoja M. Strioga.
Onkoimunologo teigimu, net ir sukūrus profilaktines vakcinas nuo vėžio, dar nereikštų, kad taip pavyktų visiškai panaikinti šią ligą.
Gydomosios vakcinos nuo vėžio: kaip ir kada naudojamos?
M. Strioga rašo, jog gydomosios vakcinos taikomos tada, kai žmogus jau serga konkrečia liga, pavyzdžiui, lėtine infekcija ar vėžiu. Šiuo atveju vakcinacija yra atliekama ne profilaktiniais, o gydomaisiais tikslais, t.y. nėra bandoma užbėgti grėsmei už akių, bet siekiama kovoti su jau esančia realia problema.
Kaip jis teigia LRT.lt, gydomosios vakcinos tikslas yra „parodyti“ ar „priminti“ imuninei sistemai, prieš ką ji turėtų kovoti.
„Taikinys šiuo atveju jau yra, nereikia spėlioti, kokios bus mutacijos. Čia jau žinoma, prieš ką tiksliai kovojama. Tačiau įvairių tyrimų rezultatai ir klinikinė patirtis rodo, kad gydomoji vėžio vakcinacija pati iš savęs didelio efekto nerodo, ji gali būti efektyvi, tik jei yra tinkamai derinama su kitais vėžio gydymo būdais“, – aiškina onkoimunologas.
Onkoimunologas tvirtina, jog jei žmogus suserga vėžiu, vadinasi, piktybinės ląstelės organizme sugebėjo „pergudrauti“ imuninę sistemą. Taigi, taikant gydomąją vakcinaciją onkologijoje, siekiama sukelti kryptingą priešnavikinį imuninį atsaką ir padėti imuninei sistemai „pamatyti“ vėžį ar nugalėti su vėžiu kolaboruojančius imuninės sistemos karius. Kitaip tariant, siekiama nepakankamą ar vėžio išbalansuotą priešnavikinį imuninį atsaką perprogramuoti ir grąžinti į normalią, fiziologinę, organizmo interesus ginančią (vėžio augimą kontroliuojančią) būseną.
Kaip rašoma jo knygoje, gydomoji vėžio vakcinacija gali būti taikoma siekiant užtikrinti priešnavikinio imuninio atsako, saugančio organizmą nuo vėžio atsinaujinimo ir progresavimo, susidarymą. Ši vakcinacija taip pat gali būti naudojama didinant piktybinių ląstelių jautrumą standartiniam vėžio gydymui, ypač spindulinei terapijai bei chemoterapijai.
„Gydomosios vakcinos tiesiogiai neveikia vėžio ir net neturi tiesioginio kontakto su naviką sudarančiomis ląstelėmis. Šių vakcinų tikslas – sukelti susidarymą funkciškai aktyvių citotoksinių T limfocitų, kurie yra pagrindiniai imuninės sistemos kariai, naikinantys vėžio ląsteles. Šiuos limfocitus visavertiškai aktyvinti gali tik tinkamai subrendusios dendritinės ląstelės.
Gydomosios vakcinacijos poveikis yra pagrįstas tinkamai subrendusių dendritinių ląstelių gebėjimu sukelti kryptingą imuninį atsaką, galintį efektyviai kontroliuoti organizme esančių vėžio ląstelių veiklą“, – savo knygoje rašo M. Strioga.
Lietuvoje taip pat taikoma gydomoji vakcinacija
Anot onkoimunologo, Lietuvoje taip pat yra galimybė taikyti gydomąją vakcinaciją nuo vėžio, tačiau šis būdas nėra kompensuojamas. Gydomoji vakcinacija nėra standartinis vėžio gydymo būdas, ir skiriama kiekvienam pacientui individualiai, atsižvelgiant į piktybinės ligos histologinę formą, jos stadiją, eigą, anksčiau taikytą gydymą ir atsaką į jį bei į paciento gretutines ligas. Sergančiajam gydomoji vakcina kainuotų apie 6-8 tūkst. eurų.
M. Strioga LRT.lt teigia, jog gydomoji vakcinacija vis dar nėra standartinis vėžio gydymo būdas, nes trūksta didelės imties atsitiktinės atrankos klinikinių tyrimų. O šių tyrimų, iš dalies, trūksta ir dėl to, kad didžiosios farmacijos kompanijos nėra itin suinteresuotos ir linkusios į šį gydymo metodą, nes tokių vakcinų neįmanoma gaminti masiškai.
„Kalbant apie dendritinių ląstelių vakcinaciją, kuri gaminama konkrečiam pacientui, tai yra sudėtingas procesas, nes gamintojas yra tiesiogiai susietas su pacientu. Nėra taip, kad galima būtų pagaminti ląsteles fabrike ir siųsti po visą pasaulį. Čia yra labai griežti reikalavimai, reglamentuojantys, kaip kraujas imamas iš ligonio, kaip preparatai gaminami, kaip jie saugomi, transportuojami, suleidžiami pacientui ir t.t. Taigi, logistiniu ir pelno požiūriu tai nėra patrauklus metodas“, – tikina onkoimunologas.
Pasak jo, didžiosios farmakompanijos nėra linkusios į tai investuoti, kai žino, kad pelno didelio nebus, nes reikalavimai yra griežti.
Ar gydomoji vakcina – efektyvi?
Anot onkoimunologo, klinikinis atsakas į gydomąją vakcinaciją priklauso nuo piktybinės ligos formos bei stadijos. Knygoje taip pat rašoma, jog imunoterapija efektyviausia tada, kai ji derinama su standartiniais vėžio gydymo būdais, ypač esant pažengusiai (IV stadijos) onkologinei ligai.
M. Strioga teigia, jog laikomasi nuomonės, kad gydymoji vakcinacija efektyviausia turėtų būti, esant ankstyvosioms vėžio stadijoms, kol navikas dar neįgijęs pakankamai daug mechanizmų, leidžiančių jam pabėgti nuo imuninės sistemos priežiūros. Esant ankstyvoms ligos stadijoms, kai visus vėžio židinius iš organizmo galima pašalinti chirurgiškai ar sunaikinti taikant radikalią spindulinę terapiją, gydomosios vakcinacijos tikslas yra kuo ilgesniam laikui atitolinti galimą ligos atsinaujinimą ar progresavimą.
