Mokslas ir IT

2020.04.12 19:45

Naujos mokslininkų išvados gali pakeisti daugelio požiūrį į cukrų: ar jis iš tiesų yra nuodas?

LRT.lt2020.04.12 19:45

Daugiau saldainių valgantys žmonės labiau rizikuoja susirgti antrojo tipo diabetu, širdies ligomis ir vėžiu... tačiau tai gali būti visai ne cukraus kaltė. „BBC Future“ analizuoja naujausius mokslo atradimus.

Šiandien cukrus yra tapęs didžiausiu visuomenės sveikatos priešu: vyriausybės jį apmokestina, mokyklos ir ligoninės šalina iš užkandžių ir gėrimų automatų, o ekspertai pataria mums jo visiškai atsisakyti. Net teigiama, kad cukrus, galimai, padidina riziką užsikrėsti infekcinėmis ligomis, nes jis neva slopina mūsų imuninę sistemą, nors iš tiesų jo poveikis mūsų gebėjimui kovoti su ligomis yra kur kas sudėtingesnis.

Kol kas mokslininkams sunkiai sekasi įrodyti, kokį poveikį cukrus turi mūsų sveikatai. Per pastaruosius penketą metų atliktų tyrimų apžvalga leidžia daryti išvadą, kad suvartojant į dieną daugiau kaip 150 gramų fruktozės, sumažėja jautrumas insulinui, todėl išauga rizika susidurti su tokiomis sveikatos problemomis kaip padidėjęs kraujo spaudimas ir cholesterolio lygis.

Tačiau mokslininkų išvados skelbia, kad taip nutinka dažniausiai tuomet, kai didelis kiekis cukraus suvartojamas kartu su itin kaloringu maistu, ir kad poveikis sveikatai, greičiausiai, atsiranda ne dėl paties cukraus, o dėl to, kad jo vartojimas padidina mūsų suvartojamų kalorijų kiekį.

Be to, vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, kad pavojinga demonizuoti kažkurį vieną maisto produktą ir sukelti sumaištį, dėl kurios galime atsisakyti mums gyvybiškai svarbių medžiagų.

Cukrus, dar vadinamas „pridėtiniu cukrumi“, apima birų cukrų, saldiklius, medų, vaisių sultis ir yra išgaunamas, rafinuojamas bei dedamas į maistą, siekiant pagerinti jo skonį.

Ir paprastuosius, ir sudėtinius angliavandenius sudaro cukraus molekulės, kurios virškinamajame trakte suskaidomos į gliukozę, reikalingą visoms organizmo ląstelėms, kad gamintų energiją ir palaikytų smegenų veiklą. Sudėtiniams angliavandeniams priskiriami grūdai ir daržovės. Paprastieji angliavandeniai lengviau virškinami ir greičiau išskiria gliukozę į kraujotaką. Jiems priskiriamas mūsų valgomame maiste natūraliai esantis cukrus, kaip antai fruktozė, laktozė, gliukozė ir kt.

Saldūs niekučiai?

Lozanos universiteto fiziologijos profesorius Lucas Tappy yra vienas iš daugelio mokslininkų, teigiančių, kad pagrindinė diabeto, nutukimo ir aukšto kraujo spaudimo priežastis yra per daug kaloringa dieta, o cukrus tėra tik vienas iš jos komponentų.

„Kai su maistu gaunama daugiau energijos nei jos išeikvojama, prasideda riebalų kaupimas, atsiranda atsparumas insulinui, suriebėja kepenys, nepriklausomai nuo to, kas sudaro jūsų maisto racioną. – sako jis. – Daug energijos naudojančių ir atitinkamą jos kiekį suvartojančių žmonių organizmas gerai toleruos net ir didelį fruktozės / cukraus kiekį.“

L. Tappy atkreipia dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, sportininkai dažnai vartoja daugiau cukraus, bet rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis – didelis fruktozės kiekis pasisavinamas sportuojant, kad suteiktų daugiau energijos.

Bendrai paėmus, įrodymai, kad pridėtinis cukrus yra tiesioginė antrojo tipo diabeto, širdies ligų, nutukimo ar vėžio priežastis nėra rimtai pagrįsti. Taip, didelis cukraus kiekis yra siejamas su šiomis būklėmis, tačiau kol kas klinikiniais bandymais nebuvo įrodyta, kad būtent cukrus šias ligas sukelia.

Cukrus taip pat yra siejamas su priklausomybėmis, tačiau ši išvada taip pat gali būti klaidinanti. 2017 m. leidinyje „British Journal of Sports Medicine“ paskelbtoje apžvalgoje teigiama, kad pelės gali jausti cukraus trūkumą ir kad cukrus sukelia panašų poveikį kaip kokainas – priklausomybę. Tačiau šio straipsnio autoriai buvo ne kartą kaltinti neteisinga įrodymų interpretacija. Daugiausia kritikos susilaukė tai, kad gyvūnams cukraus buvo duodama tik dvi valandas per dieną – jei jiems būtų buvę leidžiama jį vartoti, kada panorėjus, jokių priklausomybės požymių, greičiausiai, nebūtų buvę užfiksuota.

Šaukštelis cukraus

Nors šiuo metu taikomose mitybos gairėse teigiama, kad pridėtinis cukrus neturėtų sudaryti daugiau kaip 5 proc. bendro mūsų suvartojamų kalorijų kiekio, dietologė Renee McGregor mano, kad svarbiausia yra suvokti, kad skirtingų žmonių sveika ir subalansuota dieta gali skirtis.

„Aš dirbu su sportininkais, kuriems sudėtingų treniruočių metu reikia daugiau cukraus, nes jis greitai pasisavinamas. Bet jie nerimauja, kad nesilaiko sveikos mitybos gairių.“ – sako ji.

Tačiau daugeliui mūsų, kurie nesame sportininkai, pridėtinis cukrus tikrai nėra pats sveikiausias dietos komponentas. Visgi dietologai įspėja, kad neturėtume jo išskirti kaip kažkokio nuodo.

R. McGregor, tarp kurios klientų yra ir sergančių ortoreksija (sveikos mitybos manija), teigia, kad negalima maisto skirstyti į „gerą“ ir „blogą“. O pavertus cukrų tabu, gali būti dar sunkiau atsispirti potraukiui. „Kai tik nusprendžiame, kad kažko negalima, iš karto to užsimanome, – sako ji. – Todėl aš niekada nesakau, kad kažkoks produktas yra griežtai draudžiamas. Tiesiog paaiškinu, kurie produktai neturi maistinės vertės. Tačiau būna taip, kad jie turi kažkokią kitokią vertę.“

Jameso Madisono universiteto docentas Alanas Levinovitzas tiria mokslo ir religijos sąsajas. Jo nuomone, į cukrų kaip į blogį mes žiūrime dėl vienos paprastos priežasties – esame linkę demonizuoti tuos dalykus, kuriems sunku atsispirti.

„Cukrus suteikia mums malonumą, todėl esame jį linkę laikyti mirtina nuodėme. Kai į viską žvelgiame tik kaip į gėrį ar blogį, atrodo neįsivaizduojama, kad saikingas „blogio“ kiekis niekam nepadarytų žalos. Taip yra ir su cukrumi,“ – sako jis.