Naujojo koronaviruso protrūkio epicentru tapusioje Italijoje kovo pabaigoje mirštamumas nuo šios infekcijos siekė 11 proc. Kaimyninėje Vokietijoje nuo to paties viruso mirė vos 1 proc. užsikrėtusiųjų. Kinijoje šis skaičius siekė 4 proc., o Izraelyje mažiausiai – vos 0,35 proc. Kodėl skirtingose šalyse mirštamumas nuo COVID-19 taip skiriasi, klausia „BBC Future“.
Skirtingas mirštamumo lygis
Tiesą pasakius, yra du mirštamumo rodikliai. Pirmasis yra mirčių nuo tam tikros ligos ir per tą patį laikotarpį nustatytų tos ligos atvejų skaičiaus santykis (angl. case fatality rate). O antrasis atspindi, kiek apskritai šia infekcija užsikrėtusių žmonių mirė (angl. infection fatality rate). Kadangi daugelis tokių atvejų dažnai net nėra nustatomi, pastarasis parastai būna tik apytikris skaičiavimas.
Kitaip tariant, pirmuoju atveju turime gydytojų patvirtintą mirčių nuo tam tikros infekcijos skaičių, kurį galime palyginti su apytikriu bendru infekcijos pražudytų žmonių skaičiumi, sako Oksfordo universiteto Įrodymais grįstos medicinos centro direktorius epidemiologas Carlas Heneghanas, kuris taip pat yra ir vienas iš COVID-19 užsikrėtusių gydytojų.
Kad aiškesnis būtų šių dviejų skaičių skirtumas, paimkime, pavyzdžiui, 100 COVID-19 užsikrėtusių žmonių. Dešimt iš jų serga taip sunkiai, kad buvo hospitalizuoti, kur jiems buvo atliktas tyrimas ir patvirtinta COVID-19 diagnozė. Likusių 90 niekas netikrino. Vienas iš ligoninėje atsidūrusių pacientų miršta nuo infekcijos. Likę 99 išgyvena.
Tokiu atveju turime vieną mirtį iš 10 asmenų, kuriems užsikrėtimas virusu buvo nustatytas, todėl galime teigti, kad mirštamumas yra 10 proc. Tačiau bendras infekcijos mirštamumas tebūtų tik 1 iš 100, t. y. 1 proc.
Todėl jei kai kurios šalys atlieka tyrimus tik tiems pacientams, kurie pakankamai rimtai serga, kad būtų hospitalizuoti, ir netiria ne taip sunkiai sergančių (ar tų, kuriems simptomai iš viso nepasireiškia), kurie į ligonines nesikreipia (kas šiuo metu daroma Jungtinėje Karalystėje), mirštamumas jose gali atrodyti kur kas didesnis nei tose šalyse, kur atliekama daugiau testų (pavyzdžiui, Vokietijoje ar Pietų Korėjoje).
Kas laikoma mirtimi nuo COVID-19?
Yra ir kitų veiksnių, kurie pakoreguoja mirštamumo rodiklius.
Vienas iš jų yra susijęs su tuo, ką gydytojai vadina mirtimi nuo COVID-19. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti pakankamai paprasta – jei pacientas miršta tuo metu, kai yra užsikrėtęs COVID-19, jis miršta nuo COVID-19.
Bet ką daryti, jei tuo pačiu metu jis turėjo kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, astmą, ir COVID-19 tik pablogino jo lėtinės ligos eigą? Arba jei pacientas mirė nuo iš pažiūros dar mažiau su COVID-19 susijusių priežasčių, pavyzdžiui, aneurizmos? Kas turėtų būti laikoma jo mirties priežastimi?
Net ir toje pačioje šalyje statistika gali skirtis, priklausomai nuo to, ką skaičiuosime. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Sveikatos ir socialinės rūpybos departamentas kiekvieną dieną skelbia suvestines, kiek žmonių, kuriems buvo diagnozuotas COVID-19, tą dieną mirė. Šioje statistikoje fiksuojami visi pacientai, kuriems buvo nustatytas naujasis koronavirusas, bet kurie galbūt mirė nuo kitų ligų (pavyzdžiui, nepagydomo vėžio). Tačiau Jungtinės Karalystės nacionalinės statistikos biuras mirtims nuo COVID-19 priskiria visus atvejus, kai mirties liudijime minimas COVID-19, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo diagnozuotas, ar tik įtariamas. Viską apsunkina dar ir tai, kad šios dvi skaičiavimo sistemos nėra sinchronizuotos, nes statistikos biuras yra priverstas laukti, kol bus išduotas mirties liudijimas, tad viskas užtrunka šiek tiek ilgiau.
„Klausimas kyla ne dėl to, kas teisus, o kas neteisus, o dėl to, kad kiekvienas informacijos šaltinis turi savų stipriųjų ir silpnųjų pusių,“ – savo tinklaraščio įrašę apie skirtingus mirštamumo rodiklius rašo Nacionalinio statistikos biuro mirštamumo analizės skyriaus vadovė Sarah Caul.
Ir visgi tai nebūtinai yra pagrindinė priežastis, kodėl skirtingose šalyse mirštamumo rodikliai skiriasi, nes daugelis jų mirtis nuo COVID-19 skaičiuoja panašiai. Italija bet kurio COVID-19 užsikrėtusio paciento mirtį priskiria mirčių nuo koronaviruso statistikai, tą patį daro Vokietija ir Honkongas.
JAV gydytojams suteikiama didesnė veiksmų laisvė: pranešant apie mirtis nuo COVID-19 Ligų kontrolės ir prevencijos centrams, jų prašoma įrašyti, ar pacientas „mirė nuo šios infekcijos“. Matydamas, kad COVID-19 sirgęs pacientas mirė ne nuo infekcijos, o nuo, tarkim, infarkto ar aneurizmos, gydytojas tokią jo mirties priežastį ir įrašys.
Visgi labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šie skirtumai gali būti svarbūs, juos analizuosiantiems po kelių metų ar mėnesių, bet šiuo metu jie neturi didelės įtakos mirštamumo statistikai. Šiuo metu bet kurio COVID-19 sirgusio paciento mirtis Jungtinėse Valstijose priskiriama prie mirčių nuo šios infekcijos, nepriklausomai nuo to, ką įrašė gydytojai.
Taigi skirtingas mirčių nuo COVID-19 traktavimas galbūt pakoreguos šio viruso mirštamumo rodiklius ateityje, tačiau šiandien jis neturi lemiamos įtakos, bandant paaiškinti skirtingus mirštamumo rodiklius skirtingose šalyse.
Nefiksuotos mirtys
Priskiriant dėl kitų priežasčių mirusius pacientus COVID-19 aukoms gali kažkiek išpūsti mirštamumo nuo šios infekcijos rodiklius, tačiau yra ir kita medalio pusė – tuo pačiu metu ši statistika gali būti nepilna.
Ši problema iškyla tuomet, kai nuo COVID-19 miršta žmonės, kuriems virusas taip ir nebuvo diagnozuotas. Taip nutinka tuomet, kai sveikatos priežiūros sistema užsikemša ir į ligonines dėl lovų trūkumo nebepatenka net ir tie pacientai, kuriems pasireiškia rimti koronaviruso simptomai.
Vietų skaičius ligoninėse taip pat gali tapti svarbiu veiksniu, nes šalys, kurių sveikatos priežiūros sistemos pajėgumai yra mažesni, gali anksčiau susidurti su problema, kuomet tenka spręsti, kuriems COVID-19 užsikrėtusiems asmenims teikti pirmenybę. Dėl šios priežasties aukų skaičius bendruomenėse, kur lieka daug nediagnozuotų (ir neapskaitytų) COVID-19 atvejų, gali būti didesnis.
